Diatlovo perėjos, kuriai vardas suteiktas pagal garsiosios ekspedicijos vadovo pavardę, incidentą supa galybė legendų.
Jų tiek daug, o istorija iš uždarosios Sovietų Sąjungos tokia įdomi, kad entuziastai iki šiol diskutuoja, kas galėjo įvykti nelaimėliams. Sukurtas ir be galo išsamus tinklalapis, pasakojantis apie nelaimę bei jos aplinkybes.
Jei norite visko vienoje vietoje ir grakščios istorijos pavidalu, atsiverskite anglų kalba išleistą amerikiečio D.Eicharo knygą.
Pilnas jos pavadinimas – „Numirėlių kalnas: nepasakyta tikroji Diatlovo perėjos incidento istorija“ („Dead Mountain: The Untold True Story of the Dyatlov Pass Incident“). Lietuviškai knygos (dar?) nėra, o originalų jos leidimą anglų kalbą „Amazon“ galite įsigyti už 8-22 JAV dolerius.
Kodėl išbėgo iš palapinės?
Visų pirma, būtina apžvelgti, kas žinoma apie mirtiną incidentą Urale. Kas ten nutiko?
1959-ųjų dešimt sovietų studentų (žuvo devyni, nes vienas dar prieš lemtingąją naktį pasitraukė iš ekspedicijos) išsiruošė į Uralo kalnus. Ir niekada nebesugrįžo.
Beveik po mėnesio paieškų komanda atrado apleistą žygeivių palapinę kalno papėdėje. Palapinė buvo supjaustyta keliais ilgais dryžiais – ir iš išorės ir iš vidaus.
Per kelias artimiausias savaites buvo aptikti visų devynių nuotykių ieškotojų – septynių vyrų ir dviejų moterų – kūnai. Lavonai nuo palapinės buvo nutolę įvairiais atstumais, bet daugiausia – apie pusantro kilometro.
Šešis slidininkus pražudė hipotermija – jie mirtinai sušalo. Dar tris pasmerkė smarkūs galvos ir krūtinės sumušimai. Dalis aukų buvo pusnuogiai, be batų.
Tyrimai atskleidė, kad ant kai kurių žygeivių vilkėtų drabužių buvo užfiksuotas aukštas radiacijos lygis, o vyriausiojo tyrėjo baigiamojoje ataskaitoje – beje, jis turėjo skubėti dėl politinio spaudimo – daroma išvada, jog studentai žuvo dėl „galingos nežinomos jėgos“.
Sovietų pareigūnai vietovę trejiems metams uždarė, bet spekuliacijos, žinoma, vis tiek įsibėgėjo: kodėl devyni patirties turėję žygeiviai spaudžiant siaubingam šalčiui ir tamsoje paliko palapinę – vienintelį savo prieglobstį?
Skrajoja dešimtys tarpusavyje besivaržančių paaiškinimų. Studentus palaidojo lavina? Menkai tikėtina, mat šlaitas visai nuožulnus.
Kiti kalba apie vietinius žmones, medžiotojus, kurie esą nubaudė įsibrovėlius – įrodymų visgi trūksta. Dar yra teorijos apie raketų bandymus, sąmokslus Kremliuje ir, žinoma, ateivius.
Smalsumas virto aistra
Čia pasirodo D.Eicharas – jaunas Holivudo prodiuseris ir režisierius, istorijas apie mįslingą incidentą Urale aptikęs rengdamas visai kitą projektą.
Smalsumas greitai virto aistra, ir amerikietis, bent jau jo paties teigimu, pasičiupo visas santaupas ir iškeliavo į Jekaterinburgą. Savaime suprantama, jį ten nuvedė viltis išnarplioti itin įdomų galvosūkį, entuziastams ramybės neduodantį jau šešis dešimtmečius.
D.Eicharo knyga „Numirėlių kalnas“ iš esmės aprašo ir patį incidentą bei jo aplinkybes, ir yra bandymas atkurti be liudininkų įvykusią 1959-ųjų tragediją.
D.Eicharui tikrai pasiseka nupasakoti tai, koks iššūkis buvo jaunystė Šaltojo karo įkarštyje.
Skyriai mėtosi tarp paties amerikiečių patirčių šiandieninėje Rusijoje ir informacijos apie studentų ekspediciją – pastarųjų istorijos sklandžiu stiliumi suformuotos iš dienoraščių, nuotraukų, pokalbių su jų artimaisiais bei pažįstamais.
