15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti

V.Daujotytė: „Su Alfonsu Nyka-Niliūnu pasibaigė didžioji kūrybinio lietuvių egzodo epocha“

Alfonsas Nyka-Niliūnas – paskutinis iš žemininkų, lyriškas savo kūrybinėse ištakose dramatiškų istorijos vingių išvarytas iš savo žemės visą gyvenimą, kiekvienu savo tekstu, bandęs „kelius namo surasti...“ Kaip teigia profesorė Viktorija Daujotytė, praradimas šio poeto kūryboje iškyla kaip pagrindinis žmogaus pažinimo kelias, vedantis nuo asmeninės individo dramos prie esminių klausimų, kuriems negalioja nei laikas, nei erdvė.
Alfonsas Nyka-Niliūnas
Alfonsas Nyka-Niliūnas / LRT.LT iliustr.

– Poetą Alfonsą Nyka-Nilūną galime priskirti žemininkų generacijai, tad jo mirtis simboliškai užbaigia labai dramatišką epochą, kuri skaudžiais išgyvenimais ir patirtimis paženklino visą šią kartą. Kuo reikšmingas ir išskirtinis yra A. Nykos-Niliūno kūrybinis palikimas lietuvių kultūrai?

– Kai miršta didis ir ryškus kūrėjas, staiga pajuntame, kad kažkas užsibaigia. Su A. Nyka-Niliūnu užsibaigia didžioji kūrybinio lietuvių egzodo epocha. Tačiau negalima poeto apriboti vien tik egzodu, nes tai yra ir lietuvių poezijos epocha, kuri prasideda nuo esminės – žemės – temos. Ši tema susiformuoja neatsitiktinai, ji gimsta ypatingoje situacijoje – sava žemė prarasta, joje viešpatauja svetimi, o žmogus ieško naujos žemės, kurioje turi įleisti savo šaknis... Šio poeto kūryboje prarastos žemės, savastį praradusio žmogaus drama, vyksta ypač skaudžiai ir giliai. Maža to, ši drama dar paaštrinama bendražmogiškų egzistencinių problemų, kurios stipriai juntamos XX a. antroje pusėje.

Negalima poeto apriboti vien tik egzodu, nes tai yra ir lietuvių poezijos epocha, kuri prasideda nuo esminės – žemės – temos

Pačioje šių klausimų šerdyje slypi tikėjimo problema bei su ja susijęs prasmės klausimas. Nėra kitų lietuvių poetų, kurių kūryboje taip aiškiai susitiktų Antikos pasaulis ir krikščionybė. Antikos motyvai, vardai ir įvaizdžiai A. Nykai-Niliūnui yra labai artima, tai – tiesiogiai išgyvenama tikrovė. Lygiai taip pat, tik skaudžiau, dramatiškiau išgyvenama krikščioniškoji tikrovė, Dievo problema. Jei mėginčiau nusakyti esminę šio poeto kūrybos mintį, tai ji, man rodos, puikiai atskleista „Septintojoje, arba Agnostiškoje elegijoje“: „pradėjo degti širdyje plati kaip pralaimėjimas nesurastojo Dievo palikta žaizda“. Žaizdos motyvas svarbus A. Nykai-Niliūnui net ir tada, kai jis kalba apie prisikėlimą. Iš šios temos poetas neišeina, nuo jos nebėga, nes čia ir slypi esminis pasaulio suvokimas, kurio epicentre – namų praradimo problematika. Utenos kraštas, bažnytkaimis, kurį jis atsimena iš savo vaikystės, tėviškė, namai – visa tai poetas regi plačiame pasaulio kontekste. Praradimas – kaip pagrindinis žmogaus pažinimo kelias, tikėjimas – nesurasto Dievo žaizda ar žaizda kaip pralaimėjimas – šie motyvai poeto kūryboje tampa ne jo asmenine, bet visuotine, kosmine drama. Žvelgiant tokiu aspektu A. Nykos-Niliūno kūrybą galima įvardyti kaip filosofinę literatūrą. Būtent tokiame pasaulio suvokime negalima apeiti nė vienos esminės žmogaus problemos.

