Knygos, kuri elektroniniu formatu prekyboje pasirodė pernai gruodį, o fiziniu – sausį, pavadinimas iškalbingas – „Ilgos pagirios: naujoji Putino Rusija ir praeities vaiduokliai“ („The Long Hangover: Putin's New Russia and the Ghosts of the Past“).
Kai kurie apžvalgininkai šią Sh.Walkerio knygą vadina vienu geriausių posovietinės Rusijos portretų, nupieštų ne nuotoliniu būdu, patogiai sustingus prie kompiuterio, o nuvažiavus tūkstančius kilometrų.
Autorius lankėsi, žinoma, ir Maskvoje, ir Kryme, ir užimtoje Rytų Ukrainos dalyje, ir buvusiame lageryje Sibire, ir net Čečėnijoje. Sh.Walkeris jautriai ir subalansuotai, remdamasis įspūdingais interviu ne tik su „geriečiais“ kelia kelis pagrindinius klausimus.
Koks Rusijos Federacijos ryšys su buvusia Sovietų Sąjunga, kurios palikimu tapo ne tik, kaip vaizdžiai rašo Sh.Walkeris, „perestroikos Pompėja“ virtę apleisti daugiabučiai, bet ir po brutalios protų inžinerijos subjaurotas žmonių mąstymas?
Ir kaip sovietine istorine atmintimi naudojasi V.Putinas, pūsdamas savo asmeninio ir savo režimo populiarumą?
Savotiškas kelionių gidas
Knygą, tiesą sakant, galima skaityti kaip savotišką karo kelionių gidą – autorius keliauja po Rusijos buvusius ir dabartinį (Rytų Ukrainoje) karus, po karo atsiminimus, po karo propagandos labirintus.
Antrojoje knygos dalyje išaiškėja, kad Didžiojo Tėvynės Karo naratyvai, pripumpuoti šių dienų propagandiško politikavimo, ataidi nuo 2014-ųjų kunkuliuojančiame Donbase.
Sh.Walkeris, žinoma, pripažįsta, kad istorinės atminties politika yra svarbi, bet Rusijoje nacionalistiniai naratyvai jau kelerius metus mirtini.
„Tradiciniai visuomenės perėjimo iš diktatūros laikotarpio modeliai – atgaila arba susitaikymas, – Vokietijos ir Ispanijos patirtį primena autorius. – Pirmasis Putino tikslas buvo susitaikyti, panaudoti istoriją kaip šalies suvienijimo įcentrine jėga. Bet tai buvo susitaikymas neįdedant didelių pastangų ir be diskusijų.
Toks procesas padėjo susiformuoti aukos ir kankinystės sindromui, o pastarasis 2014 metais išsprogo.“
Istorinė atmintis poimperinėje Rusijoje, šalyje, kuri iki šiol bando sukonstruoti posovietinę tapatybę, yra pagrindinė tema, jungianti 12 skyrių, savo ruožtu apimančių teritoriją nuo Magadano šiaurės rytuose iki Krymo (žinoma, pagal tarptautinę teisę priklausančio Ukrainai) pietvakariuose.
Knyga taip pat pasakoja apie ilgą ir skausmingą atsigavimą po Sovietų Sąjungos griūties – juk šis įvykis sukrėtė net žmones, kurie toli gražu netikėjo šviesiu komunistiniu rytojumi. Jei Baltijos šalyse džiaugtasi atgauta laisve, kuo turėjo džiaugtis rusai?
Istorinė atmintis poimperinėje Rusijoje, šalyje, kuri iki šiol bando sukonstruoti posovietinę tapatybę, yra pagrindinė tema, jungianti 12 skyrių, apimančių teritoriją nuo Magadano šiaurės rytuose iki Krymo.
Idėja, kad Rusija greitai perims vakarietiško kapitalizmo ir liberalizmo idėjas bei ims klestėti?
Paskutinysis XX amžiaus dešimtmetis tokią svajonę sutriuškino į šipulius, o vietoj idėjų teliko vakuumas.
Autoriaus teigimu, būtent į tai, kaip žlugo Sovietų Sąjunga ir kas iš jos liko pačioje Rusijoje, reikėtų kur kas atidžiau nei iki šiol pažvelgti apie Rusiją ir visą posovietinį pasaulį rašantiems žurnalistams bei ekspertams.
Beje, tokį pat netiesioginį pasiūlymą, regis, turi Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič, kurios knyga „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“ susideda iš monologų, užrašytų keliaujant po buvusią Sovietų Sąjungą.