Reikia pasakyti, kad D.Eicharui tikrai pasiseka nupasakoti tai, koks iššūkis buvo jaunystė Šaltojo karo įkarštyje.
Nors 1959-aisiais jau buvo prasidėjęs Nikitos Chruščiovo propaguotas „atlydys“, pakeitęs nuožmų stalinizmo laikotarpį, „Numirėlių kalnas“ aiškiai parodo, kad totalitarinė kontrolė buvo galbūt tik nežymiai susilpnėjusi. Paprasti slidininkų klubai turėjo būti pavyzdys sovietiniam žmogui.
Žygeivių ieškoję pareigūnai savo užrašuose stropiai žymėjo, kad studentai buvo nepriekaištingai įrengę tarpinį sandėlį, kad jie „religingai laikėsi taisyklių“, teisingai rengėsi, o slidėmis čiuožė išsirikiavę taip, kaip reikia. Vakaruose tokio biurokratizmo kalnuose ir buvo, ir yra vengiama.
Išgąsdino garsinis fenomenas?
„Numirėlių kalno“ kulminacija – paties D.Eicharo kelionė į Uralą žiemą. Aišku, į tą pačią vietovę, kur pražuvo devyni jauni slidininkai.
Tiesa, jau netrukus paaiškėja, kad pasižvalgymas tragedijos vietoje savaime nėra labai naudingas, tad amerikietis į Los Andželą grįžta taip ir neradęs atsakymo į klausimą, „kodėl žygeiviai nutarė palikti saugią palapinę“.
Bet atsakymą – vėlgi, jo paties manymu, atsakymą, o ne dar vieną hipotezę – D.Eicharas randa jau Amerikoje. Paaiškinimą jam pateikė NOAA – JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos tyrimų administracijos – mokslininkai.
Padedamas šių specialistų, knygos autorius konstatuoja, kad stiprus vėjas, atsimušdamas į kalbą virš žygeivių palapinės, sukūrė „tornadinio pobūdžio oro sūkurius“, kurie savo ruožtu tapo priežastimi infragarso susiformavimui.
Infragarsas yra garso bangos, negirdimos žmogaus ausiai, bet vis tiek sukeliančios baimės ir nerimo jausmą.
D.Eicharas tvirtina, kad būtent toks infragarsas sukėlė kolektyvinę paniką palapinėje – persigandę studentai ėmė pjaustyti audeklą ir bėgti į tamsų šaltį.
Vieni, kaip minėta, sušalo, kiti dar bandė grįžti, bet neberadę kelio nukrito į tarpeklį ir užsimušė atsitrenkę į akmenis.
Dar viena versija
Vis dėlto kažin ar patyrę alpinistai galėtų patikėti tokia versija. D.Eicharo aprašomas garsinis fenomenas – „tarsi gyvūnų kaukimas ar žmonių dejonės“ – jau ne kartą ir ne du yra užklupęs alpinistus.
Patagonijoje – itin vėjuotame regione Pietų Amerikos pietuose – tokius garsus žygeiviai vadina „Patagonijos vargonais. Garsas gali gąsdinti, ir labai, tačiau ar tikrai toks fenomenas galėjo vienu metu kone išvaryti iš proto visus devynis slidininkus?
Kiekvienas bent žiupsnį patirties kalnuose sukaupęs žygeivis, susidūręs su mirtinu pavojumi, pirmiausia apsiauna batus ir apsivelka kuo daugiau drabužių.
Kad būtų išvengta D.Eicharo peršamo scenarijaus, tereikėjo vieno vienintelio slidininko šūksnio: „Kvaileliai, apsirenkite! Nors palapinė, sakykime, jau buvo bevertė, tinkamai apsirengusi devyniukė lauke galėjo praleisti visą naktį ir išgyventi.
Tad į klausimą, kas nutiko Igoriui Diatlovui ir kompanijai, vis dar neatsakyta. Tačiau galbūt amerikietis iš dalies teisus?
Juk tikrai įmanoma, kad dėl to paties infragarso psichozės išpuolis ištiko vieną, o ne visus žygeivius, ir jis tuomet puolė kitus lazda ar kokiu kitu ginklu. Ar negalėjo atsitikti taip, kad vieni bėgo, kitas (kiti?) vijosi, o žuvo visi?
Žinoma, tai tik versija – viena iš daugybės. Jei norite paspėlioti ir jūs, atsiverskite D.Eicharo knygą.
