„Kai Stalinas 1953 metų kovo 5 dieną mirė, Sovietų Sąjunga gyrėsi didžiausia ir geriausiai finansuojama mokslo bendruomene pasaulio istorijoje.
Bet intelektualų pasaulyje sovietų mokslininkų sluoksnis buvo tuo pat metu ir pagarbos, ir pajuokos objektas“, – storoje ir retkarčiais galvą pavardžių bei gilinimosi į vienos ar kitos mokslo šakos specifiką apsunkinančioje knygoje rašo S.Ingsas.
Stebėtis gal ir neverta, mat ir pačių bolševikų požiūris į mokslą buvo toks, kokį suprato tik jie patys – paklauskite vyresnių lietuvių, kurie tikrai atsimins, kaip mokykloje ar universitete buvo kone būtinas sakinys „Kaip sakė Marxas ir Engelsas...“
Reikėjo greitų sprendimų
Bolševikai marksizmo ideologiją laikė grynai moksline, kadangi ji analizavo žmonijos raidą, tad mokslas visada buvo gyvybiškai svarbi bolševikų sukurtos Sovietų Sąjungos dalis. SSRS bolševikai vadino pirmąja ant „mokslinių“ principų pastatyta valstybe.
Šio XX amžių apnuodijusio darinio vadovai, ypač Vladimiras Leninas ir Josifas Stalinas, laikė save „proletariato diktatūros“ manifestacijomis, o tai jiems leido spręsti apskritai viską visuomenės gyvenime – o mokslas, žinoma, tikrai nebuvo pamirštas.
Intelektualu save laikė ir V.Leninas, ir, svarbiausia, kraugerys J.Stalinas, kuris kūrė romantiškus eilėraščius ir turėjo tūkstančių knygų biblioteką.
Intelektualu save laikė ir V.Leninas, ir, svarbiausia, kraugerys J.Stalinas, kuris kūrė romantiškus eilėraščius ir turėjo tūkstančių knygų biblioteką. Abu jie energingai kišo savuosius trigrašius į kiekvieną meno formą, kiekvieną mokslo discipliną.
J.Staliną, kurio paranoja persmelktos iniciatyvos ir penkmečio planai pražudė milijonus, Sovietų Sąjungoje netrukus pradėta vadinti visažiniu mokslo korifėjumi.
SSRS lyderių noras modernizuoti kraštą ir grąžinti jam imperinę galimybę (argi tai neprimena Vladimiro Putino užmojų?) tuo pat metu neišmaitinant milijonų žmonių reiškė, kad mokslas buvo praktinė neišvengiamybė. Reikėjo sprendimų – ir greitai.
Bet faktas buvo ir tai, kad daugelis mokslininkų bei menininkų priklausė viduriniam visuomenės sluoksniui ar net elitui, o tai kėlė įtampų klasių kovoje.
V.Leninas situaciją anuomet apibūdino itin taikliai: „Komunizmas negali būti sukurtas be žinių, technologijų, kultūros, bet visa tai priklauso buržuaziniams specialistams. Daugelis jų nepritaria sovietinei valdžiai, bet be jų mes negalime pastatyti komunizmo.“
Šarlatano T.Lysenkos žaidimai
Knygoje S.Ingsas profesionaliai pateikia dalies šių „buržuazinių“ mokslininkų istorijas. Buvo fiziologas Ivanas Pavlovas, nustatęs, kad šuo seiles išskiria ne ėdimo metu, o vos pamatęs ėdalą.
Buvo psichologai Levas Vygotskis ir Aleksandras Lurija, kuris, galima sakyti, išrado melo detektorių.
Nuo tokių lyderių kaip Andrejus Ždanovas ir, žinoma, J.Stalinas, priklausė, ar mokslininkai turės lėšų tyrimams, ar jie kils karjeros laiptais, galiausiai – ar apskritai liks gyvi.
Iš pradžių mokslininkai bolševikų dėmesiu džiaugėsi ir jautėsi gerbiami, be to, gavo naujos įrangos. Tačiau paveikslas iškart aptemo, kai naujasis SSRS lyderis J.Stalinas pradėjo reikalauti neįtikėtinų kokybinių ir kiekybinių darbo šuolių.
Mokslininkai vėlgi tapo dar svarbesni, bet tuo pačiu ir pavojingesni režimui – todėl juos be paliovos stebėjo, persekiojo, o dažnai ir kalindavo, kankindavo ir žudydavo.
Knyga ir sukasi aplink stalinistinį Didįjį terorą praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje. S.Ingsas parodo, kad nuo tokių lyderių kaip Andrejus Ždanovas ir, žinoma, J.Stalinas, priklausė, ar mokslininkai turės lėšų tyrimams, ar jie kils karjeros laiptais, galiausiai – ar apskritai liks gyvi.
Daug dėmesio – liūdnai pagarsėjusiam vaikiško mąstymo gudruoliui Trofimui Lysenko, kuris – neįtikėtina – buvo mėgstamiausias J.Stalino mokslininkas, nors susitikę jie buvo vos sykį ar du.
Prasidėjus nuožmiai stalinistinei kolektyvizacijai ir ėmus plisti žiauriam badui (1932-1933 m.), riboto išsilavinimo šarlatanas T.Lysenka ėmė pulti garsius genetikus, kurie bandė sukurti hibridines javų veisles ir taip nuvyti badą.
Ukrainietis T.Lysenka, anot S.Ingso, apimtas „sukčiaus monomanijos“, pareiškė, esą derlių gali padidinti vernalizacijos procesu – paveikdamas augalų sėklas žema temperatūra ir taip apgaudamas žiemkenčius, kad šie išdygtų anksčiau pavasarį.
