Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

V.Kubiliaus premija skirta Laimantui Jonušiui – už geranorišką kritiškumą ir plačią perspektyvą

Lapkričio 27 d. 13 val. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (Antakalnio g. 6, Vilniuje) bus įteikta ketvirtoji kasmetinė Vytauto Kubiliaus (1926–2004) premija, kuria siekiama įvertinti ir skatinti literatūros kritikų bei literatūros tyrinėtojų triūsą.
Laimantas Jonušys
Laimantas Jonušys / Regimanto Tamošaičio nuotr.

Premija įsteigta 2012 m., ligšioliniai jos laureatai – Valdemaras Kukulas (po mirties) už naujausios lietuvių literatūros apžvalgas, išspausdintas literatūros ir kultūros leidiniuose 2011 metais, Virginijus Gasiliūnas už literatūros istorijos ir kasdienio jos gyvenimo kritinę refleksiją asmeniniame tinklaraštyje http://virginijusg.blogspot.com ir Marijus Šildlauskas už  straipsnius literatūros kultūros ir mokslo leidiniuose. Šiemet premija paskirta vertėjui, literatūros kritikui, kelių vertimo premijų, 2012 m. Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatui Laimantui Jonušiui. Laureatą išrinko vienuolikos literatūros kritikų ir mokslininkų iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvos rašytojų sąjungos, aukštųjų mokyklų lituanistinių katedrų komisija. Apie vertinimo komisijos darbą, L. Jonušio kaip literatūros kritiko išskirtinumą ir iššūkius, kylančius šios srities profesionalams, pasakoja V. Kubiliaus premijos skyrimo komisijos pirmininkė, LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė dr. Donata Mitaitė.

– Kuo išsiskyrė šių metų V. Kubiliaus premijos skyrimo komisijos darbas, kodėl nutarta premiją skirti Laimantui Jonušiui? Ką akcentavo vertinimo komisijos nariai? 

– Buvo įvertinti pastarųjų metų Laimanto Jonušio straipsniai ir recenzijos, kuriose analizuojamos lietuvių ir užsienio  autorių knygos, taip pat  ir jo „Tinklaraštis juodai ir baltai dienai“. Komisijos nariai ypač akcentavo geranorišką kritiškumą, vertinant lietuvių literatūrą plačiame pasaulio literatūros kontekste. Kaip žinome, vienas iš kapitalinių Vytauto Kubiliaus veikalų pavadintas būtent „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“. V. Kubilius visada domėjosi ne tik lietuvių, bet ir pasaulio literatūra, buvo aktyvus ir principingas kultūros, politikos, visuomeninio gyvenimo įvykių vertintojas. Šia prasme laureatas tiktai turi kubiliškos dvasios. Jau anksčiau esu buvusi V. Kubiliaus premijos komisijos narė, galiu pasakyti, kad pateiktų kandidatūrų svarstymai visada vyksta suinteresuotai, kartais net gana audringai. O balsuojama slaptu balsavimu. Šį kartą laureatui išaiškinti reikėjo net dviejų balsavimo turų.  

Komisijos nariai ypač akcentavo geranorišką kritiškumą, vertinant lietuvių literatūrą plačiame pasaulio literatūros kontekste

– Pirmą kartą V. Kubiliaus premija skirta iškiliam lietuvių kultūros asmeniui, kuris yra ne tik literatūros kritikas ar literatūros mokslininkas, bet ir vertėjas. Kaip manote, kokią įtaką Jonušiui literatūros kritikui daro Jonušys vertėjas, apdovanotas prestižinėmis vertėjų premijomis?

– Kai mokiausi Maskvos pasaulinės literatūros institute, mums, aspirantams, skaitė paskaitą vienas iš to instituto autoritetų – Aleksandras Viktorovičius Michailovas. Iki šiol prisimenu jo žodžius, kad kuo daugiau filologas domisi jo siaurai sferai tarsi tolimais dalykais, tuo geriau jis orientuojasi ir savajame „darže“. Savo gėdai, tik po A. Michailovo mirties sužinojau, kad jis buvo ne tik literatūrologas germanistas, susitelkęs prie istorinės poetikos problemų, bet dar ir muzikologas. Sakoma, kad, norint atskirti gerą literatūros kūrinį nuo blogo, pirmiausia reikia būti skaičiusiam daug geros literatūros. Laimantas Jonušys, anglistas, ne tik skaito, bet ir verčia, daugiausia iš anglų kalbos ir dažniausiai tikrai geras knygas. Tai suteikia jo žvilgsniui platesnę perspektyvą, gelbsti nuo provincialumo, kuris neretas lietuvių (aišku, ne tik jų) samprotavimuose apie tai, kokie mes ypatingi.
 
– Kaip rašoma V. Kubiliaus premijos nuostatuose, „Premija siekiama išryškinti  literatūros kritikų ir mokslininkų darbo prasmę – būti tarpininkais tarp rašytojų ir skaitytojų, formuluoti literatūros vertinimo kriterijus, skleisti šiuolaikinę literatūrą“. Kokią matote šiuolaikinės lietuvių literatūros kritikos situaciją, galbūt pastebite spragų, trūkumų? Ar šiandien literatūros kritikas ar mokslininkas dar yra pajėgus „formuluoti literatūros vertinimo kriterijus“?

– Literatūros vertinimo kriterijus kiekvienas kritikas bent jau sau susikuria. Pastaraisiais dešimtmečiais, prisimenu, viešai ir aktualiai juos yra formulavę Jūratė Sprindytė ir Valdemaras Kukulas. Be abejo, šiais laikais yra pasikeitęs pats literatūros statusas visuomenėje. Literatūra dabar yra menas, greta visų kitų meno rūšių, gana didelė jos dalis – skirta tiesiog pramogai, o toji pramoginė irgi gali būti ir gera, ir nevykusi, makulatūrinė. Kritikui svarbu skirti, kas yra kas, ir nerašyti apie penktaeilį meilės romaną tais žodžiais, kuriais kalbame, tarkim, apie Romualdo Granausko prozą, o apie sentimentalius eiliuotus padūsavimus taip, tarsi tai būtų Tomo Venclovos poezija. Blogai, kai kritikas gražiai kalba tik apie savo draugų ir bendraamžių knygas, o į visus kitus žiūri su arogantiška panieka, ar kai reklaminis rašinys užima rimtos analitinės recenzijos vietą.  

Turbūt pagrįstai sakoma, kad literatūros kritikas draugų rašytojų  apskritai negali turėti, nes dažnai draugystė tęsiasi tik tol, kol kritikas gerai vertina poeto ar prozininko kūrinius. Jei atsitinka, kad sąžiningai parašoma prasta recenzija, draugystė dažniausiai baigiasi. O kartais, siekdamas draugystę išsaugoti, kritikas meluoja, taip susinaikindamas kaip savo srities profesionalas. Be abejo, vadinamiesiems „akademikams“ aktyviau reikštis kritikoje trukdo ir šiandieninė mokslo politika, nustūmusi aktualias recenzijas, straipsnius kultūrinėje spaudoje į visišką  humanitaro, literatūrologo darbo paraštę. Aišku, kaip ir kiekvienoje sityje, taip ir kritikoje, tikrų talentų visais laikais būna labai nedaug. 

– V. Kubiliaus premija – vienintelis Lietuvoje apdovanojimas literatūrologams, literatūros kritikams. Kaip manote, ar pakankamai orus ir garbingas šios profesijos atstovo statusas šiuolaikinėje visuomenėje? 

– Na, dar yra ir Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. 1993 m. ja buvo apdovanota literatūrologė, literatūros kritikė prof. habil dr. Viktorija Daujotytė, 2013 m. pelniusi  ir Lietuvos mokslo premiją, 2012 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija paskirta literatūrologui, literatūros kritikui prof. habil. dr. Kęstučiui Nastopkai, o 2014 m. – literatūros kritikui Valentinui Sventickui. Premijų ir apdovanotųjų sąrašo netęsiu. Gal už tą statusą ir orumą esame atsakingi ir mes patys?

Nuo 1952 iki 2002 m. Vytautas Kubilius dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute: buvo aspirantas, jaunesnysis mokslo darbuotojas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovas, instituto tarybos pirmininkas. V. Kubilius buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato ir Senato narys, 1992–1995 vadovavo Lietuvių literatūros katedrai, buvo aktyvus Lietuvos piliečių chartijos narys. Mokslininkas rašė „Lietuvių literatūros istorijos“ keturtomiui (1957–1968) ir dvitomiui (1979–1982), buvo kolektyvinių darbų „Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai“ (1969), „Literatūros teorijos apybraiža“ (1982), „Rašytojas pokario metais“ (1991), „XX amžiaus lietuvių literatūra“ (1994), „Lietuvių literatūros enciklopedija“ (2001) ir kitų redaktorius, bendraautoris. 

V. Kubilius parašė monografijas apie lietuvių rašytojus Salomėją Nėrį, Kazį Borutą, Ievą Simonaitytę, Joną Aistį, Antaną Vaičiulaitį ir kitus. Taip pat paskelbė didelių mokslinių veikalų: „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“ (1983), „XX amžiaus lietuvių lyrika“ (1982), „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“ (1993), „XX amžiaus literatūros istorija“ (1995), studiją apie lietuvių literatūrą vokietmečiu „Neparklupdyta mūza“ (2001), straipsnių rinkinius „Problemos ir situacijos“ (1990), „Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje“ (2003), „Literatūra istorijos lūžyje“(1997). Parengė dvitomę lietuvių poezijos antologiją, Vytauto Mačernio, Jono Aisčio ir kitų kūrybos leidinius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos