Publicistas V.Papievis prmą kartą Paryžių aplankė 1992-aisiais, o ten apsigyveno – po kelerių metų. Kaip pats pasakoja, Prancūzija jį „pasigavo“, tad darbus tęsė gyvendamas svetur: išleido keletą knygų lietuvių kalba, išvertė grožinių kūrinių, pradėjo bendradarbiauti su LRT RADIJUMI. Prieš metus V.Papieviui prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.
– Prieš mūsų interviu informacijos pradėjau ieškoti internete – „Vikipedijoje“ esti jūsų biografijos faktų. Tiesa, ten aprašomi tikrai ne visi asmenys. Tai reiškia, kad esate žinomas žmogus?
– Man patinka išeiti į Kliuni, Viduramžių meno muziejaus skverelį, esantį prie pat mano namų, ten skaityti, kartais pavyksta ir kai ką parašyti. Atsakymus jums taip pat čia kuriu. Vieną pavakarę jame, šiame skverelyje, sėdžiu, pro mane praeina keista moteris, po to sugrįžta. Kreipiasi į mane lietuviškai, prisipažįsta įsimylėjusi į Paryžių, o štai dabar vaikštanti „Odilės“ [V.Papievio kūrinys – aut. pastaba] maršrutais. Didesnio žinomumo man nė nereikia – pakaktų ir vieno žmogaus.
Laikui bėgant, vis didesnis noras išnykti – lyg paspaudus „Escape“ mygtuką, kai viskas pradingsta. Ne taip seniai buvau Niujorke, nuostabus jausmas, kai niekas tavęs nepažįsta, kai pasijunti esąs visiškas anonimas, kai jau tikrai lieki vienas pats su savimi. Dideliame mieste, neaprėpiamoje minioje.
Dar labai smagu buvo, kai Žilvinas Kempinas vežiojo scooteriu (liet. motociklas) – skraidžiojome skersai išilgai gatvėmis ir aveniu. Ypač patiko lėkti per tiltus – nyksti, išnyksti, staiga vėl atsiduri tarp mašinų ir tarp žmonių.
– Kai augote, dalis literatūros buvo uždrausta. Kokio žanro knygas skaitėte ir kaip gaudavote tų kūrinių?
– Augau Anykščių Jurzdike, biblioteka buvo kitame miesto gale – Janydžiuose, prie gelžkelio. Tempdavausi iš jos krūvas skaitinių, visokių „Drąsiųjų kelių“, „Siluetų“, kitų serijų knygas. Turbūt niekada nepatyriau ir nebepatirsiu tokio skaitymo malonumo, kokį patyriau anuomet, vaikystėje. Iš kur aš, vaikas, galėjau žinoti, kad ne visa literatūra mums buvo prieinama? To, ko nežinojome turint, mums galbūt užpildė vaizduotės žaismė? Ypač vaikystėje. Šį akimirksnį prisimenu pavadinimus: „Stebuklingos Nilso kelionės“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Pienių vynas“. Ir apima liūdesys – jaučiu, kad kai kurios durys man jau užtrenktos.
– Pradėjote rašyti dar besimokydamas mokykloje. Kas paskatino imtis popieriaus ir rašiklio?
– Nežinau, ar kas gali paskatinti rašyti, apskritai kurti, bet ką daryti. Tai ateina iš vidaus arba neateina. Kiekvienas darbas, tampantis nebe amatu, o tavo vidinės esybės dalimi, yra kūryba, man vienodai verti ir stalius, ir kompozitorius, ir dailininkas, ir kalvis. Jeigu jie įsiklauso į save, jeigu tai – jų pašaukimas. Ar mes galėtume vieni be kitų?
Prisimenu, kai motina už apvalaus stalo mane moko rašyti. Prisimenu, kai mokytoja Valerija Žemaitytė mus, mokinius, kurie lyg norėtų žinoti truputį daugiau, palieka po pamokų – kad pasakytų tai, ko negalima sakyti.
