Rusija – ne vien valstybė, kurios vakaruose – Kaliningradas, o rytuose – Vladivostokas. Anot knygos autorių, į Rusijos imperijos sudėtį reiktų įtraukti ir diasporą, kurią sudaro net 30 mln. rusų ir kuri dydžiu pasaulyje nusileidžia tik Indijai bei Meksikai.
Daug šių rusų iš šalies buvo išvaryti, daug jų išvyko patys – tiek sovietmečiu, tiek iškart po SSRS žlugimo, tiek jau po to, kai į Kremlių įsikraustė buvęs KGB agentas Vladimiras Putinas, kurio sostą tuoj pat apsupo jo kolegos saugumiečiai.
A.Soldatovo ir I.Borogan knyga – įtraukiantis pasakojimas, kaip Maskva pastaruosius 100 metų bandė ir toliau bando neutralizuoti pavojų vyriausybei keliančius tėvynainius užsienyje.
Tikslas – tokius žmones užverbuoti ar išlaikyti juos ant pavadėlio, jei nepavyksta – bent jau suvaldyti, o jei sunku ir tai – eliminuoti.
Tik taip galima sukurti vadinamąjį „Rusų pasaulį“ („Rusky mir“) – šioje vieningai Kremlių palaikančioje erdvėje vietos nėra nei Sergejui Skripaliui, nei Vokietijoje neseniai rusų agentų nužudytam čečėnui Zelimchanui Changošviliui, nei dukart nuodytam Vladimirui Karai-Murzai jaunesniajam.
Pjūvis pasirinktas iš tikrųjų įžvalgiai – mat viskas Kremliuje susiję. Daugelis dabartinių Rusijos tarnybų vadovų nė neslepia garbinantys dar Vladimiro Lenino ir Josifo Stalino laikais veikusius operatyvininkus. Supanašėję, beje, ir veiklos metodai.
Tikrovė, verta Holivudo
Tiesą sakant, dėl Rusijos kišimosi į JAV vidaus politiką ir pavojingų Kremliaus smogikų nuotykių kitur pasaulyje jau pasirodė visa lavina į sąmokslo teorijas panašių pasakojimų apie esą visagalę Maskvą.
Knyga „Tėvynainiai“ – kitokia, nors, kaip ir kiti kūriniai, pasakoja apie slaptas Sovietų Sąjungos operacijas, „aktyviąsias priemones“ ir politinius nužudymus. Žudė rusai rusus – Kremliaus agentai pabėgėlius ir aktyvistus.
Du dešimtmečius Rusijos saugumiečių lipimą valdžios piramidės viršūnės link analizuojantys žurnalistai knygoje sugeba pasakoti žmogiškai, o ne apie nuasmenintus ciniškų manipuliatorių manevrus.
Kitoks – visų pirma patikimesnis – šis pasakojimas dėl to, kad maskviečiai I.Borogan ir A.Soldatovas, skirtingai nei kur nors Kembridže įsitaisiusi ir Rusijoje 30 metų nesilankiusi kremlinologė, turi be galo daug šaltinių šnipų pasaulyje.
Du dešimtmečius Rusijos saugumiečių lipimą valdžios piramidės viršūnės link analizuojantys žurnalistai knygoje sugeba pasakoti žmogiškai, o ne apie nuasmenintus ciniškų manipuliatorių manevrus.
Čia šeimos, gyvenusios sudėtingų pasirinkimų kupinais bolševikų „raudonojo teroro“ laikais, saga, čia – jau istorija apie Vladimiro Putino parankinių vykdomą opozicionierių medžioklę. Sudėkite krūvą Holivudo vertų siužetų ir gausite vientisą „Tėvynainių“ liniją.
Anot autorių, Kremliaus veiksmų šiais laikais šaknys – būtent ankstyvojo sovietmečio slaptųjų tarnybų, kuriose veikė iš esmės teroristai, metoduose.
Bolševikai – XX a. pradžios „Islamo valstybė“ – skandino šalį kraujyje – ir kad ateitų į valdžią, ir kad joje išliktų.
Diasporos vilionės ir jos retinimo operacijos
Apie pasaulinę revoliuciją svajoję operatyvininkai-ideologai suformavo kultūrą, kuri gaji ir šiandien.
Visų pirma reiktų kalbėti apie tokios saugumiečių bendruomenės autonomiją, nevaldomumą – agentus sunkiai valdo net politikai, ką jau kalbėti apie pilietinę visuomenę. Pavyzdžiui, gali būti, kad pats V.Putinas nė nežinojo apie S.Skripalio nuodijimo „Novičiok“ operaciją.
