Kaip ir daugelis pastaraisiais metais tikrai aukštu tempu kepamų knygų apie Vladimiro Putino Rusiją bei Rusijos istoriją, šis M.Gessen kūrinys skirtas visų pirma JAV, bendriau – Vakarų auditorijai.
Pati autorė įžanginiame žodyje pripažįsta ilgai ieškojusi būdo, kaip išsiskirti iš minios.
Ir nors rezultatas pjūviu kažkiek primena „The Economist“ žurnalisto Maskvoje Arkadijaus Ostrovskio knygą „Rusijos išradimas“ („The Invention of Russia“), M.Gessen tąjį būdą rado – per asmenines septynių knygos herojų istorijas.
51-erių žurnalistė, kuri yra homoseksuali ir 2013 metais, kai Rusijoje įsiplieskė kalbos, esą iš homoseksualių tėvų reikėtų atimti jų vaikus, išsikraustė gyventi į Niujorką, – ilgametė V.Putino režimo kritikė.
Knygoje ji vaizdžiai, kruopščiai ir gausiai naudodama įvairių mąstytojų mintis apie totalitarizmo apibrėžimą aprašo, kaip perestroikos nuotaikų apimta Michailo Gorbačiovo Sovietų Sąjunga virto į depresiją puolusia ir ne ateitimi, o esą šlovinga praeitimi gyvenančia V.Putino Rusija.
Suvokė stalinizmo siaubą
Septyni M.Gessen herojai-įrankiai – iš įvairių laikotarpių. Keturi yra jauni rusai, gimę dar Sovietų Sąjungoje, tiksliau, jai leidžiant paskutinį kvapą, bet subrendę jau V.Putino Rusijoje.
M.Gessen: „Jeigu suvoki, kad nėra priežasties, kad jie žudė tiesiog, kad žudikai žudė, nes jų darbas buvo žudyti, tuomet tavo širdis, nors jos ir neperskrodė kulka, bus suplėšyta į skutelius, o tavo protas ims drebėti.“
Kiti trys – vyresni, bandantys suprasti pasaulį atsivėrus komunizmo paliktam vakuumui.
Tiesa, šis septynetas tikrai nėra autorės būdas atspindėti Rusijos visuomenės sudėtį. Du jaunuoliai – Žana ir Serioža – pasirenkami dėl savo tėvų.
Žanos tėvas – 2015 metais palei pat Kremliaus sienas nušautas opozicijos politikas Borisas Nemcovas, o Seriožos senelis – M.Gorbačiovo perestroikai ir „atvirumui“ („glasnost“) intelektualinį pagrindą statęs Aleksandras Jakovlevas.
Dar yra jaunas Rusijos gėjus, galiausiai su armija kitų šalies homoseksualų išvykstantis gyventi į Niujorką, taip pat – su meno kolektyvu „Pussy Riot“ siejama maištininkė Maša. Tik vienas iš septynių herojų, Aleksandras Duginas, yra V.Putino režimo rėmėjas.
Knyga, žinoma, prasideda nuo niekam pasaulyje nelauktos sąlyginės liberalizacijos valdant M.Gorbačiovui. Ypač sukrečia pasakojimai apie tamsiąją sovietmečio istoriją, ypač – stalinizmą. M.Gessen čia, vėlgi, padeda jos pasirinkti herojai.
Į atvertus archyvus įlindęs A.Jakovlevas greitai suskaičiavo, kad Josifas Stalinas asmeniškai pasirašė įsakus dėl mirties bausmės 44 tūkst. žmonių – diktatorius jų nepažinojo, neskaitė jų bylų. Jam tiesiog patiko raityti parašus!
A.Jakovlevas, beje, sovietinių nusikaltimų viešinimui pašventęs visą likusį savo gyvenimą (jis mirė 2005 metais) perskaitė ir apie slaptosios policijos agentų rengtas varžybas.
Kartą trys NKVD agentai su savimi į traukinį pasiėmė tris tūkstančius bylų ir sutarė: laimės tas, kas greičiausiai kiekvieną bylą pažymės raide P (lietuviška R).
Bylų agentai, žinoma, nė neskaitė – kam tas teisingumas? O raidė P reiškė „rastrel“ („egzekuciją“).
M.Gessen šiurpiai svarsto: „Kaip tai suprasti? Jeigu suvoki, kad nėra priežasties, kad jie žudė tiesiog, kad žudikai žudė, nes jų darbas buvo žudyti, tuomet tavo širdis, nors jos ir neperskrodė kulka, bus suplėšyta į skutelius, o tavo protas ims drebėti.“
„Supuvę Vakarai“ gyvena daug geriau
1989-1991 metais, anot M.Gessen, daugybė Sovietų Sąjungos gyventojų pasijuto gyvenantys kitoje šalyje. Tai ilgai netruko: Vakaruose daug kam nuoširdžiu demokratu atrodęs B.Jelcinas iš tiesų taip ir neišgraužė totalitarizmo pamatų.
