Ne, knyga „Rusai tarp mūsų“ – ne tik apie dešimt sovietų, vėliau rusų, agentų, vadinamųjų „nelegalų“, daugiau ar mažiau metų gyvenusių JAV ir bandžiusių išgauti Maskvai svarbios informacijos.
Knyga – kaip tik apie tai, kaip tradicinius šnipinėjimo metodus už Atlanto ir kitur (vis dėlto dėmesio JAV – daugiausia) Vladimiras Putinas atnaujino ir pavertė efektyvesne nei bet kada anksčiau jėga.
V.Putinas niekada neslėpė, kad Sovietų Sąjungos griūtis jam ir Maskvai reiškė tikrą katastrofą. O kad sugrąžintų šaliai buvusią galią, jis įsakė modernizuoti Rusijos žvalgybą ir jos pajėgumus.
Kaip rašo G.Corera, akivaizdu, kad JAV į augančią grėsmę ilgai nekreipė didelio dėmesio ir susirūpino tik po laiko – kai paaiškėjo, kad rusų programišiai ir troliai padėjo Donaldui Trumpui laimėti 2016-ųjų Amerikos prezidento rinkimus.
Šnipinėjimas – aukščiausio lygio
Skirtingai nei kai kurie kiti autoriai, G.Corera savo knygoje neskiria daug vietos ir laiko konspirologijai apie tariamą D.Trumpo susimokymą su Kremliumi – net jei sąmokslo būta, V.Putino Rusija visada pasirūpina veikti per tarpininkus, kad būtų galima neigti bet kokius savo pėdsakus.
G.Corera, nuo 2004 metų dirbantis BBC korespondentu žvalgybos klausimais, vietoj to konstatuoja visiškai logišką tiesą: „Rusija nėra ekonominė milžinė, bet šnipinėjimas yra bene vienintelė sritis, kurioje šalis gali vadintis pirmos klasės pasauline galia.
Putinas sutelkė dėmesį į savo žvalgybos tarnybas ir būtent jų pagalba projektuoja galią bei įtaką pasaulyje.“
G.Corera: Rusija nėra ekonominė milžinė, bet šnipinėjimas yra bene vienintelė sritis, kurioje šalis gali vadintis pirmos klasės pasauline galia.
Prasideda viskas nuo istorijų apie rusų „nelegalų“ dešimtuką – išties įdomių, iki šiol negirdėtų. G.Correa tikrai neblogai padirbėjo su šaltiniais, ir ne tik JAV, bet ir Rusijoje – šnipai grįžę į Maskvą davė ne vieną interviu, tad cituojami ir jie. Žinoma, pateikiant propagandai būtiną kontekstą.
Pavyzdžiui, pasakojama apie Andrejų Bezrukovą, kuris virto Donaldu Heathfieldu ir Šiaurės Amerikoje pragyveno 23 metus. Kanadoje jis dirbo šį bei tą, bet galiausiai Harvarde įgijo magistro laipsnį.
Jo žmona Jelena Vavilova irgi buvo šnipė, kuri už Atlanto atsiliepė Ann Foley vardu. G.Corera pasakoja, kad ši agentė per gimdymą atsisakė vaistų, nes baiminosi, jog apdujusi pradės rėkti ne angliškai, o rusiškai.
Tokių pasakojimų apie konkrečius šnipus, jų abejones ir ištikimybę Maskvai net tokiu metu, kai Kremlius praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje visiškai neturėjo pinigų, o agentai vienas po kito parsiduodavo Vakarams, – ne vienas.
O G.Corera visas šias linijas supina į vieną sklandų siužetą. Kai autorius galiausiai pasiekia Rusijos kišimąsi į 2016 metų JAV prezidento rinkimus, ši operacija, akivaizdu, jau net nebegali stebinti – tai, kas įvyko, buvo neišvengiama.
M.Butina ir A.Čapman
Kaip jau minėta, bene pagrindinė mintis – kad V.Putino Rusija tradicinius metodus atidėjo į šalį ir kad tokie agentai kaip A.Bezrukovas ir J.Vavilova, kurie daug metų kantriai dirbo siekdami pritapti viduriniosios klasės Amerikoje, jau yra praeitis.
Jų misijas iš Maskvos prižiūrėjęs Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) narys Aleksandras Potejevas į JAV pabėgo dieną prieš Kremliaus agentų areštus.
Rusų spauda 2016 metais skelbė, kad A.Potejevas, V.Putino režimo neabejotinai laikomas didžiausiu išdaviku, mirė, bet jis, pasak G.Coreros, neabejotinai gyvas – tik po visų litvinenkų ir skripalių slepiama jo gyvenamoji vieta.