– Juozas Girnius yra rašęs, kad A. Nyka-Niliūnas iš visų kūrybinio kelio draugų giliausiai leidžiasi į tuos, kaip jis įvardija, „tamsiuosius“ klausimus, į kuriuos neįmanoma atsakyti, tačiau tik keliant tuos klausimus galima ieškoti amžinybės... Ir vis dėlto paties poeto, rodos, tie „tamsieji“ klausimai neišlaisvina, o jo kūryboje galima rasti daugiau pesimizmo nei šviesos...

– Taip, žinoma, beviltiškumas yra ypač jaučiamas A. Nykos-Niliūno kūryboje. Kažkuriame eilėraštyje jis sako maždaug taip: kokie beprasmiai yra žmogaus žodžiai, tai tik mūsų bandymas į viltį įvynioti mūsų beviltiškumą... Tačiau tokio lygio poezijoje, kokia ir yra A. Nykos-Niliūno kūryba, beviltiškumas nėra vientisa linija, kuria nuėjęs niekur negrįši. Tai yra žmogaus būsena, tarp daugelio kitų, kaip, beje, ir netikėjimas, su kuriomis grumiamasi ir niekada nepripažįstama laimėjus, nušvitus, įtikėjus...Ši būsena išties lieka „tamsiųjų“ klausimų užbrėžtame rate, kurį ir apibūdina J. Girnius.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Viktorija Daujotytė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Viktorija Daujotytė

XX a. antroji pusė, kuri buvo pagrindinis laikas kelti šiuos klausimus ir svarstyti, lietuvių tautai buvo itin sukomplikuota. Skaudūs, dramatiški praradimai, ypač stipriai paženklino visą dvidešimtojo dešimtmečio kartą. Po 1944 m. didelė dalis šios kartos žūsta miškuose ir išniekinami ant miestelių grindinio, dalis jų išžudomi sovietų armijoje, dalis bando tapti lojaliais sovietinės Lietuvos gyventojais. Arba Vytauto Mačernio, vieno svarbiųjų savos kartos žmonių A. Nykos-Nilūnui, kuriam poetas paskiria ne vieną eilėraštį, tragiškas likimas... Ši drama, kuri ištiko visą kartą, matyt, akivaizdžiausiai rodo, kad vilties horizontas negali būti šviesus, bet... tuos žmogiškuosius bei namų praradimus A. Nyka-Niliūnas suvokia kaip tragišką žmogaus pažinimo kelią, kuris įveda į pačią pasaulio širdį ir pastato prieš sunkiuosius klausimus, į kuriuos gal ir nėra atsakymų, tačiau jie vis tiek keliami...

– O kūrybos prasme savo kartoje ar A. Nyka-Niliūnas nesilaikė daugiau individualistinės pozicijos?

– Kuo didesnis kūrėjas, tuo jo, atstovavimas kartai ar tam tikrai bendruomenei yra problemiškesnis. Kuo didesnis kūrėjas, tuo individualioji jo savastis yra gilesnė ir kartu – komplikuotesnė. Ir tai – ne pasirenkami dalykai... Poeto kūrybinė galia jį veda į atskirumą ir kartu šis atskirumas atstovauja tai kūrybiniai galiai.

Tačiau savita yra tai, kad ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu A. Nyka-Niliūnas veikė kaip įgaliotas „žemininkų“ kartos atstovas. Jis stengėsi ne tik veikti pagal bendras jų linijas, tačiau jas ir formuoti. Čia iškyla jo siekis nekartoti Jono Aisčio ir Bernardo Brazdžionio kartos, atnaujinti lietuvių literatūros tradiciją, ją modernizuoti. Esminga tai, kad A. Nyka-Niliūnas moderniojo pasaulio suvokimą atnaujina atsiversdamas Ch. Baudelaire‘ą, A. Rimbaud ir drauge neužmiršdamas Šekspyro. Tad modernumo pradas, kuris susijęs ir su individualumu, poetui yra labai svarbus. Galima sakyti, kad jis – pasaulio vienišasis, iš sąmoningų paskatų tarnaujantis bendrajam gėriui ir šią tarnystę suvokiantis kaip esminį dalyką.