Ne vienas ir ne du analitikai jau daug metų tvirtina, kad B.Jelcinas suklydo iš pradžių uždrausdamas tik Komunistų partiją (vėliau partijai vėl leista veikti, – red.) ir leisdamas veikti KGB.
B.Jelcinas esą bijojo, kad Partijos aparatas išsidalins likusius turtus – tačiau turtus išsidalino KGB. Juk V.Putino – buvusio KGB agento Dresdene – klaną iš esmės sudaro buvę jo bendražygiai šioje struktūroje. Kartu jie valdo dešimtis, jei ne šimtus milijardų dolerių.
M.Gessen: „Rusai pamatė šį tą baisiau nei geriau gyvenančius savo tautiečius: jie pamatė, kad už vakarinių Rusijos sienų beveik visi žmonės gyvena geriau nei beveik visi rusai.“
Dar, žinoma, galima atsiminti ir B.Jelcino veiksmus savotiškame pilietiniame kare, kai per konfliktą su parlamentu tankai apšaudė Baltuosius rūmus. Oficialiais duomenimis žuvo 187, neoficialiais – iki 2 tūkst. žmonių.
Vis dėlto Lenas Gudkovas, dabartinis nepriklausomo, bet „užsienio agentu“ jau paskelbto sociologinio Levados centro direktorius, dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje parodė, kad kažkas ne taip buvo ir su pačiais Rusijos žmonėmis.
Vis kitokių L.Gudkovo tyrimų rezultatus M.Gessen pateikia visoje knygoje. Tai yra nuoseklus grįžimas Homo Sovieticus portreto link.
Antai per visą dešimtąjį dešimtmetį padaugėjo gyvenamojo ploto, į užsienį turistauti išvyko daugiau nei trigubai daugiau rusų, įsigyta ženkliai daugiau televizorių, siurblių, šaldytuvų, skalbimo mašinų, automobilių.
Bet žmonėms buvo svarbus jausmas. Gyvenimas buvo akivaizdžiai geresnis ne vėlyvojoje Sovietų Sąjungoje, tačiau rusai jautėsi skurstantys. Nors populiariai manyta, kad dalis piliečių milžiniškais tempais krovėsi turtus, kol kiti klimpo skurdo pelkėje, duomenys liudijo priešingai – nelygybė pamažu net mažėjo.
Taip, griuvus senajai santvarkai griuvo ir skydai, saugoję sovietinę visuomenę nuo fakto, kad yra lygesnių už lygius. Buvusių slaptų parduotuvių elitui nebeliko, tad turčiai slėpti prabangos nebegalėjo.
Tačiau L.Gudkovas įžvelgė kitą rusiškos depresijos priežastį – jis dėmesį sutelkė į tuos 17 proc. rusų, kurie iki 1995-ųjų spėjo pabuvoti užsienyje, daugiausia „supuvusiuose Vakaruose“.
„Ši patirtis neprivertė rusų manyti, kad gyvenimas pagerėjo. Jie pamatė šį tą baisiau nei geriau gyvenančius savo tautiečius: jie pamatė, kad už vakarinių Rusijos sienų beveik visi žmonės gyvena geriau nei beveik visi rusai.
Į užsienį išvykę rusai pasijautė ne skurdžiais individais, bet žmonėmis iš skurdžios valstybės“, – taikliai mintį, kurią greičiausiai galima pritaikyti ir daugybei lietuvių, plėtoja M.Gessen.
Ar Rusija – totalitarinė valstybė?
Pirmosios nepriklausomos sociologinės apklausos parodė, kad komunizmo sukurtas Homo Sovieticus, baimės apimta, izoliuota ir valdžią besąlygiškai aukštinanti būtybė, toliau sėkmingai egzistuoja.
V.Putinas taip pat laiko save tradicinės šeimos ir krikščioniškų vertybių gynėju – būtent todėl dalis konservatyvių judėjimų JAV ir Vakarų Europoje į Rusiją žvelgia gana šiltai.
Kai rusų paklausė, kokios teigiamos jų tautos savybės, trys populiariausi atsakymai buvo tokie: atvirumas, paprastumas ir kantrumas. Kitaip tariant, idealus rusas buvo žmogus be savybių, nes tokie būdo bruožai būdingiausi totalitarinėms valstybėms.
L.Guvkovas dešimtojo dešimtmečio viduryje dar turėjo vilties: pavyzdžiui, respondentų, manančių, kad homoseksualius asmenis reikia „likviduoti“, skaičius mažėjo. Bet netrukus pradėjo augti, o įsigalėjus V.Putino valdžiai tapo akivaizdu, kad rusai nenori nei laisvės, nei vakarietiškumo.
