Garsus Rusijos ekspertas, amerikietis Davidas Satteris (interviu su juo galite skaityti čia) drąsiai konstatuoja: „Rusija nenori žinoti visos tiesos apie komunizmą. Taip, kaip nacizmas buvo pasmerktas Vokietijoje, komunizmas Rusijoje niekada nebuvo pasmerktas.“
Kaip modernioji, Vladimiro Putino klikos jau 17 metų valdoma Rusija pamiršta žudikišką Sovietų Sąjungos istoriją ir netgi pradeda ja didžiuotis, o šiuo atveju padeda ir perrašyti vadovėliai, D.Satteris aprašė 2011-aisiais.
Jo knygos, išleistos 20-ųjų SSRS žlugimo metinių proga, pavadinimas puikus: „Tai buvo seniai, ir tai vis tiek niekada neįvyko“ („It Was a Long Time Ago, and It Never Happened Anyway“).
J.Stalinas vertinamas vis geriau
Valstybinė žiniasklaida Rusijoje ir net istorijos vadovėliai apie tai, kas „niekada neįvyko“, garsiai nebekalba – V.Putinas žudikišką stalinizmą pavertė ne masiniu nusikaltimu, o praeities didybės šaltiniu.
Kaip ir anuomet, taip ir dabar, svarbiausia – valstybė. Ne žmogus, ne asmuo, o motina Rusija. Ir visa tai, kas daroma dėl šalies, yra pateisinama, nes aplink – tik priešai. Ir viduje, ir išorėje.
Tačiau visgi kas „niekada neįvyko“? Skaičiai, už daugelio kurių slepiasi režimo nusikaltimai, siaubingi.
1929–1953 metais per sovietinių darbo lagerių sistemą „perėjo“ 18 milijonų žmonių. Specialiai sukeltas badas, daugiausia – Ukrainoje, 1932–1933 metais nusinešė 7 milijonus gyvybių.
Beveik milijonas žmonių buvo nušauti per masinę, paranoja persmelktą vidaus priešų paiešką 1937–1938 metais – Didįjį terorą.
Skaičiuojama, kad iš viso taikos metais – ne per karo mūšius – komunistinio režimo veiksmai nulėmė 20 milijonų prarastų gyvenimų.
Skaičiuojama, kad iš viso taikos metais – ne per karo mūšius – komunistinio režimo veiksmai nulėmė 20 milijonų prarastų gyvenimų.
Negana to, D.Satteris rašo, kad, atsižvelgiant į demografinį poveikį trims kartoms (1917–1953 metų), SSRS prarado beveik 100 mln. žmonių – nužudytų ir neturėjusių progos gimti. Tarp jų – ir tūkstančiai lietuvių.
J.Stalino valdžia buvo žiauri ir barbariška. Užuolaidą į niūriąją režimo, jau po Antrojo pasaulinio karo pasinerti į antisemitizmą (Daktarų sąmokslas 1952–1953 metais) nespėjusio tik dėl diktatoriaus mirties, statistiką pirmiausia praskleidė Nikita Chruščiovas.
Vis dėlto N.Chruščiovas stalinizmą demaskavo siekdamas pirmiausia politinių tikslų – valdžios. Vėliau vėl stojusią tylą nutraukė tik Michailo Gorbačiovo perestroika – kelerius metus žmonės godžiai siurbė knygas apie Didįjį terorą, Katynę, Vorkutą.
„Memorial“ ir kitos žmogaus teisių organizacijos tikėjosi, kad stalinizmo aukų atminimą pavyks tinkamai pagerbti. Ir iš tiesų – keli paminklai iškilo.
Tačiau 2009 metais Rusijos Federacijos teritorijoje buvo 627 paminklai ir memorialinės lentos stalinizmo aukoms pagerbti. Sovietmečiu darbo lagerių buvo daugiau. Be to, daugelis iniciatyvų privačios – valdžiai jos neįdomios.
Dar 1998-aisiais J.Staliną teigiamai vertino 19 proc. rusų. Net toks skaičius greičiausiai per didelis, bet jau 2002–2003 metais, kai valdžioje buvo įsitvirtinęs V.Putinas, rodiklis šoktelėjo iki 53 proc.
Nacionalinio masto atgaila dėl milijonų žmonių kančių Kremliui nereikalinga, nors Rusija yra Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų perėmėja.
Sovietų Sąjunga – kalėjimas
Situacija tikriausiai būtų juokinga, jei nebūtų graudi. Maskvos centras dabar išblizgintas, ir tikrai retas praeivis, pavyzdžiui, Nikolskajos gatve, susimąsto, kad čia beveik visuose pastatuose 1937–1938 metais buvo masiškai šaudomi pasmerktieji.
