Savo gyvenimą jis susiejo su matematika ir programavimu, bet vaikystėje užgimęs pomėgis rašyti galiausiai atvedė prie debiutinės knygos. Ją pamilo tūkstančiai skaitytojų ir įvertino literatūros ekspertai.
– Kada atradote pomėgį rašyti?
– Rašyti mėgau nuo mažens, man labai patiko kurti istorijas. Prisimenu vieną pirmųjų savo bandymų, man buvo maždaug šešeri metai: detektyvas Briksas jojo savo patikimu žirgu iš kaimo į kaimą ir narpliojo bylas. Žinoma, tai buvo tokie vaikiški, naivūs tekstai.
– Kaip kilo knygos „Žaliasis kristalas“ idėja?
– Pradžioje, žinoma, sugalvojau Nuosusą, vietą dabartinės Prahos viduryje, kur dėl kažkokios paslaptingos priežasties nėra elektros ir neveikia niekas, kas būtų varoma elektra. Mano istorijai reikėjo vietos, kur vaikai vis dar galėtų patirti nuotykių. Tokių vietų šiandieninėje Prahoje labai mažai, vaikai visada po ranka turi mobiliuosius telefonus ir bet kada gali ką nors išsikviesti į pagalbą. Bet Nuosusoje viskas priklauso tik nuo tavęs, turi pats priimti sprendimus.
– Apie ką yra ši knyga?
– Tai pasakojimas apie seno ir naujo, pažangos ir senovės susidūrimą. Man patinka tai, kad istorija yra nevienprasmiška. Nesu tikras, ar tokia vieta kaip Nuosusa, maždaug XIX amžiaus pabaigoje užstrigęs rajonas, apsuptas šiuolaikinio pasaulio, turi teisę egzistuoti.
– Kokią žinutę šia knyga norite perduoti skaitytojams?
– „Žaliasis kristalas“ – nuotaikinga vaikiška knyga, todėl, žinoma, pagrindinis tikslas yra sudominti vaiką skaityti. Idealiu atveju tokį, kuris knygos į rankas neimtų. Ir atrodo, kad tai veikia.
Suaugę žmonės joje ras kažką kitokio, gal perskaitę ims kiek kitaip žiūrėti į juos supantį pasaulį ir savęs paklaus, ar patys nenorėtų bent kelioms dienoms persikelti gyventi į Nuosusą.
– Už šią knygą pelnėte svarbių apdovanojimų ir nominacijų. Koks jausmas, kai tokio pasisekimo sulaukia jūsų pirmoji knyga?
– Žinoma, man tai buvo didelė staigmena, nesitikėjau apdovanojimų ir tokio didelio skaitytojų susidomėjimo. Iš tiesų dar ir dabar negaliu tuo patikėti. Man tai yra svajonės išsipildymas.
– Jei Nuosusa iš tiesų egzistuotų ir turėtumėte galimybę po ją pasivaikščioti, ką norėtumėte pamatyti?
– Tai keblus klausimas. Nesu profesionalus rašytojas, man tai tik hobis. Aš užsidirbu visai kitaip, daugiausia kurdamas mobiliųjų telefonų programinę įrangą. Taigi man Nuosusa daugiausia reiškia savotišką prieglobstį nuo šio pasaulio. Tai lyg svajonių atostogų vieta.
– Vertėte į lietuvių kalbą knygą „Žaliasis kristalas“. Kuo ši knyga jums įsiminė?
Aigustė Vykantė Bartkutė-Poderienė: Jei keliautojų paklaustumėte, kuris Europos miestas yra gražiausias, dauguma jų atsakytų – Praha. Daugelį atvykėlių ji užhipnotizuoja – čia architektūra ir istorija atgyja, čia tiek gyvybės ir taip klaidu (pačią, nors jau daug sykių ten lankiausi, vis nustebina kokia nors gatvikė, nuvedanti į netikėtą užkaborį), čia atbunda mistinės pabaisos.
Tuo Nuosusos rajonas iš „Žaliojo kristalo“ visai nesiskiria nuo likusios Prahos. Buvo gera juo su knygos herojais klaidžioti, pažinti dar nepažintas gatves, pamatyti naujas aikštes ir bažnyčias, apsilankyti senovinėje bibliotekoje ir pagaliau atrasti dar vieną, naują Prahos paslaptį, įkalintą giliai po žeme...
– Kaip manote, kuo šis kūrinys gali būti vertingas skaitytojams?
Aigustė Vykantė Bartkutė-Poderienė: Kaip žino tie, kurie „Žaliąjį kristalą“ jau perskaitė, Nuosusa nėra įprastas Prahos rajonas. Ir visai ne dėl to, kad čia neveikia elektra, o dėl čia gyvenančios bendruomenės. Nuosusos gyventojai – tarsi uždara amišų bendruomenė, gal tik ne tokie religingi, bet jie visi sąmoningai renkasi lėtesnį gyvenimo būdą, atsisakydami šiuolaikinių civilizacijos teikiamų malonumų.
Ir jie yra laimingi čia, sustingusiame laike. Knygos autorius kviečia mus taip pat stabtelėti ir paklausti savęs, ar civilizacija pasiutusiu greičiu lekia į teisingą pusę? Ar tikrai nesirenkame pražūtingo gyvenimo būdo?
Jis moko sulėtinti tempą, įsiklausyti į kitą nuomonę, suprasti kitaip mąstantį žmogų, o kartais tiesiog susėsti kartu visai giminei, kelioms kartoms ir pasiklausyti vieni kitų istorijų, koks buvo gyvenimas anksčiau, atrasti savo šaknis, atkurti šeimos ryšius, atsakyti į klausimą, kas tu esi ir koks tu esi.