„Nelegalų“, kurių veikla įkvėpė garsų serialą „The Americans“, po gilia priedanga, žinoma, Amerikoje dar yra. Bet dabar Kremlius į priešiškas Rusijai šalis siunčia tiesiog rusus – savo rusiško paso neslepiančius studentus ar verslininkus.
Sutikime, kad kartais labai nelengva atskirti, ko siekia kontaktų ieškantis verslininkas iš Maskvos – ar naujų rinkų, ar prieigos prie Kremliui naudingos informacijos. Dar sunkiau, kai šis Rusijos pilietis tik kartais ir trumpam atvyksta į JAV.
„Tai rusai, kurie nėra mokęsi šnipų amato – jie buvo pasitelkti į pagalbą. Dažnu atveju tokie žmonės galbūt net nežino, kad dirba Rusijos žvalgybai“, – rašo G.Corera.
M.Butina niekada nebuvo apkaltinta šnipinėjimu – nes ir nebuvo formali Kremliaus agentė.
Geriausias pavyzdys – Marija Butina, rusė aktyvistė, studijavusi Amerikos universitete Vašingtone ir dėl meilės ginklams susibičiuliavusi su krūva JAV konservatorių.
Ji teisme prisipažino, kad nusikalto neužsiregistruodama užsienio agente, ir JAV kalėjime praleido 15 mėnesių, kol galiausiai buvo deportuota į Rusiją. Bet M.Butina niekada nebuvo apkaltinta šnipinėjimu – nes ir nebuvo formali Kremliaus agentė.
„Kad ir kaip vertintume Mariją Butiną, ji didelį politinių kontaktų JAV sąrašą sugebėjo sukaupti per kur kas trumpesnį laiką nei nelegalai“, – pastebėjo G.Corera.
M.Butina, jei ir žinojo, kad dirba Kremliui, visiškai kitokia nei garsioji raudonplaukė Ana Čapman. Jai knygoje irgi skiriama daug dėmesio.
Žaidimas – jau be taisyklių
Tuo metu Rusijoje žvalgyba savo sugebėjimus dezinformacijos srityje pritaikė skaitmeniniam amžiui – jau šimtus kartų rašyta apie pigius ir išties efektyvius trolius. Kaip ir apie programišius, laiku ir vietoje nugvelbiančius šūsnį elektroninių laiškų.
Toks šnipinėjimas kur kas padrikesnis, greitesnis ir labiau oportunistiškas nei anksčiau, konstatuoja G.Corera.
O pereiti prie aktyvesnių ir ne tokių retro stiliaus žvalgybinių manevrų V.Putinas esą nutarė būtent po 2010-ųjų šnipų mainų. Tada jis, akivaizdu, labai supyko.
Rusijoje žvalgyba savo sugebėjimus dezinformacijos srityje pritaikė skaitmeniniam amžiui.
„Grupė mūsų agentų buvo išduota, – 2010-aisiais sakė V.Putinas, pats dirbęs KGB agentų kontrolieriumi Rytų Vokietijoje. – Tik įsivaizduokite, ką reiškia kalbėti užsienio kalba kaip gimtąja, atsiriboti nuo savo artimųjų ir net nedalyvauti jų laidotuvėse. Pagalvokite apie tai!
Žmogus praleidžia visą savo gyvenimą tarnaudamas tėvynei ir tada kažkoks šunsnukis jį išduoda.“
Kitaip tariant, V.Putinas – ne iš tų, kurie gali atleisti ir pamiršti. Jam negalioja net klasikinės šnipų žaidimo taisyklės – kad po mainų išdavikai jau neliečiami. 2018 metais tuo įsitikino buvęs dvigubas agentas Sergejus Skripalis, kuris Anglijoje buvo apnuodytas nervus paralyžiuojančiu cheminiu ginklu „Novičiok“.
„2014 metais Rusija jau buvo įtikėjusi, kad dalyvauja jei ir ne kare, tai konflikte su Vakarais, kuriame ginklais tapę šnipai, programišiai ir informacija. Bet jei viena pusė kovojo, tai kita net nesuprato, kad vyksta mūšis“, – konstatuoja G.Corera.
-
„Už Kremliaus sienų“: kaip sovietų šnipas Japonijoje leido J.Stalinui apginti Maskvą
-
„Už Kremliaus sienų“: negailestingas pasakojimas apie tai, kaip V.Putino KGB prismaugė ir Rusiją, ir Vakarus
-
„Už Kremliaus sienų“: L.Hardingas paruošė naują pasakojimą apie Rusijos šunybes
-
„Už Kremliaus sienų“: įžūlūs Rusijos programišiai siautėja tarsi vaiduokliai
