R.Sorge biografiją pavadinimu „Nepriekaištingas šnipas“ („An Impeccable Spy“), kuri prekyboje pasirodė pernai, parašė garsus britų istorikas Owenas Matthewsas. Kitą jo knygą šiame cikle jau apžvelgėme.
Kuo toks ypatingas buvo R.Sorge? Sovietų hagiografiškų įpročių dėka jis yra plieninių nervų, ryžtingas ir negailestingas profesionalas, nepailstantis voras, verpiantis įmantrų apgaulės tinklą.
Bet iš tiesų, kaip meistriškai atskleidžia O.Matthewsas, R.Sorge asmenybė buvo kur kas trapesnė, o tame voratinklyje jis tikriausiai buvo įkliuvęs ir pats.
Mat sovietams šnipinėti iš užsienio buvo labai sunku laikotarpiu, kai SSRS diktatorius Josifas Stalinas nepasitikėjo niekuo, o per Didįjį valymą 1937-1938 metais įsakė šaudyti ne tik savus, bet ir svetimus nusidėjėlius.
NKVD likvidavo beveik visus kelis šimtus Vokietijos komunistų, kurie arba patys pabėgo iš nacių Trečiojo Reicho, arba netgi buvo pakviesti į Maskvą. Beveik visus, nes tarp šių aukų R.Sorge neatsidūrė – tuo metu jis jau senokai dirbo Japonijoje, kur buvo subūręs žvalgybininkų komandą.
Gerbė net J.Goebbelsas
Daugelio vienu svarbiausių šnipų XX amžiuje vadinamas R.Sorge gimė Baku, užaugo kaizerinėje Vokietijoje, kovojo Pirmajame pasauliniame kare. Bet netrukus po paliaubų buvo užverbuotas jaunos Sovietų Sąjungos.
Jis dirbo ir Vakarų Europoje, kur tikrino galimybes, kad jose gali kilti komunistinės revoliucijos, ir Maskvoje, kur prisijungė prie Kominterno, ir Kinijoje, kur tikrąsias savo užduotis pridengė darbu laikraščiui „Frankfurter Zeitung“.
Į Maskvą iš Azijos R.Sorge sugrįžo vienintelį kartą – 1933-aisiais. Uoliai laikydamasis priedangos, jis ten parašė knygą apie žemės ūkį Kinijoje ir vedė Jekateriną Maksimovą, kurią, beje, sutiko dar Šanchajuje.
R.Sorge specialiuoju korespondentu Vokietijai tuo metu draugiškoje Japonijoje pasamdė net du leidiniai, o į jo atsisveikinimo vakarienę atėjo pats Josephas Goebbelsas.
Vėliau – jau Japonija, nors prieš tai R.Sorge dar buvo išsiųstas į nacių Vokietiją.
Ten jis įsiskverbė į Nacių partiją ir pasinėrė į nacistinę propagandą, o į partinius susirinkimus aludėse turėjo keliauti taip dažnai, kad net metė gerti – juk neblaivus gali prisišnekėti.
Pritapti jam pavyko puikiai ir fanatiško nacistinių pažiūrų žurnalisto reputacija užaugo greitai.
R.Sorge specialiuoju korespondentu Vokietijai tuo metu draugiškoje Japonijoje pasamdė net du leidiniai, o į jo atsisveikinimo vakarienę atėjo pats Josephas Goebbelsas.
Svarbiausios šnipo gyvenimo akimirkos dar laukė, bet knygos autorius O.Matthewsas jau konstatuoja: „Jis buvo idealistiškas komunistas ir ciniškas melagis, pedantas, girtuoklis ir paleistuvis.
Jis jautė priklausomybę rizikai, jis elgėsi kaip norėjo, jis buvo pagyrūnas. Jis buvo intelektualas ir snobas, kuris laiką leisdavo kazino, viešnamiuose ir šokių aikštelėje ikikariniuose Šanchajuje bei Tokijuje.“
J.Stalinas tikėjo ne R.Sorge, o naciais
Sovietams iš Tokijo R.Sorge pranešė daugybę informacijos – visų pirma, žinoma, apie pačios Japonijos strateginius tikslus, išteklius ir tikrąją galią. Tačiau vokiečiu žurnalistu apsimetęs šnipas nardė ir po miesto vokiečių bendruomenę.
Kitaip tariant, jis tuo pat metu buvo ir SSRS Komunistų partijos, ir Vokietijos nacių partijos narys. Ir Vokietijos ambasadoriaus Tokijuje specialusis patarėjas, ir jo žmonos meilužis.
Kremlių, aišku, domino ir naciai, su kuriais sovietai iki 1941-ųjų, kai Vokietija pradėjo operaciją „Barbarosa“, sutarė išties neblogai.
Šiandieninė Rusija kratosi bet kokių sąsajų su Adolfo Hitlerio Vokietija, bet dar iki garsiojo Molotovo-Ribbentropo pakto abu režimai mainėsi kariniais patarėjais, o daug sovietų net buvo priimti į Vokietijos karo akademiją Berlyne.