Maskvos centras dabar išblizgintas, ir tikrai retas praeivis, pavyzdžiui, Nikolskajos gatve, susimąsto, kad čia beveik visuose pastatuose 1937–1938 metais buvo masiškai šaudomi pasmerktieji.
Pamaskvėje ir Sankt Peterburgo apylinkėse, miškuose, kur aukos būdavo ir šaudomos, ir metamos į masinių kapų duobes, netrūksta buvusios NKVD (vėliau KGB) pareigūnų dačių. Ne viena jų tiesiogine prasme stūkso ant žmonių kaulų.
D.Satteris, ilgai knisęsis po archyvus, prie kurių, beje, prieiti vėl vis sudėtingiau, atrado daugybę kraupių pasakojimų masinių žudynių liudininkų lūpomis.
Kraują stingdo istorijos apie šaudymus Butovo poligone, kur per 14 mėnesių be giminių žinios ir išgalvojus kaltinimus buvo palaidota daugiau nei 20 tūkst. žmonių.
Vietiniai iš pradžių nekreipė didelio dėmesio į šūvius poligone – juk ten buvo įrengta ir šaudykla. Tačiau netrukus sodybas ir gyvenvietes apėmė baimė – namo žingsniuojantys gyventojai vis pamatydavo juodus milicijos autobusiukus.
Jie girdėjo ir prislopintus balsus. Viena moteris rėkė: „Ne! Nelieskite manęs! Aš turiu vaikų!“ Į režimo nemalonę patekę komunistai prieš egzekuciją traukdavo „Internacionalą“.
Budeliais buvo rūpinamasi. Šaudymų vietoje stovėjo statinė degtinės, taip pat – krūva odekolono, kad šaudytojai nusitrintų mirties ir parako kvapą.
„Jei Rusijos imperija buvo tautų kalėjimas, tai Sovietų Sąjunga buvo tiesiog kalėjimas“, – rašo D.Satteris, bet priduria: „Tačiau rusams jau kelis dešimtmečius labai sunku pripažinti, kad būtent valstybė yra atsakinga už jos nusikaltimus.“
Autorius pabrėžia, kad iškalbinga vien tai, jog nuo represijų nukentėję asmenys, pavyzdžiui, tremtiniai, turėjo patys kreiptis dėl jų reabilitavimo: „Valdžia pavertė žmogų auka, tačiau žmogus turėjo tos pačios valdžios prašyti jį reabilituoti.“
„Komunistų partija nusipelnė pasmerkimo, nes ji bandė – milijonų gyvybių sąskaita – sukurti totalitarizmo ideologija paremtą visuomenę“, – apie nesėkmingą Boriso Jelcino vyriausybės bandymą uždrausti Komunistų partiją rašo D.Satteris.
Nauji vadovėliai teisina stalinizmą
Viena labiausiai bauginančių D.Satterio išvadų – kad V.Putino režimui, kaip ir SSRS valdžiai, ir toliau nerūpi žmogaus, kaip sąmoningo, išskirtinio piliečio, teisės. Nors komunizmas žlugo, Rusijoje ir toliau karaliauja kolektyvizmo dvasia.
Aišku, rusai nori didžiuotis savo šalimi, bet kadangi pokomunistinėje Rusijoje kažin ar yra kuo didžiuotis, V.Putino režimas jau kuris laikas nutaręs racionalizuoti komunizmo režimą – net brutalųjį stalinistinį laikotarpį.
„Mokiniai nebėra patriotai, – 2004-aisiais D.Satteriui Valdajuje skundėsi mokytoja Marina Vasiljeva. – Jie nebesididžiuoja tėvyne. Aš, gyvendama SSRS, jaučiausi išdidi. O dabar vaikai nebežino, kas buvo Leninas.“
„Mokiniai nebėra patriotai, – 2004-aisiais D.Satteriui Valdajuje skundėsi mokytoja Marina Vasiljeva. – Jie nebesididžiuoja tėvyne. Aš, gyvendama SSRS, jaučiausi išdidi. O dabar vaikai nebežino, kas buvo Leninas.“
Šiaip Vladimiras Leninas buvo tironas, pasmerkęs milijonus žmonių bolševikiniams eksperimentams. Galbūt – ir Vokietijos agentas. Tačiau dabar Rusijoje vaikai mokomi tikrai net ir ne to.