Bet eksperimentai tėvo ūkyje Donbase – viena, o J.Stalino palaiminti veiksmai visoje šalyje – kas kita. T.Lysenkos, kuris niekino Charlesą Darwiną ir visą genetikos mokslą, teigiantį, kad genetiniams pokyčiams reikia daug laiko, pasėti javai sunyko įšale, o badas tik paūmėjo.
Ukrainiečiai 1932-1933 metų badą vadina Holodomoru ir teigia, kad šį siaubą tikslingai suplanavo sovietų valdžia. Įvertinant T.Lysenkos indėlį, galbūt galima daryti išvadą, kad J.Stalinas iš pradžių dar tikėjo, kad šio „agronomo“ metodai neleis žmonėms badauti.
Esą tik tuomet, kai pamatė, kad derliaus nėra, diktatorius pasistengė, kad jokia pagalba į kolektyvizacijai besipriešinančią ir neva pernelyg nacionalistinę Ukrainą nebūtų siunčiama ir kad apie badmetį apskritai niekas nesužinotų.
Pasmerkė garsų genetiką
Ar T.Lysenka žinojo, kokias kančias nulėmė ukrainiečiams, nežinoma. Bet pamišėliškų idėjų jam netrūko.
Vienos mokslininkų konferencijos metu vakariečiai tiesiog puolė į isteriją, kai išgirdo T.Lysenkos svarstymus apie tai, kad seksualinė reprodukcija vyksta, kai ląstelės valgo viena kitą ir riaugėja.
S.Ingsas pasakoja apie vieną tarptautinę mokslininkų konferenciją, kurios metu vakariečiai tiesiog puolė į isteriją, kai išgirdo T.Lysenkos svarstymus apie tai, kad seksualinė reprodukcija vyksta, kai ląstelės valgo viena kitą ir riaugėja.
Vienas T.Lysenkos kolegų Nikolajus Kolcovas kartą pajuokavo: „Jis teigia, kad tinkamai maitinant tarakoną jis išaugs į arklį.“
Kad ir su kokiu pasibaisėjimu šiandien galime smerkti T.Lysenką, paprasti jo pasiūlymai ir iškilmingi pažadai žavėjo J.Staliną.
Jis pats mėgdavo raustis sode, o sodyboje prie Maskvos savo šiltnamiuose augino citrinas.
Tiesa, SSRS tikrai buvo mokslą gerbiančių specialistų, kurie, savo pačių nelaimei, drįso garsiai kalbėti apie T.Lysenkos nesąmones. Antai garsų genetiką Nikolajų Vavilovą J.Stalino favoritas užpuolė kliedesiais, kad genai apskritai neegzistuoja.
N.Vavilovas nuskubėjo pas patį J.Staliną, bet jis svečiui kone suurzgė: „Jūs esate tas Vavilovas, kuris žaidžia su gėlėmis, lapais, skiepūgliais ir kitomis botaninėmis nesąmonėmis, o ne padeda žemės ūkiui – kaip akademikas Lysenka.
1940 metais N.Vavilovas suimtas. Pasaulinio garso mokslininkais mirė kalėjime 1943-aisiais.
Nors T.Lysenkos šarlatanizmas buvo puikiai žinomas net patiems artimiausiems J.Stalino patikėtiniams, A.Ždanovas mesti jam iššūkį drįso tik po Antrojo pasaulinio karo.
Bet J.Stalinas ir toliau rėmė savo numylėtinį. Kaip rašo S.Ingsas, senstantis SSRS diktatorius svajojo apie kietą visagalybę, rūsčią visuomenės kontrolę, absoliutų praktiškumą ir vis dažniau spjaudė didybės manijai įprastus kliedesius apie savo paties genialumą.
Svarbūs išradimai – šaraškėse
Karo pabaigoje J.Staliną sukrėtė žinia, kad amerikiečiai sukūrė atominę bombą. Jis iškart įsakė savo žiauriajam parankiniui Lavrentijui Berijai sukuti sovietinį branduolinį ginklą, o pastarasis veikė greitai.
L.Berija jau anksčiau buvo sukūręs specialius kalėjimus-laboratorijas – šaraškes, kur įkalinti mokslininkai dirbo patogiai, nors ir suprasdami, kad jų gyvybės režimui nėra labai brangios. Rezultatų pasiekti pavyko.
Fizikas Leonas Tereminas išrado pasiklausymo prietaisus, kuriais netrukus imta šnipinėti Maskvoje dirbusius britų ir amerikiečių diplomatus. 1949 metais J.Stalinas sulaukė ir atominės bombos, o tai reiškė ir šeštąją pavarą Šaltajame kare.
S.Ingso pasakojimas, kaip pasaulis juokėsi iš sovietinio mokslo, kuris iš tiesų daugeliu atvejų buvo pažymėtas žmogiškomis tragedijomis, įtikina.
Galbūt galima prikibti prie to, kad autorius kažkodėl pamiršta paminėti sėkmingus sovietinių mokslininkų pastangų rezultatus. Lėktuvai „Tupolev“ ir „MiG“ bei tankai „T-34“ anuomet buvo laikomi itin kokybiškais.
Kita vertus, Andrejus Tupolevas, per karą sukūręs garsųjį lengvąjį bombonešį „Tupolev Tu-2“, tuo metu irgi buvo įkalintas šaraškėje, o prieš tai sulaukęs kaltinimų „pagalba fašistams“.