Lygina Kosovą, Iraką ir Krymą
Ir Sh.Walkeris, rusiškai kalbantis be priekaištų (tik su akcentu), ir baltarusė skiria didelį dėmesį žmonėms, kurie, pripratę prie veidmainiško, inertiško, bet nuspėjamo socializmo, turėjo prisitaikyti prie ne mažiau veidmainiško, dažnai plėšikiško kapitalizmo.
Ir visa šalis, ir jos gyventojai prarado daugiau nei kasdienį stabilumą: jie neteko jausmo, kad priklauso kažkam daugiau, jie neteko orientacijos.
Tokią nuotaiką autorius perteikia kalbėdamas būtent su tokiais iki šiol sutrikusiais ir V.Putino režime užuovėją radusiais žmonėmis.
Tarp pašnekovų – buvęs lagerio kalinys, iki šiol gyvenantis Magadane ir tikinantis, esą „ne viskas buvo taip blogai“, čečėnas, kovojantis prieš Rusijos karius per Pirmąjį Čečėnijos karą, o dabar prisijungęs prie separatistų Donbase.
Taip pat – istorikas mėgėjas, įrengęs lagerių muziejų savo mažyčiame bute, aukšto rango separatistų vadeiva Donecke. Akivaizdu, kad Sh.Walkeris yra ir atsargus, ir išklausantis žurnalistas – tokius žmones prakalbinti sunku.
Jis taip pat labai jautrus. Reguliariai primindamas, kad daugelio žmonių pažiūroms įtaką daro ir didelės patriotinės propagandos dozės per televiziją, Sh.Walkeris vis dėlto randa apčiuopiamų priežasčių, kodėl jie tiki ta propaganda ir balsuoja už V.Putiną.
V.Putinas iki šiol kiekviena proga aiškina, kad sugriuvus Sovietų Sąjungai pasaulyje neliko stabilumo, nes amerikiečiai galėjo daryti ką nori ir su niekuo nesikonsultuoti – ignoruoti Jungtines Tautas ir tarptautinę teisę.
Rusijos prezidento populiarumas ypač išaugo po Krymo aneksijos 2014-aisiais. V.Putinas čia vėl pataikė sužaisdamas istorine korta.
Jis keliose kalbose ir per Kremliaus propagandinį aparatą priminė, kad pusiasalis istoriškai rusiškas (Sh.Walkeris pabrėžtinai vieną skyrių skiria tikriesiems Krymo senbuviams totoriams) ir kad Maskva negali neištaisyti buvusio Sovietų Sąjungos lyderio Nikitos Chruščiovo sprendimo 1954 metais perleisti regioną Ukrainai.
V.Putinas iki šiol kiekviena proga aiškina, kad sugriuvus Sovietų Sąjungai pasaulyje neliko stabilumo, nes amerikiečiai galėjo daryti ką nori ir su niekuo nesikonsultuoti – ignoruoti Jungtines Tautas ir tarptautinę teisę.
Sh.Walkeris konstatuoja, kad absurdiška lyginti nepriklausomą Kosovą, kuriame serbai vykdė etninių valymų kampaniją, ir Krymą. Lygiai taip pat JAV invazijos į Iraką teisėtumo faktas niekaip nekoreliuoja su Rusijos įvykdyta Krymo aneksija.
„Ir vis dėlto Putinas iš dalies buvo teisus. JAV ir jų sąjungininkų elgesys po Rugsėjo 11-osios išpuolių leido Rusijai lengviau nusisukti nuo Amerikos politikų moralinių aukštumų. Pasaulyje po Šaltojo karo JAV galėjo elgtis kaip norėjo ir nebalansuoti“, – priduria autorius.
Žinoma, paaiškinimai ir yra, ir turėtų būti įmantresni. Bet Rusijos vidaus auditorijai to užtenka: jei nelegalus karas Irake, pražudęs šimtus tūkstančių žmonių, neišvirto į sankcijas George'ui W.Bushui ir Tony Blairui, kodėl tos pačios šalys klykia kaip hienos dėl kraujo nepareikalavusio Krymo perėmimo?
Tirados apie fašistus ir žydus
Sh.Walkerio teigimu, V.Putinas, kuris į valdžią atėjo 2000 metais, ir pats buvo žmones traumavusio Sovietų Sąjungos žlugimo bei tuomet sekusio laukinio dešimtmečio produktas. Jam pačiam, aišku, su pinigais problemų nekilo – anaiptol, bet patirtys suformavo jo požiūrį.
Be jokios abejonės, galima ginčytis, bet argi Rusija jau 2000-aisiais nebuvo demoralizuota, skilimo bijanti ir ant Vakarų supykusi valstybė? V.Putinas tiesiog išgirdo tai, kas jau buvo kalbama, ir sumaniai išnaudojo tokią pagiežą stiprindamas savo galią.
