S.Aleksijevič gimė jau po knygoje aprašyto Antrojo pasaulinio karo – 1948 m. Ukrainoje.
Vis dėlto karo padarinius būsimoji rašytoja jautė nuo pat vaikystės: jos tėvas – buvęs karys, o artimus giminaičius išžudė naciai arba karo metais siautusios ligos.
Idėja parašyti „Karo veidą nemoterišką“ gimė tikriausiai ir todėl, kad dauguma kaimo, kuriame augo S.Aleksijevič, gyventojų buvo našlės, kentėjusios ne mažiau nei fronte žuvę jų vyrai.
S.Aleksijevič teigė norėjusi „parašyti moterišką karo istoriją“. O ji tikrai ilga ir įvairi: Antrojo pasaulinio karo metu sovietinėje armijoje tarnavo apie 800 tūkst. moterų.
„Karo veidu nemoterišku“ rašytoja atiduoda pagarbą tūkstančiams ryšininkių, slaugių, minuotojų ir snaiperių, kurių medaliai slepia sugadintą sveikatą ir psichologines traumas.
Karo veidas nemoteriškas?
Žmogiškąją tragediją siekianti perteikti S.Aleksijevič atskleidžia ir praktiškesnes, tačiau ne mažiau svarbias kariaujančių moterų problemas: nuo apatinių ar higienos priemonių trūkumo, apie kurį gėda kalbėti, iki pykčio, kai kariai vyrai į jas žvelgia kaip bejėges būtybes.
Iš tiesų – naivu tikėtis, kad XX a. viduryje, kai net daugybėje Vakarų šalių moterys vis dar kovojo už elementarią teisę balsuoti, jos sovietinėje armijoje būtų priimtos kaip sau lygios.
Iš tiesų – naivu tikėtis, kad XX a. viduryje, kai net daugybėje Vakarų šalių moterys vis dar kovojo už elementarią teisę balsuoti, jos sovietinėje armijoje būtų priimtos kaip sau lygios.
Dažniausiai naujokės tapdavo skalbėjomis, virėjomis, slaugėmis ar ryšininkėmis. Vis dėlto gavusios progą pažvelgti per optinį taikiklį ar dėlioti minas, karės įrodė, kad tai gali daryti ne prasčiau nei vyrai.
O karo pabaigoje už nuopelnus ne vieną jų kolegos nešiojo ant rankų.
S.Aleksijevič pašnekovės daug dėmesio skyrė bandymams išsaugoti tai, ką jos suvokia kaip moteriškumą: iš uniformų siuvamus sijonėlius, graudulį po keleto mėnesių užuodus pudros kvapą ar makabrišką norą mirties patale atrodyti gražiai.
Šokiruoja ir jaunas kariaujančių merginų amžius. Jos pasakoja civiliniame gyvenime dar „nespėjusios pasibučiuoti su vaikinu“, o iš karo grįžta jau pražilusios ir kontūzytos.
Kol „Cinko berniukų“ herojai slepia dalyvavimą kare dėl baimės būti apšaukti nusikaltėliais, mūšio lauko žiaurumus išgyvenusios moterys karo bilietą suplėšo dėl kiek kitokių priežasčių.
Jos puikiai suvokia stereotipus apie paleistuvystę kariuomenėje ir tai, kad suluošintas vyras – didvyris, o kare nukentėjusi moteris – niekam nereikalinga.
Rusiško nacionalizmo šaknys
„Cinko berniukuose“ S.Aleksijevič rašo apie daugybę per prievartą į Afganistano karą išsiųstų jaunų vyrų, kuriuos grįžusius vienija neapykanta jų gyvenimus sužalojusiems valdininkams ir juos nusikaltėliais laikančiai visuomenei.
Tuo tarpu daugybė vos 15-18 metų sulaukusių merginų į Didžiojo Tėvynės karo frontą (taip Rusijoje vadinamas Antrasis pasaulinis karas) prašėsi pačios: vienos maldavo pasitelkdamos ašaras, kitos mūšio lauke atsidūrė apgaulės būdu.
Kai kurios knygos herojės tokį savo sprendimą grindžia propagandos įdiegtais idealais – neva siekė pateisinti geros komjaunuolės vardą. Vis dėlto daugelio merginų tikslas – apsiginti, apginti artimuosius ir mylimą šalį.
O iš lūpų į lūpas perduodamos didvyriškos istorijos – kai kurios jų tikrai tokios buvo – tampa puikia dirva nacionalizmui klestėti.
Užvertus paskutinį knygos „Karo veidas nemoteriškas“ puslapį nebekyla klausimas, kodėl ir šiandien rusai triukšmingai švenčia savo Didžiojo Tėvynės karo pabaigą: nepaisant istorinių aplinkybių, dauguma jų kovėsi už savus, o ne Josifą Staliną.
O iš lūpų į lūpas perduodamos didvyriškos istorijos – kai kurios jų tikrai tokios buvo – tampa puikia dirva nacionalizmui klestėti.
Žinoma, negalima pamiršti fakto, kad Sovietų Sąjunga visada buvo agresorė, Ribbentropo-Molotovo paktu pasidalijusi Europą. Tačiau kiek užsienio politikos plonybės rūpi Smolensko gyventojui, kurio tėvus nacių kariai sudegino gyvus, o vaikus sušaudė?
Prisimindamos dieną, kai pagaliau buvo paskelbta karo pabaiga, moterys prisipažįsta galvojusios, kad niekas niekada daugiau nebenorės kariauti.
Vis dėlto panašu, kad tauta svarbios pamokos neišmoko arba spėjo ją pamiršti.
Artėjant Rusijos prezidento rinkimams, beveik 70 proc. šalies gyventojų palaiko agresyvią užsienio politiką vykdantį ir visam pasauliui galingais ginklais grasinantį Vladimirą Putiną.
Įgautas pasitikėjimas
S.Aleksijevič ėmus rinkti istorijas, rašytoją greitai užplūdo laiškai iš visos Sovietų Sąjungos – moterys troško išsipasakoti skaudulius. Galiausiai šimtus liudijimų išgirdusi S.Aleksijevič tapo sava – tarsi pati būtų buvusi fronte.
Anot autorės, informacijos rinkimas užtruko šimtus valandų: dažnai virtuvėje gurkšnojant arbatą pašnekovės dalindavosi ne karo prisiminimais, o kasdienėmis smulkmenomis.
Tokia kantrybė padėjo užsitarnauti moterų pasitikėjimą ir išlaukti akimirkų, vėliau nugulusių į knygos puslapius.
S.Aleksijevič knygą užbaigė 1983-aisiais, tačiau dar porą metų teko pakovoti dėl jos išleidimo: kūrinys dienos šviesą išvydo tik Michailui Gorbačiovui pradėjus vykdyti perestroiką.
***
Ar karo veidas nemoteriškas? Sunku pasakyti. Neabejotinai tai – vyrų teritorija, tačiau joje turėtų užtekti vietos ir moterims.
Vis dėlto S.Aleksijevič savo kūryboje atskleidžia su lytimi nesusijusį karo veidą: jis – negailestingas ir žiaurus, su netikėčiausiu metu pasirodančiomis žmogiškumo prošvaistėmis.
