Asmeniškai manau, kad blaivesnio balso nei M.Galeotti iš visų tų, kurie pastaraisiais metais analizuoja Kremliaus veiksmus ir apskritai laikyseną, nėra.
Vienas lietuvis Rusijos ekspertas man, tiesa, teigė, kad geriausias pasaulyje – Johnas Schindleris, buvęs JAV karinių jūrų pajėgų karo koledžo profesorius. Bet, nors jo įrašai observer.com ir tviteryje dažniausiai atrodo kaip tikro profesionalo įžvalgos, apie vienokį ar kitokį skandalą J.Schindleris be reikalo skalambijo jau dešimtis kartų – darosi nuobodu.
O M.Galeotti, atvirkščiai, pasižymi ramybe ir plačiu žvilgsniu į dabartinę Rusiją. Jis šaltakraujiškai, be isterijos nustato Vladimiro Putino režimo galios ribas.
Ar autoritetas, ar tuštybė?
Tokia pati rami ir tuo pat metu plati šio analitiko analizė – naujos jo knygos „Vagys“ puslapiuose, kuriuose driekiasi Rusijos nusikaltėlių istorija nuo pat XVIII amžiaus ir gangsterio Vankos Kaino, dirbusio imperatorei Jelizavetai, iki šių dienų – Ukrainos, programišių ir V.Putino kremlinterno.
Be abejo, nūdiena – ir būtent dėl aktualijų analizės primygtinai rekomenduoju Lietuvos leidykloms įsigyti teises į „Vagis“ ir išversti knygą į lietuvių kalbą – pati įdomiausia ir aktualiausia.
Mafija dabar ne tik žudo ar gabena narkotikus, bet ir siūlo programišių bei pinigų plovimo paslaugas.
Kokie šiandien Rusijoje vadinamieji „vory v zakone“ („nusikaltėliai, gyvenantys pagal vagių įstatymus“)? Kiek jų? Atsakymas – 432. 318 iš jų – laisvėje. 242 iš jų – gruzinai. Statusas didelės reikšmės nebeturi – kalbėti reikėtų nebe apie autoritetą, o tuštybę.
Kodėl per pasaulio futbolo čempionatą Rusijos miestuose buvo taip ramu, jauku ir net linksma? Ne todėl, kad Vakarų žiniasklaida skleidžia propagandą apie šalyje tykančius pavojus – Kremlius dėl ramybės tiesiog susitarė su pagrindiniais mafijos bosais. Kitaip tariant, savo partneriais.
Kodėl Čečėnijoje įsitvirtino Ramzanas Kadyrovas? Kokia jo sėkmės paslaptis? Vėlgi, nusikaltimai ir feodalinė tvarka – ši nerami Rusijos respublika jau ilgai yra viena didelė mafijos grupuotė.
1999 metais į valdžią iškilęs V.Putinas, M.Galeotti, nėra tiesiog pats iškiliausias „vor v zakone“ – esą jam ideologija, patriotizmas, kalbos apie Rusijos sugrąžinimą į pasaulio galybių gretas nėra tiesiog nusikaltėlišką prigimtį maskuojanti retorika.
Vis dėlto Rusijoje, nors gangsteriai jau veikia šešėliuose, juos dabar dar sunkiau atskirti nuo verslininkų, saugumiečių ir politikų. Mafija dabar ne tik žudo ar gabena narkotikus, bet ir siūlo programišių bei pinigų plovimo paslaugas.
Verslininkas, gangsteris, šnipas
Kai 2015 metų rugsėjo 26 dieną Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) agentai per sieną įsiveržė į Estiją ir pagrobė šios šalies saugumo policijos (KaPo) karininką Estoną Kohverą, tuometis estų prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas trumpai paaiškino situaciją pasauliui.
„KaPo, kaip ir Federalinis tyrimų biuras Amerikoje, kovoja ir su organizuotu nusikalstamumu, ir su priešiškų šalių žvalgyba. Bet tam tikrose šalyse tai yra vienas ir tas pats“, – parašė T.H.Ilvesas.
E.Kohvero pagrobimo operacija, anot M.Galeotti, nebuvo nei Kremliaus noras parodyti, kas čia šeimininkas, nei Maskvos siekis iškeisti estą į rusų agentą (beje, mainai vėliau iš tiesų įvyko).
Ne, FSB agentai norėjo sutrukdyti E.Kohvero vykdytam tyrimui – ne dėl šnipinėjimo ar valstybės paslapčių vogimo, o dėl cigarečių kontrabandos. FSB veikė išvien su kontrabandininkais ir pasiimdavo dalį pelno.
