M.Bennettso knyga „Aš sugriausiu jų gyvenimus“ („I'm going to ruin their lives“), kaip ir daugelis pastarųjų metų opusų, rašo apie kleptokratinį V.Putino režimą. Bet ji išsiskiria tuo, kad apie moderniąją Rusiją pasakoja per žmones.
Kai 2014-2015 metais visi tik ir kalbėjo apie Maidano protestus Ukrainoje (ir, žinoma, apie Krymą bei karą Donbase), buvo lengva pamiršti, kad dar neseniai masiniai protestai drebino ne Kijevą, o Maskvą.
Aišku, „Baltąją revoliuciją“ Maskvoje pasaulis dar atsimena, bet jau akivaizdu, kad ji nepavyko: demonstracijos tik dar labiau užrūstino V.Putino represinį režimą. Kodėl? M.Bennettsas detaliai atsako į šį plataus atsakymo reikalaujantį klausimą.
Neliberalios „liberalų“ minios
Tiesa, įmanomas ir vieno sakinio atsakymas: kad V.Putinas ir jo sėbrai užsmaugė opoziciją bei konstitucijos ir įstatymų pataisomis privertė aktyvistus užsičiaupti.
Paprasta, ar ne? Bet šis sakinys tik pakrapšto paviršių. Pavyzdžiui, kaip Kremliui pavyko taip efektyviai nuraminti oponentus? Kas tie oponentai? Kokios jų silpnybės tik pasitarnavo režimui?
Vienas 2011-2013 metais Rusijoje dirbęs žurnalistas kartą prasidarė: „Metai tikrai buvo įdomūs, man pasisekė, kad ten buvau. Bet džiaugiuosi, kad man niekada nereikėjo aiškinti tų įvykių pašaliniams. Juk kur galėčiau pradėti?“
Bet M.Bennettsas bando. Jis, tarkime, parodo, kad per žinių reportažus Maskvos Bolotnajos aikštėje ar Sacharovo prospekte 2011-2012 metais matytos „liberalų“ minios iš tiesų toli gražu nebuvo liberalios.
Ten mirgėjo komunistai, trockistai, anarchistai, taip, liberalai, nacionalistai, neonaciai, LGBT aktyvistai. Demonstracijų Rusija buvo tokia įvairi, kokia ir turėtų būti.
Knygos pavadinimas – paties V.Putino žodžiai, kuriais jis reagavo į protestus per skystąją jo inauguraciją 2012-ųjų gegužę. Tada už uždarų durų trečiąkart Rusijos prezidentu išrinktas KGB agentas esą ištarė: „Jie sugadino mano dieną. Dabar aš sugriausiu jų gyvenimus.“
Prieš tai apie Rusiją daug nežinančius skaitytojus-naujokus su putinizmo įsigalėjimo šalyje supažindinęs M.Bennettsas tuomet ir pereina prie praktiškai visų organizuotų opozicinių judėjimų medžioklės.
Nuo „Pussy Riot“ merginų inkvizicijos iki Aleksejaus Navalno ašarų girdint nuosprendį niekuo dėtam jo broliui ir Boriso Nemcovo nužudymo prie Kremliaus 2015 metais – autorius nepamiršta nieko.
Dėmesį jis atkreipia ir į radikalius kairiuosius – tiesa, jiems taip patiko Krymo aneksija, kad kailį išvertė greitai.
Svarbiausia – kontekstas
Skaitytojus M.Bennettsas supažindina ne tik su pagrindiniais Rusijos opozicijos veikėjais, bet ir su pastarųjų oponentais „Vieningosios Rusijos“ monolite.
Vienas įdomiausių – Valstybės Dūmos deputato, V.Putiną garbinančio „Nacionalinio išsilaisvinimo judėjimo“ įkūrėjo Jevgenijaus Fiodorovo portretas. Šis politikas šventai tiki, kad JAV yra okupavusios Rusiją – nuo pat 1991-ųjų, kai žlugo Sovietų Sąjunga.
Vis dėlto knyga bene naudingiausia to, kad apie Rusiją nerašoma juoda-balta stiliumi. Pastaraisiais metais priviso vadinamųjų „fotelinių ekspertų“, tiesiog pasirenkančių stovyklą ir moralizuojančiu tonu aiškina, ką daryti, kaip reaguoti, kuo tikėti, o kuo – ne.
Jau ne vienas gerbiamas akademikas, istorikas ir Rusijos tyrėjas yra pastebėjęs, kad po 2014-ųjų Krymo aneksijos ir – ypač – po 2016 metų JAV prezidento rinkimų dažnas ekspertas ar žurnalistas virto fanatišku aktyvistu. O juk kontekstas toks svarbus.
Rusijoje daugybė žmonių atsimena socioekonominę griūtį ir siautėjančius mafiozus, o V.Putiną laiko stabilumo garantu.