– Tačiau A. Nykos-Niliūno kritika lietuvių egzodo literatūrai neretai būdavo aštri ir negailestinga, o siekis modernizuoti literatūrą atvedė prie konflikto su vyresniosios kartos poetais.

– Jis yra vienas iš tų kritikų, kurie įprasmino esminę kritikos savybę – kritišką santykį. Juk pats sunkiausias dalykas kritikui būti kritiškam. Žinoma, čia slypi didelis jo nuopelnas. Tiesa, kadaise savo kritinius straipsnius A. Nyka-Niliūnas skelbė slapyvardžiais. Tai svarstytinas dalykas, mat kritiko garbė reikalautų veikti savo vardu. Kita vertus, slapyvardis jam leido būti laisvesniam...

Daugelį dalykų, kuriuos poetas kėlė kaip lietuvių poezijos blogumus – vienaprasmį patriotizmą, deklaratyvią ištikimybę lietuvybei, vienaprasmį tikėjimo supratimą, ir kas mūsų sąmonėje pirmiausia susiję su B. Brazdžioniu – tai A. Nykai-Niliūnui atrodė šabloniška ir negyva. Jo paties santykis su šiomis temomis buvo labiau kūrybiškas.

„Dienoraščiai“ – unikalus pasaulio įprasminimo ir pasirodymo individualioje kūrėjo sąmonėje atvejis

Žinoma, nedidelėje lietuvių bendruomenėje neapsieita ir be nuoskaudų: Jonas Aistis giliai išgyveno jaunų žmonių praradimo, nesusikalbėjimo su jais dramą. Ir vis dėlto A. Nyka-Niliūnas unikalus: jis priešinosi tai tradicijai, bet būtent jis po J. Aisčio mirties sudarinėjo jo Raštus, rašė įvadinį straipsnį ir aiškino jo poeziją neprarasdamas platesnio matymo lauko. Juk net šablono sudarymas, kuriam visa savo esybe prieštaravo, tam tikra prasme yra svarbus ir reikšmingas: kol nėra šablono, tol negali būti ir pasipriešinimo...

– Pastaraisiais metais lietuvių skaitytojus lydėjo poeto „Dienoraščio fragmentai“ rašyti įvairiais jo gyvenimo metais, o knygynuose visai neseniai pasirodė ir nauji – 2009-2012 m. poeto kasdienybės užrašai. Ką šie dienoraščiai mums pasako apie A. Nyką-Niliūną kaip žmogų ir kūrėją?

– Jo „Dienoraščiai“ yra ta pati literatūra, o ne pagalbinis, paraštinis žanras, kuriam kažko trūktų. Poeto užrašuose gali justi nepertraukiamą sąmonės darbą, kūrybinį procesą, kuris vyksta nuolatos. Šiame kasdienybės sraute dalyvauja ir poezija, kuri užrašuose pasirodo nuolatos, taip pat galima rasti daug kūrybinio intereso detalių, vardų ir įvykių. Bet svarbiausia, kad gyvenimas, kuris šiuose „Dienoraščių“ fragmentuose šiek tiek praveria duris į A. Nykos-Niliūno asmenybę, vis dėlto yra suvokiamas kaip to gyvenimo patyrimas ir tyrimas. Šiuo požiūriu poeto medžiaga leidžia suprasti, kas yra literatūros fenomenologija. Tad šie „Dienoraščiai“ – unikalus pasaulio įprasminimo ir pasirodymo individualioje kūrėjo sąmonėje atvejis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais