Tarp Rusijoje dirbančių didelių Vakarų šalių žiniasklaidos priemonių korespondentų pastaraisiais metais išpopuliarėjo tradicija gruodį pradėti keistis didžiausiomis per 12 mėnesių apie V.Putiną, Kremlių ir visą šalį parašytomis nesąmonėmis.
Taip, jų teigimu, būtent nesąmonėmis. Maskvą ir maskvietišką politiką bandantiems suvokti vakariečiams akivaizdu, kad skelbti tvirtas, visa apimančias išvadas apie V.Putino Rusiją tiesiog neįmanoma.
Praėjusių metų pabaigoje tradicija nebuvo pažeista. Argi ne linksma? Viename rašinyje V.Putinas lyginamas su Fiodoru Dostojevskiu, „Vanity Fair“ pažėrė priekaištų Donaldui Trumpui už flirtą su Rusijos prezidentu, „kurio vardas – toks pats kaip Lenino“.
Rinkdamas medžiagą M.Zygaras daug bendravo su Rusijos prezidento administracijos nariais, vyriausybės pareigūnais, Valstybės Dūmos deputatais, verslininkais iš „Forbes“ sąrašų, užsienio šalių diplomatais.
Toli griebiančių įžvalgų jau beveik trejus metus, nuo 2014-ųjų, kai Vakarai po Krymo aneksijos staiga atsiminė, kad tokia Rusija egzistuoja ir yra agresyvi galybė, nestinga. Tik, akivaizdu, ne visos jos kuo nors skiriasi nuo būrimo iš kavos tirščių.
O ir mes Lietuvoje skaitome tuos pačius „vanagus“ Edwardą Lucasą ir Anne Applebaum, vartome šiaip ne taip išverstus Gregory Feiferio „Rusus“. Viskas netgi gana paprasta: Rusija turėjo šansą tapti demokratiška, bet atėjo V.Putinas ir netrukus stojo diktatūra.
Beje, V.Putinas ir KGB viską neva suplanavo jau seniai, dar Jurijaus Andropovo laikais. Taip rašo Karen Dawisha savo „Putino kleptokratijoje“ („Putin's Kleptocracy“).
Galima sutikti, galima nesutikti, bet knyga tikrai puiki – dokumentų, kuriais remiamasi, daugybė. Tiesa, „Putino kleptokratija“ iki šiol neišversta į lietuvių kalbą, nors amerikietė K.Dawisha apie ją Vilniuje kalbėjo jau du kartus.
Neišversta ir Michailo Zygaro „Kremliaus visa kariauna“ („Vsia kremliovskaja rat“), nors ir Vakaruose, ir pačioje Rusijoje, kurioje dar tikrai liko nepriklausomų knygų kritikų, šis 35 metų žurnalisto veikalas vertinamas itin gerai.
Apie V.Putino patikėtinius savo kalba gali skaityti ne tik rusai, bet ir vokiečiai, lenkai, bulgarai, suomiai, net po komunistinio režimo padu gyvenantys kinai.
Žinoma, ir suprantantys angliškai – į šią kalbą išverstą knygą kietais viršeliais galima įsigyti už 19 dolerių ir susimokėti už siuntą. „Kindle“ bibliotekoje „Kremliaus visos kariaunos“ nėra.
Toje bibliotekoje nesunku peržiūrėti kitus pastaraisiais metais apie V.Putino Rusiją parašytų knygų pavadinimus: ten ir V.Putino „grandiozinis planas“, ir išvados, kad „mažiau žinant geriau miegasi“, ir naujo karo pranašystės.
M.Zygaras tokių fatališkų apibendrinimų vengia. Ir perskaičius jo knygą aišku, kodėl.
Žurnalistas pristatydamas knygą pats atskleidė, kad rinkdamas medžiagą daug bendravo su Rusijos prezidento administracijos nariais, vyriausybės pareigūnais, Valstybės Dūmos deputatais, verslininkais iš „Forbes“ sąrašų, užsienio šalių diplomatais.
