„Už Kremliaus sienų“: norvegės žvilgsnis į Rusiją keliaujant po jos kaimynes

Ko vertas vien faktas, kad iš visų keturiolikos Rusijos kaimynių vienintelė Norvegija niekada nebuvo okupuota didžiosios meškos.

E.Fatland ir pati knygos „Pasienis“ pradžioje atskleidžia, kad jos tikslas – „suprasti šalį ir jos žmones žvelgiant iš išorės, iš jos kaimynių perspektyvos“. Kitaip tariant, suprasti garsųjį „rusiškumą“ keliaujant po vadinamąjį artimąjį užsienį.

Vienos kaimynės rusiškesnės, kitos ištrūkusios iš Maskvos įtakos zonos. Taigi Kazachstanas, pavyzdžiui, tikrai kitoks nei Lietuva ar Estija, juo labiau Suomija.

Tačiau visos norvegės lankomos šalys, beje, aprašomos ir įdomiai, ir turiningai, ir net lyriškai, vis kitokios. O E.Fatland, bendraudama su šimtais žmonių, kantriai klausosi įspūdingų istorijų apie karo siaubą, etnines nuoskaudas, badą, genocidą.

„Twitter“ nuotr./Erikos Fatland knyga „Pasienis“

Norvegiška autorės drąsa

Iš tiesų daug ką apie įvykius Sakartvele 2008-aisiais ar Krymą 2014-aisiais jau puikiai žinome – kaip ir apie Aliaksandro Lukašenkos diktatūrą Baltarusijoje.

Todėl iš galybės knygos skyrių įdomiausi tie, kurie pasakoja apie Lietuvai ir jos užsienio politikai ne taip aktualius kraštus – be abejo, besiribojančius su Rusija. Tai – ir Šiaurės Korėja, kurios sienos su Rusija ilgis tesiekia 18 km, ir Mongolija, ir, be abejo, Kinija su šaliai netipišku Charbino miestu.

Būtent nuo Šiaurės Korėjos savo kelionę vakarų kryptimi pradeda E.Fatland, kiekvieną šalį ar ryškesnę lankomą vietovę aprašanti panašiu metodu – skirdama dėmesio istorijai, kultūrai ir pačios kelionės įspūdžiams.

Autorė kalba norvegiškai, angliškai, rusiškai, prancūziškai, o šie lingvistiniai sugebėjimai leidžia jai bendrauti kone su visais sutinkamais žmonėmis. Daugelis pastarųjų – gana įtarūs ir atsargūs, bet elgiasi draugiškai.

„Twitter“ nuotr./Erika Fatland

Pati E.Fatland, kilusi iš Norvegijos, nuolat stojančios žmogaus teisų pusėn, drąsi.

Toje pačioje Šiaurės Korėjoje, smalsaus gido paklausta, ką pasaulis galvoja apie šalies diktatorių Kim Jong Uną, ji ir pati paklausia: „Ar norite išgirsti tiesą? Taip? Mes sakome, kad jūsų šalis – žiauriausia pasaulio diktatūra.“

Mongolijoje, į kurią autorė kaip įmanydama vengė vykti rusišku traukiniu, E.Fatland greitai suvokia, kad Ulan Batoras – „ne tik šalčiausia, bet ir labiausiai užteršta sostinė pasaulyje“.

Ji sunkiai apsisprendžia, ar 40 metrų aukščio nerūdijančio plieno statula, vaizduojantį garsiausią visų laikų mongolą Čingischaną, miestą puošia, ar bjauroja. Bet pastebėjimas taiklus: „Jo armijos užkariavo septintadalį pasaulio paviršiaus – ant arklių.“

AFP/„Scanpix“ nuotr./Čingischano statula Ulan Batore

Jau keliaudama į Mongolijos taigą, E.Fatland išgirsta originalų perspėjimą: „Kad ir ką darytumėte, nevalgykite įtartinų dalykų. Elnių tramdytojai užburia maistą ir priverčia merginas juos įsimylėti. Tai tiesa, pati tai mačiau!“

Vienai knygai turinio gal net per daug

Kazachstane norvegės laukė dar viena ekskursija, kaip ir daugelyje kitų Azijos šalių, derinta su vietos propagandinio, biurokratinio turizmo profesionalais. Rezultatas panašus – dar viena absurdo komedija.

Antai Baikonuro kosmodrome ją pasitinka apatiškas gidas, kuris lyg niekur nieko norvegei praneša, kad visas kompleksas šiuo metu tuščias ir net užrakintas. Alternatyva? Eime pažaisti kėgliais!

Nuotykiai – kiekviename kampe. Iš Kazachstano Kaspijos jūra plaukdama į Azerbaidžano sostinę Baku, kur, aišku, išgirsta, kokie blogi armėnai, ji turi užsirakinti kajutėje, kad pasislėptų nuo girtų furistų.

Baikonuro kosmodrome ją pasitinka apatiškas gidas, kuris lyg niekur nieko norvegei praneša, kad visas kompleksas šiuo metu tuščias ir net užrakintas. Alternatyva? Eime pažaisti kėgliais!

Jau sausumoje E.Fatland sutinka pora sąmokslininkų, kurie įsitikinę, kad žino teisybę: „Visi žino, kad tikrasis Putinas jau prieš daug metų mirė nuo vėžio. Dabar matome jo antrininką. Tikrasis Putinas puikiai kalbėjo vokiškai, bet jo antrininkas visada naudojasi vertėjo paslaugomis, kai kalba su Angela Merkel.“

15min nuotr./15min rengia knygų apie Rusiją recenzijų ciklą

Sakartvele – nieko naujo, išskyrus 28-erių blondinę Juliją, kuri vieną po kito lenkia vietinės čačos stikliukus ir apdujusi pasakoja, kad gyvena jau su trečiu vyru, bet ir šio norėtų atsikratyti.

Įdomios E.Fatland išvykos į teritorijas, kurios kantrybės neturinčiam keliautojui paprastai nepasiekiamos – ji bastosi po Pietų Osetiją, Abchaziją, užsuka pas be galo įtarius separatistus Donbase.

Lietuva? Po Baltarusijos norvegei mūsų šalis atrodo kaip atgaiva. Vos kirtus sieną paaiškėja, kokie mūsų šalyje geri keliai, o „Vilniaus senamiestyje girdžiu žmones kalbant daniškai, švediškai, vokiškai, suomiškai“. E.Fatland bendrauja su Medininkų žudynes išgyvenusiu Tomu Šernu, vyksta į Kuršių Neriją.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Tomas Šernas

Knyga ilga, bet informacijos ir nuotykių joje labai daug. Galbūt todėl tikriausiai pravartu į šią ekskursiją leistis neskubant, po gabalėlį – turinį reikia spėti suvirškinti.

Vienintelis galimas „Pasienio“ trūkumas – vis prasimušantis E.Fatland susierzinimas. Tikrai justi, kai jai atideda interviu, kai nepasirodo taksistas, kai į neviltį varo prastas interneto ryšys.

Kinijos Sindziango provincijoje, kur masiškai diskriminuojami uigūrai, norvegė tiesiog keturias dienas tūno užsidariusi viešbutyje ir žiūri „Netflix“ serialus. Negali nepagalvoti, kad autorė nėra labai susidomėjusi savo pačios kelione – galbūt vienai knygai visko tikrai per daug?