Niekinama ir plėšoma Latvija tapo totalitarinės SSRS dalimi, per kraštą nuvilnijo trėmimų ir kruvinų susidorojimų banga. Ne veltui pirmieji okupacijos metai latvių praminti Baisiaisiais. V.Huntas aprašo, kaip naikinta šalies inteligentija ir pasiturintys ūkininkai, Latvijos kariuomenės karininkai ir buvę nepriklausomos valstybės tarnautojai, įskaitant aukščiausius pareigūnus.
1941 m. birželio pabaigoje, prasidėjus nacių ir sovietų karui, kraštą užgriuvo vokiečiai. Naujieji okupantai atnešė savo tvarką ir įstatymus, dešimtys tūkstančių Latvijos vyrų, pasitelkus vienokius ar kitokius propagandos bei prievartos mechanizmus, mobilizuoti į pagalbinius policijos ir Waffen SS dalinius. Dažnas stojo į vokiečių tarnybą, norėdamas atkeršyti už pražudytus artimuosius, kiti tikėjosi užkirsti kelią pakartotiniam raudonųjų ordų antplūdžiui ir jų terorui.
Deja, 1944 m. prie Latvijos vėl priartėjo negailestingi sovietų gniaužtai. Netrukus visame krašte, o ypač vakarinėje Latvijos dalyje, užvirė kruvinos kautynės. Nuo 1944 m. rudens iki pat Trečiojo reicho kapituliavimo 1945 m. gegužę vadinamajame Kuršo katile narsiai gynėsi vokiečių kariuomenės ir latvių dalinių likučiai. Sovietinį „broliškos respublikos išvadavimą“ lydėjo naujos represijos, trėmimai, kruvinas susidorojimas su visais neįtikusiais režimui.
Pranešime žiniasklaidai atskleidžiama, kad rašydamas „Kruvinus miškus“ V.Huntas nesitenkino sausu surinktos medžiagos perpasakojimu, bet pats keliavo po Latviją, lankėsi miestuose ir miesteliuose, Antrojo pasaulinio karo kautynių vietose, žuvusių karių kapinėse, bendravo su kraupių įvykių liudininkais, žmonėmis, patyrusiais sovietų represijas, kalbino Latvių legiono veteranus, mūsų laikais sprogmenų tebeieškančius išminuotojus ir net 1999–2007 m. Latvijos Respublikos prezidentę Vairą Vīķę-Freibergą, kurios šeimai teko bėgti nuo artėjančių „išvaduotojų“. Visi tie liudijimai, taip pat įdomios pastabos iš autoriaus kelionės po Latviją „Kruviniems miškams“ teikia neapsakomo gyvumo. Tai vakariečio požiūris į mažos Baltijos šalies istorijos tarpsnį.
Siūlome perskaityti šios knygos ištrauką:
Prieš išvažiuodamas iš Rygos į Kuršą, pažiūriu filmą apie Latvių legioną, kurį man atsiuntė bičiulis latvis. Filmą finansavo Soroso fondas, o scenarijų parašė gerbiamas Latvijos istorikas Uldis Neiburgs, kurio pėdomis savo kelionėje kartais seksiu. Filmas tapo šiurpia įžanga į kai kurias temas, su kuriomis tuoj susipažinsiu iš arčiau.
Vienas savo noru į kovą su sovietais stojęs vyras, Valters Skuja, atpasakoja savo išgyvenimus per 1940 metų Baigais gads represijas:
– Mūsų kaimynus suėmė ir nužudė, o vėliau jų kūnus rado centriniame kalėjime. Tas pats nutiko ir mano tėvo giminaičiams... juos išsiuntė į Sibirą. Taip pat ir vienai šeimai prie Juglos ežero. Artėjant vokiečiams, jie iškėlė Latvijos vėliavą. Rusai, kurie tuo metu atsitraukinėjo, visus juos sušaudė, visus iki vieno. Net mažamečius – iš žemės kyšojo tik jų mažos kojytės.
Mus šie įvykiai taip sukrėtė, kad mano tėvas tarė: „Einam, brolau. Einam, sūnau. Kovosim prieš rusus, padarysim viską, kad jie nebegrįžtų, antraip mūsų visų laukia pražūtis.“
Kitas savanoris Arvīds Nusbergs sako:
– Tikėjomės, kad Sąjungininkai supras, jog Raudonoji armija negali antrą kartą okupuoti Latvijos, ir tada mes, gindami Liepoją bei Ventspilį, išsaugosime nepriklausomą Latviją.