Paties V.Putino tarp pašnekovų nėra, bet M.Zygaras daro originalią, iš esmės priešingą daugelio kitų kremlinologų mintims išvadą – kad Rusijos prezidentas yra „atsitiktinis karalius“.
Esą vos iškilęs iki prezidento posto, V.Putinas tiesiog stengėsi neiškristi iš sosto. Pavyko, o tada, pajutęs, kad Fortūna – jo pusėje, jis nusprendė tapti didžiu reformuotoju.
„Pavadinkime jį Vladu Liūtaširdžiu – jis norėjo įeiti į istoriją. Tačiau tada, suviliotas karališkų spąstų, jis virto Vladu Nuostabiuoju. Vėliau jis norėjo tik ilsėtis – pavargo. Bet ilsėtis negalėjo, nes jau buvo istorijos dalis. Jis tapo Vladu Rūsčiuoju“, – istoriją į pagalbą pasitelkė M.Zygaras.
Kodėl buvo įmanoma tiek daug permainų? Knygos autoriaus nuomone, dėl V.Putino palydos – būtent vidinis Rusijos prezidento aplinkos ratas, žaisdamas vis kitokius savanaudiškus žaidimus ir manipuliuodamas šalies lyderio baimėmis bei troškimais, vis išlaikė jį paviršiuje.
Kas sudaro šį ratą? M.Zygaras skiria vietos ir Kremliaus strategui Aleksandrui Vološinui, pasirūpinusiam, kad V.Putinas pačioje 1999 metų pabaigoje sklandžiai pakeistų Borisą Jelciną, ir jau mirusiam oligarchui Borisui Berezovskiui, greitai užsitraukusiam naujojo prezidento nemalonę.
Čia pat – ir susidorojimas su buvusiu „Jukos“ vadovu Michailu Chodorkovskiu, ir naivių vilčių spindulys Dmitrijaus Medvedevo pavidalu. Tiesa, M.Zygaras skiria nemažai dėmesio pastarojo suburtų liberalų – Rusijos standartais – bergždžioms pastangoms normalizuoti šalį.
Žinoma, kaipgi be „samurajaus, blogio genijaus“ Vladislavo Surkovo, Rusijos pirmojo vicepremjero Igorio Šuvalovo ir itin įdomaus pasakojimo apie „sovietinio Džeimso Bondo“ Sergejaus Ivanovo įtikinėjimą, kad būtent jis yra sosto įpėdinis.
„Kremliaus visoje kariaunoje“ kiekvienas jos kariškis turi po skyrių. Ir ne tik – atskirai pagerbiami ir tokie iš gatvės šūkaujantys ir į paradą neįleidžiami žiūrovai kaip opozicionierius Aleksejus Navalnas.
Taip nuosekliai nuo 1999-ųjų atkeliaujama iki šių dienų, o kartu išnagrinėjama V.Putino mąstymo evoliucija.
Apklausęs Rusijos politikus, M.Zygaras teigia nustatęs, kad labiausiai nuvertinama šalies politinio gyvenimo figūra yra viešumo vengiantis buvęs Federalinės saugumo tarnybos vadovas Nikolajus Patruševas, kuris nuo 2008-ųjų eina Saugumo tarybos sekretoriaus pareigas.
Esą būtent šis „tokių V.Putino specialiųjų operacijų kaip Krymo aneksija nervų centras“ pasirūpino, kad Rusijos prezidentas imtų visiškai nebepasitikėti amerikiečiais ir visur ieškoti bei rasti valstybės priešų.
V.Putinas, net gniauždamas laisvą žiniasklaidą, dar bandė draugauti su Vakarais.
2014 metų spalį, jau po Krymo aneksijos, N.Patruševas surašė garsųjį manifestą, kuriuo rusams gana įprasti pokalbiai apie antiamerikietiškumą buvo paversti akademiniu subjektu ir nauja oficialia Rusijos ideologija.
