Rusijos protu nesuvoksi, skelbia banali frazė. Daug kas tokį stereotipą sėkmingai jau paneigė, bet A.Towlesas tai daro itin įspūdingai.
Skaitydamas šią 2018 metais jau ir lietuviškai išleistą knygą, niekaip nesugebėjau nuvaikyti nuostabos. Kaip gali amerikietis, patogiai gyvenantis prie parko Manhatane, taip pajausti, įsivaizduoti porevoliucinės Maskvos nuotaikas?
Negana to, pajausti ne šiaip, o pasirinkdamas vieną išgalvotą, bet neabejotinai iš daugybės tikrų likimų sudėliotą personažą grafą Aleksandrą Iljičių Rostovą, kuris po bolševikų revoliucijos yra uždaromas namų areštui garsiajame Maskvos viešbutyje „Metropol“?
A.Towlesas yra sakęs, kad būtent tokiam siužetui jį įkvėpė jo paties kelionės ir viešnagės prabangiuose viešbučiuose, pavyzdžiui, Ženevoje. Daugelyje tokių viešbučių yra žmonių, kurie yra nuolatiniai jų gyventojai.
Tokia patirtis, sumaišyta su rašytojo įsigilinimu į ilgametę rusišką tradiciją prasižengėliams skelbti namų areštą, jam laimėjo ne vieną ir ne du literatūros apdovanojimus, knyga viena geriausių iš tų, kurias skaitė 2017-aisiais, pavadino ir buvęs JAV prezidentas Barackas Obama. Ir tikrai ne veltui.
„Metropol“ – atskiras pasaulis
A.Towleso paslaptis, žinoma, – viešbutis „Metropol“. Už jo durų – Teatro aikštė ir visa Maskva, o už Maskvos – audringas XX amžiaus Rusijos kraštovaizdis.
Istorinių pasakojimų apie porevoliucinę šalį, raudonųjų ir baltųjų kovas, Josifo Stalino viešpatavimą, terorą bei žudymą apstu. Ši knyga irgi startuoja 1922-aisiais – kaip ir pridera istoriniams epams, bet jokių apledėjusių keliukų ar vėjo perpučiamų trobelių aprašymų čia nerasite.
Ne, tiesiog liekama jaukiame, šiltame „Metropol“. Mat šis viešbutis knygoje – atskiras pasaulis su savo papročiais ir tradicijomis.
Kirpykla – tikra Šveicarija, „optimizmo, tikslumo ir politinio neutralumo kraštas“, o restorane „Bojarsky“, stokojant gėrybių virtuvės šefas išdarinėja stebuklus su kopūstais ir kalafiorais.
Štai viešbučio gėlininkė toli gražu nebuvo pamiršusi carinės „mandagiosios visuomenės“ papročių ir visada žinojo, kokias gėles siųsti norint atsiprašyti už vėlavimą, o kokias – kai reiškiama atgaila dėl kalbėjimo be eilės.
Gi kirpykla – tikra Šveicarija, „optimizmo, tikslumo ir politinio neutralumo kraštas“. Restorane „Bojarsky“, stokojant gėrybių virtuvės šefas išdarinėja stebuklus su kopūstais ir kalafiorais, o bare „Šaliapin“ po pasirodymo išlenkti po stiklą žvakių šviesoje atstraksi „Bolšoi“ balerinos.
Pagrindinėje salėje jau sukinėjasi naujosios kartos politikai ir kino žvaigždės, komunistinė svajonė maišosi su buržuazijos likučiais.
A.Towleso romane keliaujama per kelius sudėtingus dešimtmečius, bet viešbučio niekas – nei bolševizmas, nei stalinizmas, nei klastinga ir iš proto varanti biurokratija, dar pažįstama ir senjorams Lietuvoje – neišmuša iš vėžių.
„Metropol“ – amžinas, kaip, regis, ir jame tarsi ir priverstinai, bet be menkiausio burbėjimo gyvenantis ilgametis rezidentas. Jis čia ir kerpasi, ir valgo, ir aptarnauja kitus, ir geria brendį, ir moko užkietėjusį stalinistą paprasčiausio etiketo – bet gyvena mažytėje palėpėje šeštajame aukšte.
Tarsi Weso Andersono filmo garso takelis
Grafas A.Rostovas iki 1922-ųjų, kai buvo nuteistas už eilėraštį, gyveno prabangiau – 317-uoju numeriu pažymėtuose apartamentuose. Nuo kulkos į pakaušį ar Sibiro jį išgelbėjo simpatijos Pirmosios Rusijos revoliucijos aktyvistams.
Namų areštas jo negąsdina – ankštame kambarėlyje bent jau galima pasislėpti nuo direktyvas mašinėlėmis tarškinančių bolševikų. Grafas – estetas, intelektualas, aristokratas, nuo depresijos bėgantis rūpesčių gausa.
Istorija neleis sumeluoti – daugybė to meto rusų intelektualų valdžią užėmus bolševikams masiškai traukėsi iš gyvenimo.
Nesitikėkite Aleksandro Solženicyno. Lauke ir žvarbu, bet per knygą šuoliuojama lengvai, su polėkiu – atsiveria slaptos erdvės, spokso vienaakis katinas, virėjas grakščiai pagauna krintantį tortą.
Apie tai galvoja ir A.Rostovas, bet nušokti nuo stogo jam neleidžia pats „Metropol“ – juk reikia nubėgti ten, padėti vienam, neleisti liūdėti kitam. Tiek reikalų! Ir taip – dar kelis dešimtmečius, fone tyliai baigiantis ir Didžiajam terorui, ir Antrajam pasauliniam karui, ir pačiam J.Stalinui.
Kitaip tariant, nesitikėkite Aleksandro Solženicyno. Lauke ir žvarbu, bet per knygą šuoliuojama lengvai, su polėkiu – atsiveria slaptos erdvės, spokso vienaakis katinas, virėjas grakščiai pagauna krintantį tortą.
Tiesą sakant, sunku atsiminti panašaus stiliaus knygą, todėl gelbėjuosi siūlydamas skaitant „Aristokratą Maskvoje“ tuo pačiu metu klausytis kokio nors Weso Andersono filmo garso takelį. Suprasite, apie ką aš.
Visgi yra ir trupinių to neskanaus patiekalo, kurį ateities istorikams pateikė Sovietų Sąjunga. A.Rostovo bičiulis poetas Miška, vis užsukantis pas grafą į svečius, pasakoja apie savo kovą su cenzūrą ir konstatuoja, kad pagrindinis Maskvos indėlis į pasaulio vystymąsi tėra destrukcija.
„Kaip tauta, mes, rusai, įrodėme, kad puikiai sugebame sunaikinti tai, ką sukūrėme“, – pareiškia Miška, o trečiuoju asmeniu pasakotojas sausai priduria, kad ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje SSRS, švelniai tariant, nevyko nieko gero.
Pagarba keistiems malonumams
Grafas, beje, nesutinka ir tarytum leidžia suprasti (tik nebyliai), kad bolševikinė nesąmonė laikina. Tačiau, nors jį lankantys svečiai, tarp kurių yra senstanti, bet A.Rostovui šlakų konsteliacijas ant jos nugaros analizuoti leidžianti kino žvaigždė, keičiasi, būtent santvarka išlieka. Banguoja, bet išlieka.
Į barą vis užsuka amerikiečiai diplomatai ir žurnalistai, kiti vakariečiai, o su jais – importinės cigaretės, saldainiai ir, visų svarbiausia, svajonės, kad gali būti kitaip.
Ryškiausia grafo palydovė – smalsi ir visraktį kišenėje turinti mergaitė Nina, kuri nepailsdama laksto po viešbutį. Paaugusi ji, tiesa, iškeliauja skleisti komunizmo tiesų, bet 1938 metais grįžta pasakyti A.Rostovui, kad jos vyrą sulaikė ir išsiuntė į Gulagą.
Nina nutaria iškeliauti iš paskos ir paprašo A.Rostovo laikinai priglobti jos dukrelę Sofiją. Kaip? Kur? Išeitį grafas, kuriam – jau 49-eri, randa, o Nina niekada taip ir nebegrįžta.
Atskleisti, kas vyksta toliau, būtų nuodėmė prieš tuos, kurie, tikiu, tikrai perskaitys šią knygą. Bet tai, kaip sluoksniuojamas siužetas, yra verta pasigėrėjimo, tai meistriška.
A.Towlesas sumaniai neleidžia knygai tapti dar vienu išplėstiniu sociopolitiniu komentaru „apie tuos laikus“. Ne, jis atseikėja gausių, bet subtilių potemių apie tėvo pareigą, draugystę, meilę – tiek kitam žmogui, tiek tiesiog namams.
Šiluma, rūpestingumas ir tiesiog gerumas plūste plūsta iš knygos puslapių. Tikriausiai neatsitiktinai A.Rostovo kovos vis mažiau politinės – jis grumiasi už malonumą mažuose dalykuose, už rafinuotumą, už žmogiškumą.
Garsusis Vasilijus Grosmanas rašė: „Vienintelė tikra kovos už gyvenimą prasmė glūdi asmenyje, jo kukliose keistenybėse ir jo teisėje į šias keistenybes.“
Jei taip, tai visą gyvenimą viešbutyje uždarytas grafas A.Rostovas – laimingiausias knygos personažas pasaulyje.
-
„Už Kremliaus sienų“: negailestingas pasakojimas apie tai, kaip V.Putino KGB prismaugė ir Rusiją, ir Vakarus
-
„Už Kremliaus sienų“: L.Hardingas paruošė naują pasakojimą apie Rusijos šunybes
-
„Už Kremliaus sienų“: įžūlūs Rusijos programišiai siautėja tarsi vaiduokliai
-
„Už Kremliaus sienų“: kaip veikia Rusijos agentai užsienyje ir keičiasi jų tikslai