2007 metais Rusijos mokyklas pasiekė naujas oficialus požiūris į 1945–2006 metų laikotarpį – vadovas mokytojams, kuriame sovietinis periodas vertinamas kur kas palankiau nei anksčiau.
„Sovietų Sąjunga nebuvo demokratiška, bet ji buvo geriausios ir sąžiningiausios visuomenės pavyzdys milijonams žmonių visame pasaulyje“, – rašoma vadove.
J.Stalinas buvo „sėkmingiausias šalies lyderis“, pastatęs pramonę ir laimėjęs Antrąjį pasaulinį karą, o masinės represijos tiesiog „mobilizavo ir paprastus piliečius, ir valdantįjį elitą“.
M.Gorbačiovas gi sužlugdė SSRS ekonomiką ir „prarado“ Rytų Europą – kad Baltijos šalys buvo okupuotos, paminėti nesivarginama.
Kalbant apie naujesnius laikus, pažeriama dabar jau įprastų kaltinimų JAV dėl tariamos Rusijos apsupties.
Vadovas mokytojams tapo savotišku startiniu signalu sovietinės tragedijos reabilitavimui – Molotovo-Ribbentropo paktas virto logišku, o V.Putinas netrukus žengė į retorinės gynybos, vadinamojo whataboutizmo zoną.
„1937-ųjų įvykių pamiršti nereikia. Bet kitos šalys elgėsi dar baisiau. Mes bent jau nenaudojome branduolinio ginklo prieš civilius ir nenumetėme chemikalų Vietname. Turime neleisti, kad mums kas nors primestų kaltės jausmą. Tegu jie galvoja apie save“, – kalbėjo Rusijos lyderis.
Po kiek laiko pasirodė vadovas, skirtas ir 1900–1945 metų laikotarpiui. Čia irgi išdygo krūva naujų atradimų – J.Stalinas buvo „racionalus vadybininkas“, Holodomorą nulėmė prasti orai, o Didysis teroras tebuvo J.Stalino reakcija į opozicijos keltą pavojų.
Katynė, kur sovietai išžudė daugiau nei 20 tūkst. lenkų karininkų? „Nepateisinama“, bet taip pat – atsakas už dešimčių tūkstančių Raudonosios armijos karių mirtį Lenkijoje per 1920-ųjų karą.
Ir visai nesvarbu, kad anuomet daugelis kariškių mirė nuo įvairių ligų.
Atmeta metafizinę kaltę
Filosofas Aleksandras Cipko šiaip jau reguliariai svaičioja apie Rusijos imperijos atkūrimą, bet, pasirodžius tokiems vadovams mokytojams, o po jų – ir vadovėliams, parašė, kad Leonido Brežnevo stagnacijos metu net kiečiausias stalinistas nebūtų drįsęs pareikšti, kad teroras buvo būtina pramonės vystymo sąlyga.
A.Cipko: „Tikinimas, kad bolševikai išgelbėjo Rusiją nuo atsilikimo, yra labai arti masinių egzekucijų filosofijos.“
„Tikinimas, kad bolševikai išgelbėjo Rusiją nuo atsilikimo, yra labai arti masinių egzekucijų filosofijos“, – teigė A.Cipko.
Vokietis filosofas Karlas Jaspersas teigė, kad tik savo kaltę visapusiškai pripažįstanti tauta gali peržengti moralinio nuosmukio, kurį atnešė totalitarizmas, slenkstį.
Jis rašė apie tris kaltės, priskiriamos individui, tipus: kriminalinę, politinę ir moralinę. Bet K.Jaspersas išskyrė ir ketvirtąją kaltės rūšį, taikomą visuomenei – metafizinę kaltę. Ši liečia visus, kuriuos paveikė siaubingi nusikaltimai – ir kaltus, ir ne.
D.Satterio teigimu, vokiečiai šiandien priima tokią metafizinę kaltę dėl Trečiojo Reicho nusikaltimų, visų pirma, Holokausto, o rusai dėl bolševikų sėto teroro – ne: „Rusijoje mintis, kad tragiška istorija gali būti sugerta ir tapti nacionalinės savimonės dalimi, yra atmetama.
Komunizmo mitus pakeitė nauji nacionaliniai mitai, kuriame vietos istorinei atminčiai nėra. Esą mūsų šalies praeitis didinga ir nors buvo blogų dalykų, nors negalima pateisinti teroro bei represijų, buvome ir būsime didingi.“
Šią D.Satterio knygą anglų kalba, neišleistą lietuviškai, galima įsigyti „Amazon“ internetiniame knygyne – skaitmeniniu formatu, kietais ar minkštais viršeliais. Kaina – iki 24 JAV dolerių.