M.Bennettsas taikliai pastebi, kad Vakarų žiniasklaida didžiąja dalimi neskuba smerkti Boriso Jelcino prezidentavimo laikotarpio taip, kaip V.Putino (to meto Rusijos žiniasklaida galėjo tik atrodyti laisva – skirtingos jos priemonės buvo oligarchų kovos įrankiai).
O kadangi B.Jelcino ir V.Putino (kurį, kaip rodo Billo Clintono prezidentinės bibliotekos dokumentai, spjovęs į bet kokią demokratiją įpėdiniu pasirinko B.Jelcinas) režimai Vakaruose buvo ir yra traktuojami taip skirtingai, nesupratimo atsirado ir pačioje Rusijoje.
Antai V.Putiną palaikantys rusai mano, esą vakariečiai į B.Jelciną palankiai žiūri tik dėl to, kad dešimtajame dešimtmetyje Rusija kaip valstybė buvo silpna. Dabar, kai Kremlius esą sustiprėjo, jau pilasi kritika.
O rusų patirtį 1991-2000 metais tikrai reikėtų suprasti. Kremliaus politiniai technologai, žinoma, nuolat palaiko „laukinių laikų“ stereotipą, bet jis iš niekur neatsirado: Rusijoje daugybė žmonių atsimena socioekonominę griūtį ir siautėjančius mafiozus, o V.Putiną laiko stabilumo garantu.
Kitas klausimas, kurio M.Bennettsas neadresuoja, – mitas, kad tą dešimtmetį Rusija iš tiesų buvo silpna, ypač užsienio politikoje. Bet argi Maskva tuo metu nesukūrė įšaldytų konfliktų Moldovoje ir Gruzijoje? Argi neprispaudė Baltarusijos ir Ukrainos?
Įmanoma naujų protestų banga
Kiti kontekstui svarbūs skyriai – apie pačius opozicionierius. Pavyzdžiui, itin įdomus Vakaruose kone romantinėmis spalvomis piešiamas A.Navalno – kovotojo su korupcija – portretas.
Taip, jis nori reformų, taip, jį palaiko dalis jaunų ir vidutinio amžiaus maskviečių, bet A.Navalnas ilgą laiką demonstravo aršias ksenofobiškas pažiūras, o Krymo Ukrainai neatiduotų.
Kitas aktyvistas – Kairiojo fronto lyderis Sergejus Udalcovas, tik pernai rugpjūtį paleistas iš kalėjimo. Kairuoliai visame pasaulyje gal ir žavėtųsi S.Udalcovo charizma, bet tikrai vertėtų turėti omenyje nuolatines jo liaupses Josifui Stalinui.
Ir apskritai, daugelis Rusijos „liberalų“ po 2014-ųjų įvykių visai nesipiktino Krymo aneksija – nei A.Navalnas, nei S.Udalcovas, prabilęs apie „mažą, bet svarbų žingsnį SSRS atkūrimo link“, nei Ksenia Sobčiak, nei Michailas Chodorkovskis.
Kiti apžvalgininkai yra rašę, kad ši M.Bennettso knyga yra tarsi „žlugusios revoliucijos skrodimas“ – protestai greitai išblėso, o V.Putino reitingai pasiekė rekordines aukštumas.
Tačiau 2018-ieji Rusijai kitokie. Jei V.Putino ir kai kurių jam artimų oligarchų teiginius, esą „bauskite mus kiek norite, iškentėsime ir nepasiduosime“, dar būtų galima pagrįsti visai neblogais Rusijos ekonominiais rodikliais, planuojama pensijų reforma parodė: karalius nuogas.
Nužudyto B.Nemcovo dukra Žana 15min neseniai pasakė: „Režimas paprasčiausiai neturi pinigų.“ Ir tai tiesa – mėgindamas sustabdyti infliaciją, nedarbo lygio augimą ir rublio vertės kritimą, Kremlius sparčiai tuština rezervus.
Taip sparčiai, kad pensijų naštą – pensinis amžius šalyje nekeistas nuo ankstyvojo tarpukario – nori pasilengvinti.
Žmonėms tai nepatinka – ir toli gražu ne vien „liberalams“. Protestai jau vyksta, V.Putino reitingai nukrito, o viena nepriklausomos kompanijos „Levada“ apklausa neseniai pasiuntė grėsmingą žinią į Kremlių: net 53 proc. dalyvautų demonstracijose prieš pensijų reformą.
-
„Už Kremliaus sienų“: Maša Gessen – apie tai, kad totalitarizmas susigrąžino Rusiją
-
„Už Kremliaus sienų“: garsią KGB tyrinėtoją apsvaigino mėgėjiškos spekuliacijos
-
„Už Kremliaus sienų“: dramos kupini paskutiniai CŽV ir KGB akistatos metai – buvusio JAV operatyvininko akimis
-
„Už Kremliaus sienų“: Markas Galeotti neria į Rusijos vagių pasaulį – Kremlinterną