Tiesa, pinigai iš rūkalų buvo reikalingi ne pavieniams FSB pareigūnams – kaip papildomi kišenpinigiai. Lėšas Kremlius naudojo „aktyviosioms priemonėms“ Europoje – tokius finansavimo šaltinius labai sunku susekti.
Kaip čia neprisiminsi, ką dar 1999 metais sakė buvęs JAV centrinės žvalgybos valdybos direktorius Jamesas Woolsey.
Rusija jau kuris laikas sunkiai sukontroliuoja padėtį užimtame Donbase – čia dar 2014-aisiais iniciatyvą parodė regiono vagys. Dabar iš Rytų Ukrainos į likusią Ukrainos dalį, Europą ir Rusiją patenka kaip niekada daug kontrabandinio alkoholio ir tabako.
„Jei netyčia užmegsite pokalbį su mandagiu, angliškai kalbančiu, 3 tūkst. vertės kostiumą ir „Gucci“ batus avinčiu rusu, kuris jums pasakys esantis Rusijos prekybinės kompanijos vadovas, yra keturios galimybės.
Kad jis – verslininkas, kad jis – šnipas, kad jis – gangsteris, ir kad jam tinka visi trys apibūdinimai, o dėl to problemų nekyla nei verslui, nei valstybei, nei mafijai“, – tada teigė J.Woolsey.
Dar vienas įdomus modelis, pasak M.Galeotti šaltinių Ukrainoje, veikia Donbase. Visi mes vis išgirstame, kaip prorusiški separatistai, tarp kurių yra daugybė nusikaltėlių, periodiškai gana gausiai pašaudo į ukrainiečių karių pusę.
Puolimas? Novorosijos kūrimas? Greičiausiai ne. Konfliktas vyksta ten, kur driekiasi pagrindiniai kontrabandos maršrutai – kodėl gi nepašaudžius?
Tuomet šeimininkams Maskvoje galima sakyti, kad sunaudojome 20 tūkst. šovinių, kai iš tiesų – 10 tūkst., ir kitą pusę parduoti juodojoje rinkoje – galbūt net Ukrainos savanorių batalionams. Per Čečėnijos karus rusų pajėgos elgėsi būtent taip.
Kaip rašo M.Galeotti, Rusija jau kuris laikas sunkiai sukontroliuoja padėtį užimtame Donbase – čia dar 2014-aisiais iniciatyvą parodė regiono vagys. Dabar iš Rytų Ukrainos į likusią Ukrainos dalį, Europą ir Rusiją patenka kaip niekada daug kontrabandinio alkoholio ir tabako.
Įdomu ir tai, kad daugelis „sukilimo“ vadų puikavosi tokiomis pravardėmis kaip „Motorola“, „Betmenas“, „Strelkovas“ ir „Givi“ – tai savotiška duoklė gangsteriškoms kličkoms.
Maskvai tokių banditų savivalė ilgai pernelyg nekliudė, tačiau chaosą visada lengviau sukurti negu suvaldyti. Todėl greičiausiai būtent rusų specialiosios pajėgos susidorojo su keliais separais – įžūlumas ir pavojus peržengė ribas.
Lageriuose – „s*kų“ karas
Čia – tik naujausiųjų laikų pavyzdžiai. M.Galeotti, konstatuojantis, kad Rusijos valstybė, nors ir stipresnė nei praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, vis dar veikia išvien su programišiais, verslininkais ir nusikaltėliais, pradeda kur kas anksčiau.
Banditai Rusijoje galbūt neturėtų tokios įtakos, jei ne Vladimiras Leninas, kurio „moralinei revoliucijai“ prireikė absoliučiai amoralių galvažudžių „stogo“.
Ir ne be reikalo vieną skyrių papuošia 1994 metais tuomečio Interpolo nacionalinio biuro Rusijoje vadovo Jurijaus Melnikovo pasakytais žodžiais: „Nesuprantu, kodėl Vakarai taip triukšmauja dėl Rusijos mafijos. Mes visada tokie buvome – jūs tik dabar pradedate tai suprasti.“
Iš tiesų Rusijoje vagys mitologizuojami taip, kaip mafija Amerikos kine. Šalyje populiarios lagerių – „gangsterių archipelago“ – dainos, į kasdienę kalbą įsisiurbęs banditų žargonas.
