Jo įspūdžiai, sudėti į knygą „Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį“ („Ten Days that Shook the World), neabejotinai šališki.
J.Reedas buvo užkietėjęs socialistas ir tikėjo, kad darbininkai išlaisvins ne tik Rusiją, tad, pavyzdžiui, Vladimirą Leniną ar Levą Trockį kone garbino.
Tačiau tų dienų dešimtukas iš tiesų supurtė pasaulį. Rusiją – tiesiogiai. Gyvenimas keitėsi daugeliui – bolševikai po mėnesio de facto pasitraukė iš Pirmojo pasaulinio karo, vėliau milijonai kovėsi pilietiniame kare.
Šiemet kaip tik minimos 100-osios revoliucinių įvykių Rusijoje metinės.
Teoriją vertė praktika
Šalį, ypač Petrogradą ir Maskvą, buvo apėmęs neįtikėtinas sąmyšis. Kariškiai ir darbininkai džiūgavo, intelektualai panikavo. Ūkis po karo ir po caro priespaudos metų buvo sugriautas, jau 1921 metais Rusijoje kilo badas.
Iš pradžių įvykiai Petrograde buvo pasaulinė sensacija. Kas gali būti labiau jaudinančio nei caro krytis, nei proletariato triumfas?
Vakaruose, bent jau tarp literatų, bolševikų perversmas ir vėlesnis Sovietų Sąjungos įkūrimas virto naujų fantazijų šaltiniu. Į lentynas būtų galima surikiuoti tūkstančius biografijų, istorinių ir šnipų romanų, George'o Orwello įžvalgų „Gyvulių ūkyje“.
Tačiau iš pradžių įvykiai Petrograde buvo tiesiog pasaulinė sensacija. Kas gali būti labiau jaudinančio nei caro krytis, nei proletariato triumfas?
Perversmas pasaulį akino ir dėl to, kad bolševikų lyderiai, ypač V.Leninas ir L.Trockis puikiai tiko spaudai. Iš pažiūros aistringi intelektualai revoliucionieriai, rodėsi, buvo ryžtingai nusiteikę komunistines teorijas paversti praktika.
Nenuostabu, kad į Petrogradą, kuris taip pervadintas buvo dėl vokiškų žodžių „Sankt“ ir „Burg“ Sankt Peterbugo pavadinime (o su Vokietija Rusijos imperija kariavo), 1917 metų antrojoje pusėje ėmė plūsti britai ir amerikiečiai žurnalistai.
Tarp reporterių, instinktyviai pajutusių, kad Rytuose vyksta tikras žemės drebėjimas, atsidūrė ir jaunas socialistas iš Portlando miesto JAV Oregono valstijoje – Johnas Reedas.
Nebuvo objektyvus
Pastarajam buvo 26-eri, kai baigęs Harvardą jis nusprendė atvykti į Niujorką ir išbandyti laimę kaip žurnalistas. 1913-aisiais J.Reedas prisijungė prie socialistų mėnraščio „The Masses“, o po trejų metų vedė savo kolegę Louise Bryant.
Amerikietis entuziastingai rėmė bolševikų lyderius, bendravo su L.Trockiu, buvo supažindintas su V.Leninu, iš arti matė, kaip buvo užimti Žiemos rūmai.
Šiame žurnale J.Reedo modus operandi tapo nuolatiniai areštai ir problemos su policija. Netrukus jis, esą pavargęs ir priblokštas prezidento Woodrow Wilsono sprendimo paskelbti karą Vokietijai, nutarė su žmona išvykti į Europą.
Jaunavedžiai Petrograde atsidūrė kaip tik tokiu metu, kai buvo įsibėgėjantis perversmas. J.Reedas iškart pamatė, kad turi šansą prasimušti, ir ėmė lakstyti po įsitempusį miestą. Absoliutus chaosas amerikietį net žavėjo.