Manevrų laukas – multimilijoninė rusakalbių diaspora, keliomis bangomis išsviesta iš tėvynės komunistinio totalitarizmo laikais ir vis pasipildanti putinizmo oponentais.
Bėgo „baltieji“ per pilietinį karą ir po jo, stalinizmo jungo vengę kariškiai po Antrojo pasaulinio karo, žydai aštuntajame dešimtmetyje, bėga opozicija šiandien.
Lyderių Kremliuje galvose jau šimtą metų – ne valstybės interesai ar ideologiniai principai, o didžiulė, pavojinga paranoja. V.Putinas – ne išimtis.
O knygos autoriai aiškinasi, kaip Kremlius šimtus ar tūkstančius jų bandė paveikti ir užverbuoti. Kitus – nutildyti ar fiziškai sunaikinti. Įspūdinga istorija apie Levą Trockį, kurį Meksikoje pasivijo NKVD agentas, ispanas Ramonas Mercaderas.
Vienam pasakojimui vejant kitą, nesunku susidaryti įspūdį, kad lyderių Kremliuje galvose jau šimtą metų – ne valstybės interesai ar ideologiniai principai, o didžiulė, pavojinga paranoja. Ir V.Putinas, kuris tiesiog apsėstas minčių apie saugumą, čia – ne išimtis.
Veikėjų portretai daugialypiai. Štai žydas, išgyvenęs pogromą, tampa nuožmiausiu Josifo Stalino žudiku, o užkietėję komunistai – vertingais JAV žvalgybininkais. Carinės Rusijos aristokratų palikuonis padeda V.Putinui susitvarkyti su nepriklausoma televizija.
Kaip pastebėjo nepriklausomas Rusijos žurnalistas Leonidas Ragozinas, tokie pokyčiai nėra atsitiktiniai.
„Tikri komunistai natūraliai priartėja liberalios demokratijos link, kai susiduria su posovietinės valstybės realybe. O aršūs antikomunistai, turintys monarchistinių ar fašistinių tendencijų, be problemų priima iliberalią Putino retoriką ir autoritarizmą“, – rašo L.Ragozinas.
Drąsa Maskvoje dar įmanoma
Galbūt autoriams būtų galima prikišti tai, kad istorijai skiriama pernelyg daug dėmesio – pavyzdžiui, S.Skripalio reikalas paminimas tik probėgšmais.
Ir nors, taip, kontekstas kalbant apie šių dienų įvykius būtinas, įdomiausia knygos dalis – keli skyriai jos pabaigoje, kuriuose kalbama apie du bandymus nunuodyti V.Kara-Murzą. Čia A.Soldatovas ir I.Borogan nusimeta istorikų apsiaustus bei tampa žurnalistais.
Trumpiau tariant, „Tėvynainiai“ verti jūsų dėmesio – apie Rusiją ir putinizmą sužinosite daugiau nei žinote dabar.
Žurnalistinius tyrimus šie profesionalai atlieka tokius, už kuriuos prieš šimtmetį būtų keliavę į lagerį.
Net galima kalbėti apie tobulą trilogiją. Pirmojoje kartu parašytoje knygoje „Naujoji diduomenė“ („The New Nobility“) rašoma apie slaptųjų tarnybų triumfą V.Putino Rusijoje, antroji – „Raudonasis tinklas“ („The Red Web“) pasakoja apie Kremliaus pastangas suvaržyti internetą (apie ją – skaitykite čia).
Nors perskaičius šią knygą gali pasirodyti, kad Rusijoje niekas nesikeičia ir kad čia toliau šeimininkauja ciniški žudikai, optimistinę gaidą vis dėlto įžvelgčiau.
Juk A.Soldatovas ir I.Borogan gyvena ne kur nors Vakaruose, o Maskvoje. Ten dirba, bendrauja su šaltiniais, skelbia straipsnius, kritikuoja V.Putiną, dalina interviu.
Žurnalistinius tyrimus šie profesionalai atlieka tokius, už kuriuos prieš šimtmetį būtų keliavę į lagerį. Tad būti drąsiems ir nebijoti Rusijoje tikrai įmanoma.
-
„Už Kremliaus sienų“: apie E.Limonovą – poetą, psichopatą, fašistą, stalinistą
-
„Už Kremliaus sienų“: P.Pomerantsevas kviečia į ekskursiją po skaitmeninių karų fronto linijas
-
„Už Kremliaus sienų“: kaip rusai atrado ir prarado Ameriką
-
„Už Kremliaus sienų“: Rusijos ir JAV karo galimybė – naujoje buvusio CŽV eksperto knygoje