Aš nežinau, kas diriguoja mūsų gyvenimus, nė nežinau, ar pakanka įsiklausyti pačiam į save. Sykiais atrodo, kad to ir pakaktų.
– Ar gebėjimas rašyti paveldėtas? Jei taip, iš ko?
– Mano dėdė rašė eilėraščius, jausmingus, gražius. Mama linkusi į menus, tik kasdienybė jos galimybes kiek apribojo. Tėtis buvo kaimo žmogus, galbūt iš jo patirties mano prisirišimas prie žemės ir gamtos.
Visi žinome, kad yra paveldimų ligų. Jeigu rašymas – liga, tai ir ją galbūt iš ko nors paveldėjau. Reikėtų archyvuose užsisakyti geneologinį giminės medį.
– 1988–1990 metais leidote leidinį „Sietynas“. Kodėl taip nusprendėte? Ar nebijojote cenzūros, persekiojimų ir bausmių?
– „Sietyną“ leidome penkiese – su Virginiju Gasiliūnu, Liudviku Jakimavičiumi, Dariumi Kuoliu, Gediminu Mikelaičiu. Derėtų ir jų pasiklausti. Man pačiam regisi, kad jis atsirado savaime – iš mūsų jaunystės epidermiu pajausto laikmečio poreikio. Tiesiog buvo tokio leidinio būtinybė, dabar atrodo, kad mes tebuvome įrankiai.
Bijojome? Gal nelabai. Tik buvom atsargūs. Jei neklystu, iš D. Kuolio namų, kur dažniausiai rinkdavomės, išeidavom po vieną.
Prisimenu, vieną šaltą, vėlų žiemos vakarą važiuoju troleibusu, aš – vienintelis jo keleivis. Tas troleibusas trūkčioja, darda. Toks geležinis konteineris. Galvoju: kodėl man čia, šiuo laiku buvo lemta gimti? Bet mes tikėjome.
– Romaną „Ruduo provincijoje“ ir apysakų rinkinį „Užmaršties slėnis“ išleidote dar nelaisvoje Lietuvoje. Ar su daug problemų susidūrėte tuo metu, norėdamas publikuoti kūrinius?
– Nebuvau disidentas, juo labiau – koks kovotojas. Kai pradėjau rašyti „Rudenį provincijoje“, didesnių prošvaisčių dar nebuvo. Rašydamas per daug negalvojau, ar tai kada nors bus išspausdinta. „Ruduo provincijoje“ – tai veikiau atsisveikinimas su savo studijų metų jaunyste. Nežinau, kiek pavyko užčiuopti savo paties ir mane supusių žmonių patirtis, nuotaikas ir jausmus, apskritai tų laikų būseną. Juo labiau, kiek dabar tai įdomu ar svarbu, kam dabar tai gali būti įdomu ir svarbu? Tais, dabar jau tolimais metais, laikai keitėsi, radosi vis daugiau galimybių. Kad ir kaip būtų, tebelieku labai dėkingas žmonėms, prisidėjusiems prie to, kad ši mano pirmoji knyga pasirodytų. Ir iš karto po to – „Užmaršties slėnis“.
– Skaičiau, kad Paryžius jus „pasigavo“. Kodėl čia užsilikote? Kuo Paryžiuje geriau nei kituose miestuose, kuriuose lankėtės?
– „Vienos vasaros emigrantuose“ klausiau: ar miestai, kuriuose gimstame, būtinai yra miestai, kuriuose turėjome gimti? Kažkaip panašiai. Nenoriu ieškoti citatos, su tuo seniai viskas baigta. Iš tiesų, kai pirmą sykį atkliuvau į Paryžių, man pasirodė, kad čia kitados gyvenau. Paryžius manęs ligi šiol nepaleidžia. Po to dar yra įpročiai ir aplinka, kuri tave tarytum įkalina. Gali išvažiuoti, bet vis tiek traukia sugrįžti. Gal tai ir blogai, net labai? Tikriausiai.
– Gyvenate svetur, bet rašote lietuviškai. Kodėl nekuriate ir prancūzų kalba?
