Nobelio literatūros premija jai skirta „už drąsą ir klinikinį aštrumą, su kuriuo ji atskleidžia asmeninės atminties šaknis, susvetimėjimą ir kolektyvinius suvaržymus“.
Literatūros tyrinėtojas Vytautas Bikulčius 15min teigia, kad nors lietuviškai turime vos du šių metų Nobelio literatūros premijos laureatės romanus „Sustingusi moteris“ ir „Vieta gyvenime“, tačiau Prancūzijoje Annie Ernaux pavardė minima tarp garsiausių šalies rašytojų.
Jau ne vienus metus Prancūzijoje ji buvo minima tarp galimų pretendenčių į Nobelio literatūros premiją.
„Savo kūryboje rašytoja labai nuosekliai nagrinėja moters vietą ir situaciją pasaulyje. Kadangi Prancūzijoje feministinis judėjimas yra labai aktyvus, ji tapo vienu ryškiausių, lyderiaujančių balsų tokio tipo literatūroje. Po Simone de Beauvoir, Annie Ernaux šiandien Prancūzijoje yra ryškiausias feministinės literatūros veidas“, – teigė V.Bikulčius.
Pasak literatūros tyrinėtojo, A.Ernaux kūriniai labai tiksliai pataiko į skaudžias socialines temas, susijusias su moters padėtimi Prancūzijoje.
Savo kūryboje rašytoja labai nuosekliai nagrinėja moters vietą ir situaciją pasaulyje.
„Per metus šalyje vyrai, sužadėtiniai ir meilužiai nužudo maždaug 350 moterų, tad situacija čia tikrai nėra pati geriausia. Rašytoja stoja moterų pusėn ir atskleidžia tai, kas neramina ir gąsdina visuomenę bei ją asmeniškai“, – kalbėjo V.Bikulčius.
Maždaug prieš dešimtmetį pasirodęs vienas jos romanų, Prancūzijoje sukėlė didelį ažiotažą, nes jame rašytoja pasakoja apie herojės meilės ryšius su Rusijos ambasados Paryžiuje darbuotoju.
„Skandalingas šis romanas visuomenei pasirodė todėl, kad rašytoja yra žinoma kaip autofiksijos kūrėja – perkurtus savo gyvenimo faktus ji panaudoja romanui sukurti“, – pasakojo V.Bikulčius.
2022 metų pradžioje išleistas nedidelės apimties romanas „Jaunuolis“, Prancūzijoje taip pat sulaukė nemažo dėmesio, mat jame pasakojama apie moters ir trisdešimt metų jaunesnio vyro meilės nuotykius.
Nijolė Kašelionienė: „Net ir banalybę rašytoja paverčia patraukliu pasakojimu“
Jau ne vienus metus literatūros studentamas skaitantį kursą apie šiuolaikinę Prancūzijos literatūrą N.Kašelionienė teigia į šių metų Nobelio literatūros premijos laureatės kūrybą seniai atkreipusi dėmesį, o ją analizuojant didelės reikšmė turėjusi „naujojo romano“ perspektyva.
Pasak prancūzų literatūros specialistės, A.Ernaux kūrybos dominantė yra moterų tema, į kurią jį žvelgia ir autobiografiškai, ir kartu labai realistiškai.
„Asmeninė gyvenimo patirtis rašytojai leidžia labai tikroviškai pasakoti savo pačios išgyvenimus, o kartu į visa tai žvelgti tartum iš šalies. Neatsitiktinai ji pabrėžia, kad kūryboje jos pačios gyvenimas yra įdomus tik tiek, kiek jis gali būti įdomus kitoms šiuolaikinėms moteris“, – teigia N.Kašelionienė.
Socialinė vyro ir moters santykių problema taip pat labai svarbi šiai rašytojai ir tai puikiai liudija jos romanas „Sustingusi moteris“, kurio centre – literatūros profesorė ir tai atitinka pačios autorės gyvenimą.