Jam pritaria ir šauktinis Talivaldis Grinsbergs:
– Jeigu Sąjungininkai būtų atvykę iki čia, visi būtume perėję į Sąjungininkų pusę. Jeigu jie būtų išsilaipinę bent vienoje vietoje, sakykime, Liepojoje, latviai būtų tą pačią akimirką atsukę ginklus į vokiečius.
Latvis Janis Niedritis buvo pašauktas į Raudonąją armiją, o jo brolis kovėsi vokiečių pusėje.
– Taip nutiko, kad mano brolį pašaukė į vokiečių kariuomenę, nes jis buvo vyresnis už mane. O aš patekau į rusų kariuomenę. Kaip turėtum jaustis žinodamas, kad tavo brolis kitoje pusėje? Nesidžiaugiau tuo, bet aštuoniolikmečiui tai buvo galimybė išgyventi.
1944 metų gruodžio dvidešimt trečiąją prasidėjo [Kalėdų] mūšis, ir tą lemtingą dieną žuvo mano brolis. Visada jį prisimenu vasario aštuonioliktąją. Tądien jo gimtadienis.
Paklaustas apie tai po 55-erių metų jis vis dar negali suvaldyti emocijų, net ima dusti:
– Per penkiasdešimt metų [nuo tada] legionieriai buvo laikomi ne ką geresniais už karo nusikaltėlius, juos netgi siuntė į Sibirą ir visa kita, o dabar jie legionieriai. O kovoję sovietų kariuomenėje – dabar jie irgi laikomi niekam tikusiais. Tarsi jie galėjo atsisakyti. Ne. Negalėjome. Turėjome eiti.
Jo sesuo Zenta Niedritė pasakoja, kaip kentėjo broliams kaunantis priešingose stovyklose:
– Karas smarkiai paveikė mūsų šeimą. Mano vyresnis brolis tarnavo Legione ir kovėsi Kurše, o jaunesnįjį pašaukė į rusų kariuomenę. Ir jam taip pat teko kariauti. Pasirodo, kad daugybėje šeimų brolis kovėsi prieš brolį. Paskutinės žinios, kurias gavome, kad jis buvo 19-ojoje divizijoje, Kurše, o tada laiškai liovėsi. Kai iš jo draugų sužinojome, kad jis žuvo, ilgai po to nešventėme Kalėdų. Būdavo per liūdna.
Sėdėdamas ir žiūrėdamas filmą, šių žmonių akyse matau kančią, kurią jie išgyveno. Daugelis vos laikosi nepravirkę. Ekrane pasirodo statistika, atskleidžianti kentėjimų mastą:
• Per Antrąjį pasaulinį karą Latvija neteko trečdalio gyventojų.
• 30 000 buvo suimti arba ištremti per pirmąją sovietų okupaciją.
• 80 000 žuvo per vokiečių okupaciją.
• 80 000 žuvo tarnaudami vokiečių ir rusų kariuomenėse.
• 130 000 pabėgo į Vakarus.
• 150 000 buvo represuoti per antrąją sovietų okupaciją.
Buvęs pasipriešinimo dalyvis Ansis Ēlerts pasidalija mintimis:
– Jeigu šiandien atsigręžiame atgal ir kalbame apie legionierius ir taip pat tarnavusiuosius Raudonojoje armijoje, tai, mano nuomone, neturėjome jokių didvyrių. Visi buvome aukos. Legionierius buvo auka, nes kovėsi kitų naudai, svetimos šalies naudai. Ir tas pašauktasis į Raudonąją armiją kovėsi už svetimas idėjas ir svetimos šalies naudai. Visi buvome aukos.
Bet tąsyk mane šokiravo paskutiniai Valterio Skujos žodžiai. Tebešokiruoja ir dabar. Jį karo pabaigoje drauge su žmona ir sūnumi sovietai paėmė į nelaisvę. Sunku suvokti, kas nutiko toliau.
– Mane nusivedė į filtracijos lagerį ir atsitempė prie namo. Jie dėvėjo juodas uniformas – nežinau, kas jie tokie buvo, bet rusai. Ėmė kalbėti rusiškai, ir nesupratau nieko, ko manęs klausinėjo.
Jie pasikvietė vertėją ir galiausiai, kai pasakiau savo vardą, iš kurio jie suprato, kad esu latvis, kitame kambaryje nutvėrė mano žmoną, laikančią mūsų mažylį, ir išsivedė lauk.
Jie durtuvu subadė mano žmoną ir užmušė mūsų berniuką. Tvojo galvą į duris. Čiupo jį už kojų ir tvojo galvą. Sutraiškė ją. Jie sugriebė mane, surišo, o tada parvedė atgal į kareivines. Po šito man jau buvo nusispjaut.