Tik protingos makroekonominės politikos ir kylančių naftos kainų neužteko – reikėjo pakeisti žmonių požiūrį į praeitį. Tad istorija ir vėl, visai kaip „perestroikos“ metais, tapo mūšio lauku.
Tiesa, jei anuomet kovojo Michailo Gorbačiovo laikų reformatoriai, ėmę garsiai kalbėti apie Katynės žudynes ir stalinistinius valymus, tai dabar putinistai nutarė, kad istoriją būtina panaudoti stiprios, didžios Rusijos statyboms.
Jei anuomet kovojo Michailo Gorbačiovo laikų reformatoriai, ėmę garsiai kalbėti apie Katynės žudynes ir stalinistinius valymus, tai dabar putinistai nutarė, kad istoriją būtina panaudoti stiprios, didžios Rusijos statyboms.
Antrasis pasaulinis karas? Ne, Didysis Tėvynės karas. Molotovo–Ribbentropo paktas? Kas? Sovietai užpuolė Lenkiją netrukus po nacių? Nejuokaukite.
2009-aisiais V.Putinas pakaitinio prezidento Dmitrijaus Medvedevo lūpomis paskelbė, kad įkuriama Komisija kovai su mėginimais falsifikuoti istoriją pažeidžiant Rusijos interesus. 2013 metais V.Putinas nurodė suvienodinti istorijos vadovėlius.
Vėlgi, ar toks siekis, net užsimerkiant prieš istorinius faktus ir skriaudas aplinkinėms šalims, negalėtų būti suprantamas? Visuomenėje, kuri, kaip rodėsi 2000-aisiais, negalėjo sutarti beveik dėl nieko, vieninteliu vienijančiu naratyvu tikriausiai galėjo tapti tik karo ir kovos su naciais atmintis.
Su tuo, kad karas buvo milžiniška auka, sutinka ir liberalai, ir konservatoriai, ir globalistai, ir nacionalistai. Nenuostabu, kad būtent karą Kremlius pasirinko kaip ground zero galybės mito kūrimui.
O švenčiant pergalę prieš fašizmą atsiminimai apie lagerius buvo nustumti į paraštes – drausti diskusijų ar knygų apie stalinizmą niekas nedraudžia, tačiau viešai apie buvusio režimo nusikaltimus beveik nebekalbama.
Vienas epizodas ypač sukrečiantis. Dabartinė Čečėnijos vadovybė su Ramzanu Kadyrovu priešakyje verčiasi per galvą trindama istorinę atmintį apie absoliučiai visų čečėnų ištrėmimą 1944 metų vasarį ir apie žiaurų Pirmąjį Čečėnijos karą.
Tokie disonansai persiduoda žmonėms – ir pačioje Rusijoje, ir absurdiškuose separatistiniuose dariniuose Rytų Ukrainoje.
Kaip keliaudamas po Donbasą pastebėjo knygos autorius, ten nėra neįprasta išgirsti, kaip kažkas įkvėpdamas išrėkia neapykantos kupiną tiradą apie „fašistus“, o iškvėpdamas paleidžia keiksmų apie tai, kaip žydai ir gėjai skleidžia blogį pasaulyje, seriją.
Įdomiausi – pasakojimai iš Ukrainos
Ir vis dėlto apie istorinę atmintį, karą, gulagą, deportacijas, Čečėnijos karus ar Krymo aneksiją knygų jau yra išties daug. Tad originaliausiais laikytini Sh.Walkerio pasakojimai iš Ukrainos – tiek Rytų, tiek Vakarų.
Autorius bendravo su porevoliucinės Ukrainos vyriausybės atstovais, kariais, separatistais, Maskvoje susitiko su Igoriu Strelkovu, kuris per pokalbį glostė didelį katiną. Sh.Walkeris ir pats buvo Maidane per 2013–2014 metų įvykius – turbūt būtent todėl knygoje išvengiama „juoda-balta“ siužetų, kuriuos mėgsta ir Kijevas, ir separatistai.
„Buvo vis daugiau akimirkų, kai Maidane jaučiuosi nesaugiai. Vieną naktį jaunuolių grupė su lazdomis užpuolė vieną titušką, sugrūdo jo veidą į biotualeto angą ir privertė atsiklaupus sugiedoti Ukrainos himną“, – rašo Sh.Walkeris.
Jis iškart pažymi, kad „Pravyj Sektor“ ar „Azov“ aktyvistai, kurie yra dešinieji ekstremistai, tikrai nebuvo dauguma per protestus Kijeve, bet priduria: „Vis dėlto net per didžiausias demonstracijas tik pusė ukrainiečių apklausų rengėjams teigė, kad remia protestuotojų tikslus.