A.Duginas – žinoma, tamsiausias herojus. Jis nekentė sovietinio režimo, skaitė Friedrichą Nietzsche, Martiną Heideggerį.
Tačiau A.Duginas neturėjo jokio intelektualinio pagrindo, į kurį galėtų atsiremti ir į kurį karta iš kartos atsiremia mąstytojai Vakaruose, tad, kaip ir daugelis savamokslių, pradėjo klajoti po keistus minčių užkaborius.
Susidėjęs su vakarietiška „Naująja dešine“, judėjimu, kuris garbino tradiciją ir nekentė liberalaus šiuolaikiškumo, A.Duginas išrado dabar jau plačiai žinomą eurazianizmo idėją – pagal ją garbinama rusiška kultūra, autoritarinė valdžia ir stiprus lyderis.
Būtent tokie pokyčiai ir antipokyčiai Rusijos visuomenėje yra įdomiausia knygos dalis, nors M.Gessen pasakoja ir apie abu Čečėnijos karus, ir apie V.Putino atėjimą į valdžią, ir apie B.Nemcovo nužudymą, ir – šiek tiek – apie įvykius Kryme bei Rytų Ukrainoje.
Visi šie įvykiai, be abejo, svarbūs, bet dar įdomesni M.Gessen ir jos pagalbininkais pasirinktų herojų nardymai po sovietinę ir rusišką psichologiją. Autorė ne be pagrindo vis sugrįžta prie klausimo, koks dabar režimas Rusijoje: ar totalitarizmas tai, ar ne?
Vakarų politologijoje totalitarizmas reiškia valstybinį terorą, absoliutų pilietinės visuomenės neegzistavimą, planinę ekonomiką ir dominuojančią vienintelę partiją, o M.Gessen įtikinamai parodo, kaip V.Putino Rusija nuosekliai įgavo visus šiuos bruožus.
Išskyrus ideologiją – Sovietų Sąjunga nuo pat pirmųjų jos egzistavimo mėnesių buvo diktatūra, bet ji vis tiek buvo paremta marksizmo-leninizmo principais. Tuo metu kleptokratinių instinktų apimtas V.Putinas jokios ideologijos neturi ir jos karštligiškai ieško.
Paieškos buvo bevaisės, nebent vaisiais laikytume Rusijoje beveik prieš maždaug dešimtmetį sukilusią isteriją dėl tariamo pedofilų sąmokslo.
V.Putinas taip pat laiko save tradicinės šeimos ir krikščioniškų vertybių gynėju – būtent todėl dalis konservatyvių judėjimų JAV ir Vakarų Europoje į Rusiją žvelgia gana šiltai.
>>>
Bene pagauliausia visoje knygoje – ne M.Gessen, o garsiojo sociologo Jurijaus Levados (jis 2006 metais mirė) mintis, kurią aprašo bei papildo autorė ir su kuria netgi norėtųsi sutikti – kad ir kokia ji šiurpi.
Anot J.Levados, sovietinė visuomenė švytuoklės principu mėtydavosi tarp itin griežtų represijų laikotarpių ir sąlyginio laisvumo periodų – pavyzdžiui, valdant Nikitai Chruščiovui ir Michailui Gorbačiovui.
Bet toks principas esą iš niekur neatsirado – logika buvo paprasta ir pragmatiška. Liberalesni laikotarpiai leisdavo į paviršių išsiveržti užspaustai nevilčiai ir ją išsakantiems žmonėms. O kai disidentai ir maištininkai parodydavo savo veidus, jie būdavo eliminuojami: egzekucija, kalėjimas, psichiatrinė ligoninė, geriausiu atveju tremtis.
Ilgalaikėje perspektyvoje tokie ciklai užtikrindavo režimo stabilumą, o sociologai vis pasikartojančius susidorojimus vadino „periodiškomis kastracijomis“.
Įprasta manyti, kad „perestroika“ buvo bandymas vėl tik trumpam atleisti vadžias, bet tuomet švytuoklė įgavo pagreitį ir sugriuvo visa sistema.
„O kas, jei buvo visai ne taip? O kas, jei švytuoklė buvo įsiūbuota būtent tiek, kiek reikėjo, jei cikliškumas nesubyrėjo? Kas, jei sienų perbraižymai, valstybinių institucijų pertvarkymas ir įstatymų pataisos nenulėmė jokių esminių pokyčių visuomenės struktūrose?“, – klausia M.Gessen.
M.Gessen knygą „Ateitis yra istorija“ internetiniame knygyne Amazon.com galima įsigyti už 16,69 JAV dolerio (kietu viršeliu). Elektroninė knygos versija „Kindle“ knygyne kainuoja kiek daugiau nei 18 dolerių.