– Grįžtame prie paveldėjimo. Gal ir kalba – liga, jei mes ją paveldime? Kad ir kaip būtų, nuo šios ligos niekada nepasveiksiu. Gimtąją kalbą prancūzai vadina „motinos“ kalba. Galima įsivaizduoti, kad ją įsiurbi su motinos pienu. Visos kitos kalbos išmokstamos, pasitaiko, kai kam net tobulai tai pavyksta. Aš niekada svetima, sau dirbtine kalba negalėsiu išsakyti to, ką galiu išsakyti gimtąja. Rašant ji man atveria tai, ko pats savyje nežinau esant. Jokia kita pasaulio kalba man neatvers tiek, kiek gimtoji.
– Kokios temos vyrauja jūsų kūryboje ir kodėl būtent tokios?
– Kai kas sako, kad mano kūryboje per daug vienatvės, skausmo, kančios. Aš jiems atsakyčiau: pagrindinė mano tema – džiaugtis gyvenimu, vieninteliu ir nepakartojamu. Štai dabar žvelgiu į kaštonus, tvieskiamus saulės. Jų lapai šviežiai žali, o žiedai jau nužydėję. Jeigu mokėčiau kalbėdamas apsakyti tai, ką dabar jaučiu, nerašyčiau.
– Mums, žurnalistams, dažnai pataria įsivaizduoti savo auditoriją, rašyti artimam žmogui. Kaip atrodo jūsų kūrybos procesas? Gal turite kažkokių ritualų?
– Kalbėdamas viešai, auditorijoje, irgi dažnai įsižiūriu į vieną žmogų, kurio „bangas“, rodos, pajaučiu. Apima įspūdis, kad kalbuosi tiktai su juo. Su daug žmonių kalbėtis nemoku.
Kai rašau, apie skaitytoją išvis nemąstau. Toks keistas jausmas, kai nusileidęs giliausiai į savo paties gelmes, atsiribojęs nuo viso pasaulio, labiausiai sutampi ir su pačiu savimi, ir su žmonėmis, ir su pasauliu. Tačiau pabaigus – vis tiek noras pasidalinti.
Jokių ritualinių užkalbėjimų aš neturiu. Rašymas mane ištinka arba neištinka. Taip tyliai, ant pirštų galiukų ateina. Šiaip tariuosi žinantis tiktai viena: jo, rašymo, nereikia raginti, primygtinai kviestis, primygtinumu jį tik išgąsdinsi.
– Ką jums reiškia pats rašymo procesas, o ką – rezultatas, t.y. parašyta knyga?
– Kažkur jau sakiau, kad rašyti – tai eiti per lyną. Eiti per lyną lengviau: suklumpi, ir krenti. Rašydamas, ypač ilgesnį dalyką, niekada nežinai, ar dar nenukritai: ar tavo jausmai, mintys ar nuotaikos persilydo ir į kitiems bylančią patirtį? Vienintelis būdas tęsti yra sakyti, kad rašai sau.
Keista, bet tik tada, kai rašau, man regisi, kad iš tiesų gyvenu. Nors tuomet iš tikro nieko negyvenu, tik pasiduodu mane užplūdusiam kalbos ritmui, jos srautui. Viskas randasi tarsi savaime.
– Ilgus metus kalbate LRT RADIJUI. Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas?
– Jau daug metų bendradarbiauju su Lietuvos radijumi. Iš pradžių dirbau Žinių radijui, po to, berods, Saulius Tomas Kondrotas pakvietė į Laisvąją Europą, ją uždarius mane susiradote jūs.
Darbas radijui man svarbus, tai – mano kasdienis ryšys su Lietuva. Kai susimąstai, tai keista, kad padarius įrašą, balsas tarsi atsiskiria nuo tavęs ir tau klaidžiojant Paryžiaus gatvėmis, skamba Lietuvoje, nuo tavęs jau visiškai nepriklausomas.
– Kokias temas dažniausiai nušviečiate?
– Temos – tokios pat įvairios, koks įvairus mūsų gyvenimas.