„Šis romanas pasakoja apie moterį, turėjusią didelių svajonių ir profesinių ambicijų. Ji yra ištekėjusi, augina du vaikus, tad sėkmingas yra ne tik jos šeimyninis, tačiau ir profesinis gyvenimas. Tačiau kasdienė buitis ir kartu būtis, palaipsniui slopina ir smukdo jos svajones ir ji jaučia, tarsi morališkai ir dvasiškai stingsta“, – pasakojo N.Kašelionienė.
Ir nors, pasak pašnekovės, rašytojos stilius yra labai realistiškas ir net savotiškai banalus, tačiau būtent tokiu būdu ji labai stilingai parodo šios tikrovės niuansus.
„Jos stiliaus ir rašymo maniera betarpiškai sutampa su tuo, ką ji mąsto ir ką nori išreikšti ir šia prasme A.Ernaux yra be galo įdomi kūrėja“, – teigė literatūros žinovė.
Eglė Kačkutė: „Autofikcijos žanrą ji pavertė aukščiausios prabos meniniu socialinės kritikos įrankiu“
„A.Ernaux yra svarbiausia XX a. antros pusės autobiografijos žanro inovatorė, autofikcijos žanrą pavertusi aukščiausios prabos meniniu socialinės kritikos įrankiu. Svarbiausi jos kūrybos atramos taškai – atmintis, socialinė klasė, moterų kūnai ir besikeičiantys lyčių vaidmenys Prancūzijos visuomenėje“, – savo komentare „Kolektyvinė-literatūrinė vienos moters kūno atmintis“ rašo Vilniaus universiteto Prancūzų filologijos katedros docentė Eglė Kačkutė-Hagan.
Pasak jos, rašytojos karjerą A.Ernaux pradėjo 1974 metais romanu „Les Armoires vides“ („Tuščios spintos“), kuriame jauna, ką tik nelegalų abortą išgyvenusi mergina, permąsto svarbų savo gyvenimo ir tapatybės posūkį jai palikus tėvų, nedidelio miestelio krautuvininkų, namus ir įsiliejus į pasiturinčių Paryžiaus studentų socialinę terpę.
Taip pat ir keliuose kituose jaunystės laikų savo romanuose Nobelio premijos laureatė vaizduoja jos tėvų gyvenimus ir juos formavusią visuomeninę terpę.
„Todėl, – pasak Eglės Kačkutės-Hagan, – į literatūros lauką A.Ernaux įėjo kaip rašytoja, subtiliai, įžvalgiai ir kritiškai atskleidžianti XX a. Prancūzijos socialinių klasių santykius, jų skirtumus ir įtampas. Šiam periodui priklauso ir du į lietuvių kalbą išversti jos romanai – „Sustingusi moteris“ ir „Vieta gyvenime“.
Vis dėlto, Vilniaus universiteto Prancūzų filologijos katedros docentės manymu, svarbiausią A.Ernaux kūrybos dalį užima lyties tematika – socialiniai lyčių santykiai, o kūrinių „pasakotojos nuolat derasi, diskutuoja su asmeniniu ir viešu lyties/lyčių modeliais, vis iš naujo juos permąstydamos iš vis pakitusios socialinės lyčių santvarkos perspektyvos.“
„1974 metais išėjus pirmajam jos romanui, aborto legalizavimas Prancūzijoje buvo karšiausia visuomenės debatų tema, o 1975 metais jis galiausiai įteisintas. Todėl romane apie tai tik užsimenama, tai net tiesiogiai neįvardijama, kai tuo tarpu 2000 m. romane L’événement (Įvykis) ta pati patirtis aprašoma išsamiai, grafiškai ir su „klinikiniu tikslumu“. Pernai išėjo puikus režisierės Audrey Diwan filmas šio romano motyvais. Tą patį galima pasakyti ir apie pirmąją seksualinę patirtį, ir valgymo sutrikimą, kuriuos jaunytės romanuose A. Ernaux aprašė lakoniškai ir enigmatiškai, o 2016 m., per pasaulį ritantis #Metoo bangai – detaliai ir stingdančiai“, – teigia E.Kačkutės-Hagan.