Nors „vory“ iškilo dar caro laikais, būtent stalinistinėse stovyklose Sibire ar Urale susiformavo jų subkultūra – gyvenimas be autoritetų ir įstatymų, specifinė muzika, koduotos tatuiruotės, spalvingos kličkos, įmantrūs paminklai kapinėse.
Bent jau man asmeniškai pirmoji knygos dalis, tiesa, kiek pabodo (manau, kad naujausiems laikams reikėjo skirti dar daugiau dėmesio). Vis dėlto M.Galeotti, lydimas mokslininkams įprasto kruopštumo, sėkmingai atkuria visą kriminalinės struktūros formavimąsi.
Antai banditai Rusijoje galbūt neturėtų tokios įtakos, jei ne Vladimiras Leninas, kurio „moralinei revoliucijai“ prireikė absoliučiai amoralių galvažudžių „stogo“. Už V.Lenino pinigus šalyje siautė ir bolševikus finansuoti padėjo ne kas kitas, o Josifas Stalinas.
Iš pradžių čekistai, vėliau – NKVD, irgi sąmoningai naudojosi gangsterių paslaugomis. Jau po karo ir KGB perėmė gangsterių žargoną – fenią: kai reikėjo žudyti, buvo kalbama apie mokroje delo. Taip pat apie čečėnų sukilėlius kadaise pasisakė pats V.Putinas.
Bolševikai į gulago stovyklas siuntė „vory v zakone“ – kad jie prižiūrėtų politinius kalinius. Viskas buvo tvarkoje, kol šeštajame dešimtmetyje lageriuose prasidėjo laukinis konfliktas tarp „s*kų“ ir tradicinių „vory“ – nugalėjo „s*kos“, o senieji „vory“ tapo „avtoritety“.
Ir taip toliau, ir panašiai – tiesą sakant, knygoje naujos ir naujai analizuojamos informacijos tiek daug, kad nesinori atskleisti daugiau.
Vakarams laikas atsibusti
Kaip „The Guardian“ teisingai pastebėjo garsus autorius Oliveris Bulloughas, žlungant Sovietų Sąjungai ir jos planinei ekonomikai tik dvi struktūros turėjo tiek pasitikėjimo savimi ir ryšių, kad galėtų iš to pralobti – vagys ir čekistai. Be to, abi grupės nebuvo tokios jau skirtingos.
„Maždaug 2000-aisiais valstybę statantys vagys ir nusikaltėliški valstybininkai susitiko kažkur per vidurį. Valdant Putinui tikroji valiuta yra ne rublis, o politinė galia“, – vis dėlto pastebi M.Galeotti, manantis, kad Rusiją pernelyg paprasta tiesiog vadinti „mafijos valstybe“.
Esą taip, režimo šerdyje esantys žmonės labiausiai nori praturtėti, bet, tarkime, V.Putinas apie savo misiją „grąžinti Rusijai suverenumą“ kalba ne šiaip sau.
„Mes vis dar apsimetame, kad laikome Rusiją tikra, veikiančia ekonomika. Taip nėra – tai yra filmavimo aikštelė.“
Be to, kai susikerta Kremliaus ir pogrindžio interesai, gangsteriai turi paklusti valdžiai – režimas iššūkių netoleruoja.
Kita vertus, visiškai tikslūs man atrodo ir vienos Vakarų šalies komercijos atašė žodžiai: „Mes vis dar apsimetame, kad laikome Rusiją tikra, veikiančia ekonomika. Taip nėra – tai yra filmavimo aikštelė.“
Be to, kai M.Galeotti cituoja pašnekovus Rusijoje, esą manančius, kad jai atėjo laikas tapti „normalia, europietiška šalimi ir nebevogti“, tai dažniausiai reiškia ne pavogtų lobių grąžinimą ir atsakomybės prisiėmimą, o norą, kad jau pavogti turtai būtų saugomi pagal visus įstatymus. Tai veidmainiška, ar ne?
Paskutiniajame skyriuje autorius cituoja bičiulį rusą, kuris jo klausia: „Kodėl jūs Britanijoje taip nemėgstate mūsų mafiozų Rusijoje, bet mėgstate juos namuose?“
Šis klausimas bene aktualiausias, nes būtent vakariečiai vis dar užsimerkia prieš rusiškus pinigus ir jų kilmę – atėjo laikas partijoms, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, nebeimti šimtų tūkstančių dolerių iš rusų oligarchų. Rusijos „vory“ nėra garbingi – laikas atsibusti.