Niekam nepatiko Viktoras Janukovyčius. Tačiau daug ukrainiečių nejautė didelių simpatijų ir Maidano ideologijai.“
Knygoje primenama ir tai, kad vienu pirmųjų laikinosios vyriausybės žingsnių po V.Janukovyčiaus nuvertimo tapo pasiūlymas atšaukti įstatymą dėl specialaus statuso rusų kalbai rusofoniškuose Rytų Ukrainos regionuose.
Pasiūlymą įžvalgiai iškart torpedavo laikinasis prezidentas Oleksandras Turčynovas, tačiau Kremliaus propaganda greitai pasigavo patį gestą ir ėmė šaukti apie fašistus Kijeve.
Tai, žinoma, nesąmonė, tačiau faktas toks, kad tuo metu Ukraina skendėjo chaose, teisėsauga buvo išsibarsčiusi, o vienas pirmųjų laikinosios valdžios žingsnių buvo simbolinis, lingvistinis.
Rusijos karinė intervencija buvo labai tikra ir 100 proc. nelegali. Tačiau kodėl Kremliui pavyko taip lengvai įplieksti neramumus? Kodėl tiek daug vietinių patikėjo rusiškais siužetais, pasiėmė ginklus ir kovoja separatistų gretose?
Progresyvūs kijeviečiai Sh.Walkeriui ir patys teigė, kad jiems teisės aktai dėl kalbos visiškai nesvarbūs – Ukrainos sostinėje iš tiesų dažniau išgirsi rusiškai, o ne ukrainietiškai kalbančius gyventojus.
Kalbant apie istoriją, ne šventieji – ir ukrainiečiai. Nacionalistus istorinių institutų vadovais paskyrusi ir tautinę valstybę statanti valdžia tikrai nenori daugiau dėmesio ukrainiečių vykdytoms lenkų ir žydų žudynėms per Antrąjį pasaulinį karą bei iškart po jo.
„Ukrainos mokyklose Holokaustui skiriama viena pamoka dvyliktoje klasėje. Miesteliuose, kur prieš karą du trečdaliai gyventojų buvo žydai, nėra nė vieno paminklo aukoms“, – primena autorius.
Jis teigia susidūręs su savotišku porevoliucinės Ukrainos pareigūnų aklumu ir nori ginti neonacius. Pavyzdžiui, parašęs apie savanorių batalioną „Azov“, Sh.Walkeris sulaukė priekaištų net iš draugų, kurie pareiškė, kad jis padeda Kremliui.
Kliūva ir vakariečiams, prie kurių priskirtina ir nemaža dalis lietuvių. Daugeliui jų konfliktas Rytų Ukrainoje reiškia viena: Rusijos agresiją, ir nieko daugiau. Į vietos žmonių problemas ir socioekonomines įtampos priežastis pažvelgti nesiteikiama.
Be abejo, Rusijos karinė intervencija buvo labai tikra ir 100 proc. nelegali. Tačiau kodėl Kremliui pavyko taip lengvai įplieksti neramumus? Kodėl tiek daug vietinių patikėjo rusiškais siužetais, pasiėmė ginklus ir kovoja separatistų gretose?
Lengviausia visus Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ gyventojus išvadinti idiotais išplautomis smegenimis.
„Per vieną furšetą Kijeve paklausiau vienos Europos šalies ambasadoriaus, ką jis galvoja apie problemas dėl kultūros ir kalbos Ukrainoje. Jis buvo priblokštas: „Nėra jokios kalbos problemos! Nėra jokios kultūros problemos!
Yra nusikalstama, bloga, apgaudinėjanti Rusija, kuri elgiasi lyg priklausytų kitam amžiui, ir viskas! Nėra jokio susiskaldymo!“
Jis tokius žodžius pakartojo dar bent dešimt kartų, kol aš sugebėjau ištrūkti. Jis niekada nebuvo apsilankęs Donecke, ir nors aš ką tik buvau grįžęs iš ilgos kelionės po Rytų Ukrainą, jam nekilo mintis paklausti manęs, ar aš su juo sutinku“, – rašo Sh.Walkeris.
Šio brito knyga – gaivus tikrai fantastiškų žurnalistinių pasakojimų, priverčiančių mąstyti savo galva ir visada abejoti propaganda/strategine komunikacija, gurkšnis.
* * *
Sh.Walkerio knyga „Ilgos pagirios“ kietais viršeliais internetiniame knygyne Amazon.com kainuoja beveik 22 JAV dolerius. Elektroninės versijos „Kindle“ skaityklėms kaina – 12 dolerių.
