Tikriausiai galima ginčytis, bet atominė bomba, nors ir yra siaubingas ginklas, taip pat yra pati efektyviausia antikarinė priemonė pasaulio istorijoje.
Žinoma, karų dar kyla – štai ir dabar liepsnoja Ukraina, Sirija, Jemenas. Bet paskutinis pasaulinis konfliktas baigėsi 1945-aisiais – prieš 74 metus.
Visos didžiosios galios turi branduolinį ginklą ir puikiai supranta, kad net ribotas jo panaudojimas greičiausiai įsuktų didžiulę mirties spiralę.
„Blogio imperija“
Tokia spiralė jau buvo įtempta per Šaltąjį karą – daugiau nei 40 metų užsitęsusį ledynmetį JAV ir Sovietų Sąjungos santykiuose. Supervalstybes vienijo abipusė antipatija, grasinimai, netiesioginiai konfliktai pasitelkiant satelitines šalis.
Be jokios abejonės, vienas karščiausių momentų buvo Kubos krizė 1962 metų lapkritį. JAV prezidentas Johnas F.Kennedy ir SSRS lyderis Nikita Chruščiovas kaip įmanoma viešiau svaidėsi branduoliniais ultimatumais.
Pasaulis susigūžęs stebėjo šią akistatą, bet galiausiai įtampa nuslopo pasiekus slaptą susitarimą ir tiesiog radus būdą atsitraukti nepatiriant geopolitinio pažeminimo.
Garsių ginčų po 21 metų buvo gerokai mažiau, tačiau 1983-aisiais buvo labai priartėta prie branduolinio JAV ir Sovietų Sąjungos. Vakaruose apie didžiulę įtampą tais metais visuomenė nieko nežinojo.
Konfliktas, kaip rašo T.Downingas, būtų kilęs ne dėl klaidingų radaro duomenų ar palydovų signalų, nors, tiesa, buvo mažiausiai trys atvejai, kai Sovietų Sąjunga buvo sulaukusi neteisingos informacijos, kad amerikiečiai paleido į šalį raketas su branduolinėmis galvutėmis, ir jau ruošėsi smogti atgal.
Ne, 1983-ųjų krizės šaknys buvo stambesnės. Tuometis JAV prezidentas Ronaldas Reaganas šventai tikėjo, kad sovietai pasauliui linki tik blogo ir vadino SSRS „blogio imperija“, o Maskva būtent dėl to manė, jog Vašingtonas ruošiasi pulti – spjovęs į branduolinio atgrasymo politiką.
Kitaip tariant, abiejose pusėse visiškai nesuveikė politiniai protai. Ir, tiesą sakant, būtent todėl toji krizė gana panaši į situaciją šiandien, kai Vakarų ir Rusijos santykiai irgi netoli dugno, nors, reikia pripažinti, bent jau kalbamasi.
Sovietus kamavo paranoja
Metai prasidėjo nuo moralistinės retorikos porcijų – žinoma, jas dalino R.Reaganas. Jis dažnai peikė sovietus, o pastarieji ėmė baimintis, kad JAV prezidentas tokiais pasisakymais siekia nuteikti valstybę prevenciniams smūgiams SSRS.
Juolab kad NATO į Vakarų Europą kaip tik vežė naujas vidutinio nuotolio raketas „Pershing II“, kitokius ginklus. Tokia ginkluotė reiškė, kad laikas, per kurį JAV ginklai pasiektų didžiausius Sovietų Sąjungos miestus, sutrumpėjo perpus.
O kur dar garsioji Strateginės gynybos iniciatyva – naujos kartos ginklų, kurie galėtų numušti atskriejančias raketas kosmose, kūrimo programa, vėliau pavadinta „Žvaigždžių karais“. Tokie ginklai techniškai būtų leidę JAV suduoti branduolinių smūgių sovietams ir neutralizuoti jų atsaką.
Anot T.Downingo, R.Reaganas ir ypač jį informacija maitinę politinio pasitikėjimo tarnautojai nesuvokė, kad gąsdinamas žvėris pats pavojingiausias.
Pats R.Reaganas vėliau rašė niekada nė negalvojęs, kad amerikiečiai galėtų pirmi smogti SSRS – esą jų šalis ne tokia. Tačiau Kremliuje, Jurijaus Andropovo valdymo metais apimtame didžiulės paranojos, buvo mąstoma būtent taip.
Sovietus ne šiaip erzino, bet ir gąsdino JAV kariškių taktika – amerikiečių aviacija ir karinis laivynas nuolat tikrindavo SSRS pasienio regionus vadinamosiomis PSYOPS misijomis.
Anot T.Downingo, R.Reaganas ir ypač jį informacija maitinę politinio pasitikėjimo tarnautojai nesuvokė, kad gąsdinamas žvėris pats pavojingiausias.
Baltieji Rūmai, pavyzdžiui, nekreipė didelio dėmesio į Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) pranešimus, esą „izoliuoti sovietų lyderiai tiki, kad pasaulis jiems be galo priešiškas ir pavojingas“. Kremlius bijojo, kad pasikartos 1941-ieji, kai nacių invazija užklupo šalį visiškai nepasiruošusią.
Neklausė žvalgybininkų
Atėjo rugsėjis. Dėl iki šiol nežinomų priežasčių, bet greičiausiai – gedimo, daugiau nei dvi valandas strategiškai svarbioje SSRS oro erdvėje praleidęs Pietų Korėjos keleivinis lėktuvas KAL007 buvo numuštas. Žuvo visi juo skridę 269 žmonės.
Šiandien jau žinoma, kad sovietai šį orlaivį supainiojo su amerikiečių žvalgybiniu lėktuvu, kuris iš tiesų viešėjo teritorijoje maždaug tuo pačiu metu.
T.Downingas sugebėjo pakalbinti buvusį SSRS karinių oro pajėgų pilotą, kurio paleistos raketos numušė KAL007, taip pat – kelis JAV saugumo pareigūnus.
Kaip rašo knygos autorius, JAV karinių oro pajėgų žvalgybos tarnybos, kuri realiu laiku klausėsi sovietų kariškių pokalbių apie tai, kas vyksta prie Sachalino salos, vadovas greitai suvokė, kad sovietai padarė siaubingą klaidą. Jie tikrai neįsakė numušti lėktuvo, žinodami, kad jis keleivinis.
Bet vakariečiai, ypač lyderiai Vašingtone, irgi suprato gavę propagandinę dovaną. JAV valstybės sekretorius George'as Schulzas pareiškė, kad sovietams nerūpi žmonių gyvybės, o R.Reaganas prabilo apie „nusikaltimą žmoniškumui“.
Ar kažko neprimena? 2014-ųjų vasarą Rusijos ir jos remiamų separatistų pajėgos „Malaysia Airlines“ lėktuvą MH17 irgi numušė nemanydamos, kad orlaivis yra keleivinis.
1983-ųjų incidento atveju CŽV vadovas Williamas Casey prezidentui patvirtino analitikų išvadas, kad sovietų naikintuvo pilotas nebuvo nustatęs, jog KAL007 – keleivinis lėktuvas, ir nežinojo, kad šauna į civilius.
R.Reaganui faktai tad nerūpėjo – nebe pirmą kartą nugalėjo išankstiniai nusistatymai apie esą barbarišką priešą.
Pratybas palaikė invazijos maskuote
Galiausiai – 1983 metų lapkritis ir Vakarų Vokietijoje surengtos NATO pratybos „Able Archer“. Per pratybas buvo tikrinamos vadovavimo, valdymo ir kontrolės (Command and Control, – red.) procedūros ir nebuvo naudojami sausumos kariai ar tankai.
Kadangi abi pusės turėjo karinio puolimo prisidengus pratybomis juodraščius, o prieš ir per „Able Archer“ NATO atstovai komunikaciniais kanalais kalbėjosi apie branduolinių ginklų panaudojimą, Kremlius puolė į paniką.
Sovietai įtikėjo, kad „Able Archer“ yra priedanga tikrai NATO invazijai į SSRS, bei ėmė patys ruoštis kontratakuoti.
Visa bėda tai, kad NATO planuotojai sovietų atsakomųjų manevrų nepastebėjo, o JAV lyderiai davė, žinoma, tik pratyboms skirtus nurodymus paleisti 350 raketų su branduolinėmis galvutėmis objektų SSRS teritorijoje link.
J.Andropovas iškart atsakė KGB ir karinei žvalgybai GRU pradėti ieškoti ženklų, kad Vakaruose ruošiamasi panaudoti atomines bombas prieš SSRS.
Įdomiausia, kad sovietai ignoravo Rainerio Ruppo, savo šnipo NATO būstinėje Briuselyje, pranešimus. „Topazas“ bergždžiai stengėsi nuraminti Kremlių: „Tai tik karinės pratybos, nieko daugiau.“
Nors SSRS lyderiai dažniausiai neklausydavo žvalgybininkų pranešimų, kurių turinys nesutapdavo su jų išankstine nuomone, agentas Briuselyje vis dėlto padėjo išsklaidyti įtampą, kai pranešė, kad NATO vadovybė neskuba į bunkerius – atvirkščiai, ten nevyko nieko ypatinga.
Tąkart apsiskaičiavimo pavyko išvengti, nors iki jo trūko labai nedaug. Netrukus ir R.Reaganas suvokė, kiek nedaug – vėliau jis rašė: „Trūko mygtuko paspaudimo iki pražūties.“
Vienas CŽV vadovų, vėliau JAV gynybos sekretoriumi dirbęs Robertas Gatesas irgi vaizdžiai paaiškino, kas vyko: „Mes tikriausiai buvome ant branduolinio karo slenksčio apie tai nė nežinodami.“
R.Reaganas per antrąją savo kadenciją pasikeitė. Niekada branduolinių ginklų nemėgęs ir svajonę apie visišką jų arsenalo visame pasaulyje sunaikinimą puoselėjęs JAV prezidentas suvokė, kad 1985-aisiais SSRS lyderiu tapęs Michailas Gorbačiovas – žmogus, su kuriuo galima kalbėtis.
Po kelių derybų raundų R.Reaganas pripažino nebelaikantis Sovietų Sąjungos „blogio imperija“ – ne kur nors kitur, o Maskvoje. 1983 metais jo nuomonė buvo kitokia, bet, kaip sakė pats R.Reaganas, „buvo kiti laikai, kita era“.
-
„Už Kremliaus sienų“: padrika R.Polonsky odė rusams, sovietams ir jų kultūrai
-
„Už Kremliaus sienų“: Baltųjų Lokių ekspedicija – kai amerikiečiai kovėsi su sovietais
-
„Už Kremliaus sienų“: Amerika pokario SSRS propagandoje – nuo priešo iki šanso taikiai sugyventi
-
„Už Kremliaus sienų“: Černobylio realybė niūresnė nei įsivaizduojama – tiesą slėpė ir sovietai, ir Vakarai