„Paskutinį Kerenskio (Aleksandras Kerenskis vadovavo po Vasario revoliucijos paskirtai Laikinajai vyriausybei, – red.) valdymo mėnesį žymėjo tai, kad žmogus per dieną gaudavo ne 900 gramų duonos, o dvigubai mažiau.
Tada – dar perpus mažiau. Galiausiai duonos visai nebeliko. Nusikaltimų ir areštų taip padaugėjo, kad sunku vaikščioti gatvėmis. Griuvo ne tik vyriausybė, bet ir miesto valdžia“, – rašo J.Reedas.
Jis, žinoma, nebuvo objektyvus istorinių įvykių stebėtojas. Amerikietis entuziastingai rėmė bolševikų lyderius, bendravo su L.Trockiu, buvo supažindintas su V.Leninu, iš arti matė, kaip buvo užimti Žiemos rūmai.
J.Reedas net vaikščiojo su šautuvu ir buvo pasiryžęs gintis nuo „kontrrevoliucionierių“.
Unikalus pasakojimas
Į Ameriką J.Reedas su žmona grįžo 1918 metų sausį ir iškart įsivėlė į dramatišką teisinę kovą su bolševikų išsigandusiais JAV pareigūnais. Iš reporterio net septyniems mėnesiams buvo atimti visi dokumentai.
J.Reedas pasinaudojo tokia pauze ir per bemieges naktis sudėjo savo įspūdžius iš Petrogrado į knygą, kurią pavadino „Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį“. Savo redaktoriui jis kartą rašė: „Maxai, niekam nesakyk, kur aš. Rašau knygą apie Rusijos revoliuciją.
Tai unikalus liudininko, kad ir šališko, pasakojimas apie pasaulį daugybei dešimtmečių pakeitusį tektoninį lūžį Petrograde.
Dirbu dieną naktį, nemiegojau 36 valandas. Viską pabaigsiu per dvi savaites. Iki, turiu gauti kavos. Tik niekam nesakyk, ką aš darau!“
Knygos tempas išties neįtikėtinas. Taip, J.Reedas šališkas, tačiau labai svarbu, kad jis viską matė iš labai arti – didžiulius srautus darbininkų, maištaujančius karius, badą, smurtą, ugningas perversmininkų kalbas.
Žinoma, daugelio išsamesnių pasvarstymų apie kilniuosius bolševikus nereikėtų laikyti kuo nors kitu nei propaganda – turint omenyje, kokia diktatūra, kokiu mirtinu eksperimentu visai netrukus virto režimas. Bet būtent gyvas liudijimas yra vertingiausia J.Reedo knygos savybė.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad amerikiečio knyga išgarsėjo ir dėl tragiško jo likimo. Grįžęs į Rusiją, šįkart – Maskvą, jis nukeliavo į kongresą Baku ir susigadino sveikatą. 1920 metų spalio 17 dieną jis mirė nuo šiltinės ir buvo palaidotas kaip didvyris.
J.Reedas yra vienintelis amerikietis, palaidotas Kremliaus sienoje. Jo knyga – nei istorija, nei polemika. Tai unikalus liudininko, kad ir šališko, pasakojimas apie pasaulį daugybei dešimtmečių pakeitusį tektoninį lūžį Petrograde.
Kita vertus, būtent dėl tokių legendų Vakaruose į Rusiją ir į komunizmą neretai pasižiūrima net romantiškai.
Dėl to apmaudu: nekyla abejonių, kad bolševikų lyderiai buvo tokie pat diktatoriai kaip ir caras. O kai vėliau valdžią užėmė žiaurus gangsteris Josifas Stalinas, kilo tikras ideologinis košmaras.
„Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį“ dar sovietmečiu, 1987-aisiais, buvo išleidusi leidykla „Mintis“. Knygą dabar galima rasti „Amazon Kindle“ internetinėje parduotuvėje – ji nemokama.
Daugiau knygų apie Rusiją recenzijų iš ciklo „Už Kremliaus sienų“ skaitykite čia.
