V.Landsbergis sakė, jog, regis, viskas buvo dar labai neseniai: „Mamutė visada bus su manim. O kitiems ši knyga bus galimybė pažinti ypatingą žmogų.“
Ona Jablonskytė-Landsbergienė (1894–1957) buvo gydytoja oftalmologė, dariusi retas ir sudėtingas akių operacijas, trijų vaikų mama ir Pasaulio Tautų Teisuolė, Antrojo pasaulinio karo metu gelbėjusi žydus, slėpusi persekiojamus žmones.
Anot V.Landsbergio, daug žmonių, tarp jų ir iš geto išgelbėta mergaitė, O.Jablonskytę-Landsbergienę vadino mamute.
„Mamutė turėjo ypatingą širdį, rūpestį, nesumeluotą ir neišgalvotą motinišką santykį. <...> Tai žmogus, kuris tartum buvo Dievo leistas, kad kitiems padėtų ir gydytų – tiesiogine prasme. Ir kiekvieną dieną savo buvimu, patarimu, pavyzdžiu padėtų“, – sakė V.Landsbergis.
Anot V.Landsbergio, šioje knygoje per vienos šeimos istoriją atsispindi visos Lietuvos istorija – tai, kaip istoriniai įvykiai ritosi per gyvenimus, kaip šeimos buvo blaškomos ir žudomos, ir kaip jos išgyvendavo.
„Pati knyga irgi turi savo istoriją. Ji atsirado iš atsiminimų, pirmiausia. Iš mano tėvo atsiminimų, kuris juos gausiai ir noriai pasakodavo, taip pat ir rašė atskirais epizodais. Jis buvo geras pasakotojas, turėjo gerą atmintį. <...>
Ir brolis mane skatino, ir aš jau buvau įsigijęs magnetofoną tokį su špūle didele – įrašinėdavau tėvo atsiminimus. Ir tėtis pats epizodiškai tam tikromis temomis, datoms, arba klausimais, kurie jam buvo labai svarbūs, rašė.
Jis parašė apybraižą, gana plačią, apie savo tėvą Gabrielių Landsbergį, ir apie mamą Česlavą Landsbergienę. <...> Parašė apie savo uošvį Joną Jablonskį, parašė apie dėdę Praną Mašiotą. Ir jam parūpo – reikia parašyti ir apie Onytę, artimiausią gyvenimo žmogų“, – prisiminimais dalinosi V.Landsbergis.
Jis pasakojo, jog kai leido tėvo Vytauto Landsbergio-Žemkalnio atsiminimų knygą „Iš atminties ekrano“, jo rašytos apybraižos apie žmoną nerado nei jis, nei brolis.
„Atsiminimai apie Onytę atsirado vėliau, jo rankraštyne. Tokiais fragmentais, gabaliukais, ant kitų raštų kitos pusės – reikėjo visa tai atstatyti. Ir, pasirodo, yra visa apybraiža apie Oną Landsbergienę, ji atsirado šioje knygoje“, – sakė V.Landsbergis.
Į knygą pateko ir trijų vaikų atsiminimai, kolegių medikių išsaugota medžiaga, likę laiškai.
„Turiu kaltės jausmą. Ir mano brolis turėjo kaltės jausmą, kad mes per mažai mamutę mylėjom. Bet turbūt visiems yra panašiai? Daugiau galvoji ne apie kitus, o apie save. Ir ką gali, paskui bandai ištaisyti. <…>
Mano kaltė, kad neišsaugojau mamos konspektų, užrašų. Buvo toks laikas – namas nacionalizuotas, tuose kambariuose yra visokio šeimos palikimo, bet ten jau gyvena kiti žmonės. Galvojau, kur nors toli padėti, nelabai kam nors užklius… Paskui, žiūriu, nebėra. Išmetė. Vadinasi, esi kaltas, kad nesusitempei visko į savo kampelį ir nesėdėjai kaip cerberis saugodamas“, – pristatymo metu sakė V.Landsbergis.
Knygą „Mamutė: Ona Jablonskytė-Landsbergienė“ išleido Lietuvos nacionalinis muziejus.