Kone estradiniai istoriniai mitai, kuriuos iki tol dažniau narpliojo neturinčios ką veikti senolės ir propagandinė RT produkcija, išbujojo iki tarptautinę pusiausvyrą keičiančios realybės.
O taip, pasak M.Zygaro, buvo ne visada. Esą V.Putinas, net gniauždamas laisvą žiniasklaidą, dar bandė draugauti su Vakarais.
Dabar mes baisimės naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo prielankumu Rusijai ir jos prezidentui, tačiau atsiminkime, kad V.Putinas puikiai sutarė ir su Nicolas Sarkozy Prancūzijoje, ir su Gerhardu Schröderiu Vokietijoje. George'as W.Bushas kartą net pažvelgė V.Putinui į akis ir pamatė jo sielą.
Favoritas, žinoma, buvo ilgametis Italijos premjeras Silvio Berlusconi – V.Putinas jau daugiau nei prieš dešimtmetį matė, kad „su tokiais cinikais kaip jis daug lengviau tvarkytis“.
Santykiuose su JAV iš pradžių „padėjo“ 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuoliai Niujorke ir Vašingtone. Čečėniją negailestingai bombardavęs V.Putinas iškart užuodė progą ir pasiūlė draugystės ranką – tikėtina, kad alyvos šakelę jis ties ir dabar, tik D.Trumpui, norinčiam kartu sutriuškinti „Islamo valstybę“.
Per 17 metų V.Putinas sukaupė tokią valdžią, kad dabar su juo niekas nedrįsta ginčytis. M.Zygaro nuomone, „jo aplinkoje visi žino, kad būtent jis yra jų turto šaltinis ir garantas“.
M.Zygaro nuomone, V.Putino pozicijos draugystės su Vakarų šalimis ėmė keistis po vienašališkos JAV invazijos į Iraką, taip pat – spalvotųjų revoliucijų Gruzijoje ir Ukrainoje.
Rusijos lyderis esą pasijautė išduotas. Dar labiau – kai, pasak M.Zygaro, kriminaliniam režimui teisinės valstybės spalvų pabandęs suteikti D.Medvedevas maloniai nustebino europiečius nevetuodamas karinės operacijos Libijoje, kuri virto režimo nuvertimu.
Kas vyko toliau, žino visi – Krymo aneksija, Rytų Ukrainos okupacija, intervencija Sirijoje, kišimasis į pernykščius JAV prezidento rinkimus, parama dešiniųjų – ir kairiųjų – radikalams Vakarų Europoje.
Svarbiausia, kad per 17 metų V.Putinas sukaupė tokią valdžią, kad dabar su juo niekas nedrįsta ginčytis. M.Zygaro nuomone, „jo aplinkoje visi žino, kad būtent jis yra jų turto šaltinis ir garantas“.
Žurnalistas mano, kad V.Putinas yra toks, koks yra, nes aplinkiniai nematė paprastesnio būdo praturtėti ir išsaugoti šiltas vietas aplink sostą: „Kitaip tariant, V.Putinas yra labiau fenomenas nei lyderis.“
„Istorija atrodo logiška, kai žinoma, kaip baigėsi įvykiai, ir galima atsekti jų šaknis. Bet V.Putino eros Rusijai logikos trūksta. Įvykių seka, kurią sudėliojau, atskleidžia, kad V.Putinas ir jo dvariškiai neturi jokios konkrečios strategijos.
Visa tai, kas nutinka, yra taktiniai žingsniai, reagavimas realiu laiku. Visos sąmokslo teorijos neturi prasmės“, – rašo M.Zygaras.
Ir įgelia amžinos neurozės apsėstiems ir vakarietiškumą su slavofilija lyginantiems ekspertams: „Kiekvienas mūsų susikūrėme po savo Putiną. Ir jų susikursime dar daug.“