Ten vokiečių ir sovietų strategai kartu vystė idėjas, kaip šturmuoti priešininkų pozicijas kilus karui – ne su kuo kitu, o su bendra prieše Lenkija. Iš tiesų net pati Blitckrygo koncepcija užgimė per slaptas Vokietijos armijos pratybas Baltarusijos lygumose.
J.Stalinas: yra tas kalės vaikas, kuris Japonijoje įsteigė viešnamių ir net drįso pranešti, kad Vokietijos ataka prasidės birželio 22 dieną. Ar teigiate, kad turėčiau juo tikėti?
Tiesa, galbūt būtent dėl to, kad nacius laikė draugais, J.Stalinas taip ir nepatikėjo, kaip vėliau paaiškėjo, itin tiksliais R.Sorge perspėjimais, jog Vokietija ruošiasi užpulti Sovietų Sąjungą ir tap suplėšyti nepuolimo sutartį.
Agento šaltiniai buvo itin patikimi – Vokietijos ambasados dokumentai. Be to, jam Vokietijos karinio atašė Tokijuje pavaduotojas Erwinas Schollis buvo netgi pasakęs tikslią puolimo pradžios datą – 1941 metų birželio 20-ąją.
Birželio 15 dieną R.Sorge į Maskvą nusiuntė koduotą pranešimą, kuris skambėjo taip: „Karas prasidės birželio 22-ąją.“
Bet J.Stalinas tuo nepatikėjo, o vėliau buvo pacituotas: „Yra tas kalės vaikas, kuris Japonijoje įsteigė viešnamių ir net drįso pranešti, kad Vokietijos ataka prasidės birželio 22 dieną. Ar teigiate, kad turėčiau juo tikėti?“
Pripažinimas – tik gerokai po mirties bausmės
Netrukus paaiškėjo, kad R.Sorge visą laiką buvo teisus. Tikslius duomenis jis siuntė ir vėliau, o agento Maskva klausėsi jau atidžiau.
Šnipas iš pradžių pranešė, kad Japonija ruošiasi karui ne su SSRS, o su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis – kad Tokijo žvilgsniai krypsta į Filipinus, Tailandą ir Birmą.
Tai leido J.Stalinui 1941-aisiais apsispręsti: kadangi japonai nepuls Sibiro, galima karius iš šio regiono skubiai išvežti atgal į Maskvą, prie kurios visiškai priartėjo naciai. Taip ir buvo: vokiečiai buvo atmušti, nors jų tankai jau sukinėjosi Sovietų Sąjungos sostinės priemiesčiuose.
Galiausiai R.Sorge visiškai tiksliai pranešė Kremliui, kad A.Hitleris planuoja pulti Stalingradą. O.Matthewsas pastebi: „Žvalgybos istorijoje buvo labai nedaug pranešimų, kurių turinys tikrai pakeitė pasaulio istorijos kursą, bet šie pranešimai buvo būtent tokie.“
Vėlgi, pripažinimo iš J.Stalino R.Sorge, nesulaukė, o kai 1941-ųjų spalį buvo sulaikytas ir kankinamas prisipažino, kad yra ne vokiečių, kaip manė japonai, o sovietų agentas, Maskva visą laiką neigė, kad Tokijas suėmė Kremliaus agentą.
1944 metų lapkričio 7 dieną R.Sorge buvo pakartas garsiajame Sugamo kalėjime. Mirė jis tik po 19 minučių, o SSRS tik po 20 metų pripažino: taip, jis buvo mūsų agentas.
Bet ir tai – Kremlius tokį žingsnį žengti nusprendė tik šalies lyderiams pamačius prancūzų ir vokiečių kūrėjų filmą apie R.Sorge žygdarbius. Kadangi buvo ką tik išdygusi Berlyno siena, sovietai netruko suvokti, koks jų agentas buvo puikus, ir nutarė, kad satelitinei Rytų Vokietijai reikia didvyrio.
Beje, vyresnio šios recenzijos skaitytojai tikrai turėtų prisiminti sovietinį serialą „Septyniolika pavasario akimirkų“ ir pagrindinį jo herojų, nacistiniame Berlyne veikiantį sovietų šnipą Maksimą Isajevą, kitaip žinomą kaip Maxas Otto von Stierlitzas.
Serialas buvo sukurtas pagal Juliano Semionovo to paties pavadinimo romaną, o šis kartą yra pasakęs, kad Štirlicas buvo sukurtas pagal R.Sorge biografiją.
-
„Už Kremliaus sienų“: Rusijos ir JAV karo galimybė – naujoje buvusio CŽV eksperto knygoje
-
„Už Kremliaus sienų“: Rusijos imperija svetur – kaip Kremlius vilioja ir medžioja tėvynainius užsienyje
-
„Už Kremliaus sienų“: sociologai klausia: V.Putino Rusija ar Rusijos V.Putinas?
-
„Už Kremliaus sienų“: septynių žmonių septyni kompromisai dabartinėje Rusijoje
