JAV ir Rusija savo branduolinių ginklų arsenalus nuo labiausiai įtemptų Šaltojo karo metų yra sumažinusios atitinkamai 70 ir 80 proc.
Abi šalys ne tik svaidosi retoriniais smūgiais, bet ir yra nutiesusios toli gražu ne vieną komunikacinį kanalą, naudojamą krizių atveju ar siekiant tų krizių išvengti, pavyzdžiui, Sirijoje. Nepaisant sankcijų, JAV verslininkai investuoja Rusijoje, o rusai – Amerikoje.
Tiesa, nors Šaltasis karas – jau istorija, branduolinio JAV ir Rusijos konflikto pavojus vėl padidėjęs, knygoje rašo G.Beebe'as, kuris dabar Vašingtone vadovauja Nacionalinio intereso centro studijų padaliniui.
Tarsi prieš Pirmąjį pasaulinį karą
Anot G.Beebe'o, karo tarp dviejų branduolinių valstybių „niekas nenori“, be to, „nedaug kas tiki, kad toks konfliktas tikėtinas ar apskritai įmanomas“.
Toks karas visgi esą yra visiškai realus, o priežasčių, pasak knygos autoriaus, labai nemažai: „Tai sprogti galintis susikertančių ambicijų, naujų technologijų, nepagrįstų baimių, vidaus politinio spaudimo ir klaidingų įžvalgų apie priešininko planus kokteilis.“
Kodėl? Ir Lietuvoje įprasta manyti, kad Rusija tėra popierinė galia ar milžinė molinėmis kojomis, kuriai neva užtenka parodyti kumštį ir stebėti, kaip Kremlius atsitraukia.
Būtent dėl to, kad Rusijos kariuomenė, nors ir sparčiai modernizuojama bei vis išbandoma Sirijoje ar Ukrainoje, keliolika ar keliasdešimt kartų silpnesnė nei JAV ar viso NATO aljanso pajėgos, ir teigiama, esą Maskva tikrai turės proto nestoti į mūšį su Vakarais.
Dabartiniai JAV ir Rusijos santykiai panašesni į „Pirmojo pasaulinio karo problemą“, kai konkuruojančios galios „tarsi lunatikės“ gali įsivelti į karą, kurio niekas nei norėjo, nei nori.
(Tokie stebėtojai, tiesa, dažnai pamiršta kibernetinių kovų lauką. Atakos šioje skaitmeninėje teritorijoje jau vykdomos ir gali būti labai pavojingos – nesusipratimų galimybė didelė).
Karo su Rusija daugelis amerikiečių neįsivaizduoja iš dalies ir dėl to, kad į vadinamąją „Rusijos problemą žiūrima kaip į Antrojo pasaulinio karo problemą“, kai konfliktą atvirai inicijuoja konkreti jo pusė.
Kaip rašo G.Beebe'as, dabartiniai JAV ir Rusijos santykiai panašesni į „Pirmojo pasaulinio karo problemą“, kai konkuruojančios galios „tarsi lunatikės“ gali įsivelti į karą, kurio niekas nei norėjo, nei nori.
O kritikai knygą „Rusijos spąstai“ vertina kaip sėkmingą ir laiku padarytą bandymą apibrėžti, kokios klaidingos nuostatos stumia abi puses konflikto link, ir padėti sprendimų priėmėjams Rusijoje bei JAV įžvelgti, kaip į situaciją žvelgiama priešininko akimis.
„Žvalgybos pradžiamokslyje pabrėžiama, kad būtina įsijausti į priešininko perspektyvą. Turime suprasti, kaip kitoje pusėje žvelgiama į pasaulį, jei norime valdyti padėtį“, – įspėja Harvardo universiteto mokslininkas Grahamas Allisonas.
„Nuspėjamos varžybos“
Pirmojoje knygos dalyje G.Beebe'as apibūdina bei analizuoja grėsmes JAV ir Rusijos santykiuose. Jis tvirtina, kad šiuo metu, skirtingai nei Šaltojo karo laikotarpiu, „žaidimo taisyklių nėra“, o tai pavojinga stabilumui.
„Jungtinės Valstijos ir Rusija kovoja nepaskelbtame virtualiame kare – šešėliniame kare, kurio dalyviai siekia tikslų, kuriuos įgyvendinti anksčiau būdavo būtinas karinės jėgos panaudojimas. Šiandien tikslų galima pasiekti ne tokiomis kinetinėmis priemonėms“, – rašo analitikas.
Tokia situacija dar nėra atviras konfliktas, bet ji esą labai pavojinga. Vėlgi, Šaltasis karas reiškė aiškias raudonas linijas ir apibrėžtus demarkacinius skirtumus tarp atviro ir slaptesnio konflikto, o dabar tokios linijos išnykusios.
Anot G.Beebe'o, palaida bala kibernetinėse varžytuvėse reiškia, kad turime reikalą su „karu, kuris vykdomas nesilaikant jokių taisyklių“.
Tokia struktūros stokojanti aplinka kartu su iškilusia daugiapole pasaulio sistema reiškia, kad „branduolinio karo grėsmė yra didesnė nei bet kada anksčiau per Šaltąjį karą“.
G.Beebe'as turi ką prikišti Vašingtonui. Esą JAV lyderiai Rusiją vertina kaip agresyvių plėtros ambicijų turinčią ir konfliktuoti su amerikiečiais siekiančią šalį, kuriai nusileisti – neva kaip naciams 1938-aisiais Miunchene – nevalia.
Bet turi ką prikišti ir Maskvai. Rusija irgi įsivaizduoja, kad dalyvauja „egzistencinėje kovoje“, o piktus kėslus priskiria ne sau, o kitai pusei. Anot G.Beebe'o, tai yra pavojinga „eskalacijos spiralė“.
„Rusijos noras būti didele galia verčia Ameriką nuogąstauti dėl imperalizmo ir aktyviau remti provakarietiškas šalis prie Rusijos sienų, taip ginant jas nuo Maskvos įtakos. Tačiau tai Kremliuje laikoma Vakarų pastangomis apsupti Rusiją ir pakeisti joje valdžią.
Jei nesiimsime deeskalacinių veiksmų, toks pavojingas ciklas tik dar labiau įsisuks, o galimybė, kad kuri nors pusė neproporcingai reaguos į priešininko veiksmus, padidės“, – rašo knygos autorius.
Kokia vis dėlto jo rekomendacija? Kaip elgtis? Kaip numalšinti įtampą?
Pirmiausia JAV ir Rusijai esą būtina „pripažinti nenumatytų pasekmių keliamą pavojų“ ir ne bandyti susidraugauti, o vystyti vadinamųjų „nuspėjamų varžybų“ lygio santykius. Taip pat reikalingos žaidimo taisyklės ir susitarimas, kaip „sugerti šoką“ netikėtų krizių atveju.
„Kai situacija daugiasluoksnė, progresas dažnai netiesioginis – kartais reikia žengti iš pažiūros atbulinius žingsnius.
Pavyzdžiui, jei JAV nori sumažinti konflikto riziką, ji turi atsitraukti ir pareikšti, kad mūsų tikslas iš tiesų yra varžytuvės su Rusija. Kad abi šalys nebus draugės ir partnerės. Kad mes konkuruosime, bet sieksime, kad ši konkurencija būtų saugi ir nevirstų nekontroliuojama“, – teigia G.Beebe'as.
-
„Už Kremliaus sienų“: R.Reaganas, sovietai ir 1983-ųjų pavojus pasaulyje
-
„Už Kremliaus sienų“: apie E.Limonovą – poetą, psichopatą, fašistą, stalinistą
-
„Už Kremliaus sienų“: P.Pomerantsevas kviečia į ekskursiją po skaitmeninių karų fronto linijas
-
„Už Kremliaus sienų“: kaip rusai atrado ir prarado Ameriką
