Mus su artimiausiais kaimynais latviais sieja bendra baltiška kultūra, gimininga kalba, panaši tautosaka. Nors esame giminės, apie latvių ir jų šalies istoriją, taip pat XX a. pirmosios pusės įvykius žinome nepakankamai. Latviai, lygiai kaip lietuviai, patyrė sovietų ir nacių okupacijas, tačiau kai kurie tų metų įvykiai kaimynams klostėsi kiek kitaip.
Buvęs Latvijos legiono karys, istorikas, publicistas, Saeimos narys Visvaldis Lācis šioje knygoje pasakoja apie vokiečių okupacijos laikotarpiu suburtą Latvių SS legioną. Po vos metus trukusios, kruvinų žaizdų Latvijos kūne palikusios pirmosios sovietų okupacijos, vadinamos Baisiaisiais metais, istoriškai vokiečiams niekada nesimpatizavę latviai pasitiko Vermachtą kaip išvaduotojus nuo trėmimais ir žudynėmis jų kraštą niokojusio stalinistinio maro. Tačiau netrukus vokiečiai, kaip ir visi okupantai, griebdamiesi šantažo ir grasinimų, savo karo mašinai pradėjo reikalauti vis daugiau gyvosios jėgos. Latviams, kaip ir jų kaimynams estams bei lietuviams, iškilo dilema: kovoti petys petin kartu su vokiečiais ar, atmetus nacių administracijos mobilizacinius reikalavimus, sulaukti griežtų represijų? Latvijoje ir Estijoje, kitaip nei Lietuvoje, kur antinacinės nuotaikos buvo kur kas stipresnės, pavyko suburti tautinius legionus.
V.Lācis pripažįsta, kad SS divizijų nesutikę formuoti lietuviai pasielgė teisingai, nes išsaugojo daugybę gyvybių ir potencialą pokario partizaninei kovai. Vietinės rinktinės vadas generolas Povilas Plechavičius griežtai atsisakė, kad jo vyrai taptų SS policijos kariais. Autorius apgailestauja, „kad latviai, deja, neturėjo tokių žmonių kaip lietuviai, kurie būtų mokėję politiką panaudoti savo Tėvynės labui“.
Knygoje V.Lācis aptaria visas pagrindines priežastis, paskatinusias jaunus latvius stoti į formuojamas SS kariuomenės divizijas, taip pat akcentuoja, kad didelė dalis legionierių buvo mobilizuoti priverstinai. Daugelis per sovietų okupaciją prarado artimuosius ir siekė atkeršyti, kiti tikėjo, kad kaudamiesi kartu su vokiečiais jie stabdo prie Latvijos vėl artėjančią Raudonąją armiją, sėjusią žudynes, plėšimus ir prievartavimus.
Į Legioną stojo pačios įvairiausios socialinės padėties ir profesijų žmonės: kaimo ūkininkai, gamyklų darbininkai, garsūs sportininkai, inteligentijos atstovai, taip pat gydytojai, mokytojai, tarpukario Latvijos kariuomenės karininkai ir puskarininkiai. Leningrado, Volchovo, Vidžemės frontuose kovęsi vyrai, kurių daugelis buvo sužeisti ar žuvo mūšiuose, kariavo ne už Trečiąjį reichą, kuriam nejautė jokių simpatijų, o už Latviją. Daugeliui legionierių nacių idėjos buvo svetimos, jie įtariai, o kartais net ir priešiškai žvelgė į vokiečius. Nemaža dalis karininkų puoselėjo viltis, kad sovietams ir naciams galutinai išsekus, latviams kartu su komunizmo grėsmę pasauliui supratusių Vakarų sąjungininkų pagalba pavyks atkurti nepriklausomybę.
Deja, toms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Raudonasis tvanas vėl užtvindė Latviją. Į nelaisvę pakliuvusius legionierius sovietai vertino kaip „tarybinės tėvynės“ išdavikus, todėl dažniausiai šaudė vietoje. Kremliaus propaganda pradėjo formuoti legionierių – idėjinių „fašistų“, beginklių gyventojų žudikų ir marodierių įvaizdį, nors Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje SS kariuomenės divizijose tarnavę latviai ir estai, ypač priverstinai mobilizuoti, nevertinti nei kaip karo nusikaltėliai, nei kaip nacių kolaborantai. V.Lācis savo knygoje griežtai paneigia dabartinei Rusijai patogius mitus, kad legionieriai buvo SS organizacijos nariai, jog vykdė šmeižikiškai jiems priskiriamus tariamus ar svetimus nusikaltimus. Skaitytojai knygoje ras atsakymus į daugelį svarbių klausimų.
V.Lācis – unikali asmenybė. 2014 m. jis tapo Latvijos mokslų akademijos nariu. Autorius iki šiol gina savo paties ir kovų bendražygių garbę nuo nepelnytų užgauliojimų ir kaltinimų, jo tekstai nuolat publikuojami Latvijos spaudoje. Nors 2019 m. kovą jam sukaks 95-eri, V.Lācis aktyviai sportuoja ir dalyvauja bėgimo maratonuose.
