1999 m. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas paskyrė premjeru Vladimirą Putiną. Nors šis KGB atsargos pulkininkas jau buvo tapęs Federalinės saugumo tarnybos (FST) vadovu, ir Rusijos, ir Vakarų visuomenės apie jį žinojo labai nedaug. Putinas buvo savotiškas „tamsus arkliukas“, netrukus paskirtas karštančio Jelcino įpėdiniu ir 2000 m. išrinktas naujuoju prezidentu. Paskui sekė visa virtinė „perrinkimų“.
Naujasis Rusijos vadovas piliečių akyse stengėsi susikurti kieto vyruko ir šalies interesų gynėjo įvaizdį. Apie SSRS žlugimą pradėta kalbėti kaip apie geopolitinę katastrofą ir neregėtą istorinį pažeminimą, kartu tvirtinant autoritarinę valdžios vertikalę, vis labiau gniaužiant bet kokią opoziciją, skatinant revanšizmą Vakarų atžvilgiu. 2008 metais, kai Rusija įsiveržė į Gruziją, tapo aišku, kad Putinas neapsiribos savo šalies sienomis. Paskui sekė ukrainietiško Krymo atplėšimas, ginkluoto konflikto Donbase sukėlimas, galiausiai atvira invazija į Ukrainą, net nemėginant prisidengti vietos separatistais ar „engiamais rusakalbiais“. Kaipgi tai nutiko?
Vakarai ilgai klydo dėl Putino ir sąmoningai ignoravo pavojaus signalus, siunčiamus nuo pat pirmųjų režimo gyvavimo dienų. Rusijos prezidentas kelis dešimtmečius vertintas kaip žmogus, kurio pagrindinis tikslas – praturtėti pačiam ir praturtinti sau lojalius asmenis, o ne atvirai agresyvios ir ekspansinės ambicijos kaimyninių šalių atžvilgiu. Vakaruose ilgai manyta, kad šaukdamasis „prarastos didybės“, Putinas tiesiog blefuoja. Tačiau jam pinigai yra būtinas valdžios įrankis, kuriuo galima pirkti ginklus ir žmones.
Ir vidaus, ir užsienio politikoje Putino Rusija vystosi panašiai. Vos tik Kremliaus šeimininkas pajunta, kad jėgos persvara yra jo pusėje, išmanioji galia užleidžia vietą atviram terorui: nuodijami opozicijos atstovai, puolamos kaimyninės valstybės, Vakarams grasinama branduoliniu ginklu.
Istorikams dar teks ištirti putinizmo fenomeną. Bet aišku viena: tai yra absoliučios valdžios troškimo apsėstas nihilistinis režimas, kuris mėgaujasi kenkdamas be jokios racionalios priežasties. Putinizmas nesiremia jokia suprantama ideologija ir lengvai aukoja pačios Rusijos interesus. Ši Françoise Thom knyga yra svarbi, siekiant suprasti tikrąsias Kremliaus šeimininko veiksmų priežastis. Šiomis temomis Prancūzijoje išleista ne viena autorės knyga.
Iš prancūzų kalbos vertė Raimonda Baškytė.
(Knygos ištrauka)
2021 m. gegužę Putinas ėmėsi kurti Europos dujų šantažo strategiją. Jis jau įsivaizdavo, kaip „Gazpromas“ užsuka čiaupus ir parklupdo Europą, o JAV tuo metu imobilizuoja konfliktas su Kinija. Pradėjęs savo mandatą, prezidentas Bidenas bandė atkurti santykius su Maskva, kad galėtų visą dėmesį skirti JAV užsienio politikos prioritetu tapusiai Kinijai. Bidenas aukščiausiu lygiu susitiko su Putinu, atsisakė nustatyti Ukrainos priėmimo į NATO etapų datas ir ignoravo raginimus pritaikyti sankcijas dujotiekiui „Nord Stream 2“. Rusijos prezidentas iš to padarė išvadas, kad kolektyviniai Vakarai pribrendo radikaliam Europos ir pasaulio įtakos zonų pokyčiui, po kurio Europoje dominuojančia šalimi pagaliau taps Rusija. Antikolonialistinė retorika atskleidė leninistinį Putino režimo pagrindą ir kartu – pasenusias jo nuostatas: „Tapo visiškai aišku, kad pasaulis negali ir toliau kurti ekonomikos, kuri tenkintų milijoną asmenų, ar net „auksinį“ milijardą. Tokia nuostata yra griaunanti. Todėl šis modelis yra nestabilus“, – 2021 m. Davose dėstė Putinas. JAV ir jų europietės sąjungininkės buvo piešiamos kaip pasaulio privilegijuotosios, labiausiai išnaudojančios susidariusią sistemą, kuri joms neva teikia privalumų – neproporcingai daug palyginti su įdėtomis pastangomis. Tačiau dėl kilusios krizės jų viešpatavimas blėsta. Buvusios „proletariškos“ valstybės, vadovaujamos Rusijos, ima viršų. Putinas jau įsivaizdavo dalyvaujantis naujame šaltajame kare, tik šįkart – su laiminga pabaiga.
Tačiau Rusijos prezidentui teks nusivilti, ir ne kartą. Kiek padvejojęs, Vašingtonas nusprendė padėti Ukrainai. JAV padidino Kyjivui tiekiamų ginklų kiekį, o 2021 m. spalį Ukrainos sostinėje apsilankė JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas. 2021 m. lapkričio 10 d. JAV valstybės sekretorius Antony’is Blinkenas ir Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba pasirašė JAV ir Ukrainos strateginės partnerystės chartiją.
Kremlius tikėjosi, kad baimė žiemą pritrūkti dujų privers Vokietiją paspartinti „Nord Stream 2“ dujotiekio sertifikavimo procedūrą. Vokietija pasielgė priešingai – ji šią procedūrą sustabdė. Tačiau Kremliui nutiko ir dar blogesnių dalykų. Putinas tikėjosi, kad Prancūzija ir Vokietija padės jam priversti Ukrainą laikytis rusiškosios Minsko susitarimo versijos, pagal kurią bus vėl imtasi planinio Ukrainos valstybės griovimo, pasitelkiant prievarta integruotus, Rusijos tarnybų per atstumą kontroliuojamus Ukrainos separatistų anklavus. Ruošdamasi Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos atstovų susitikimui, kuris turėjo įvykti lapkričio 11 d., Rusija nusiuntė kitoms jo dalyvėms bendros deklaracijos, kurią Vakarų šalys turėjo patvirtinti prieš susitikimą, projektą. Kaip ir buvo galima tikėtis, šiuo dokumentu buvo reikalaujama, kad tarp Kyjivo ir Donecko bei Luhansko respublikų vyktų tiesioginis dialogas; kad būtų atšauktos Ukrainos patvirtintos nuostatos dėl valstybinės kalbos vartojimo; priimtos Ukrainos Konstitucijos pataisos dėl decentralizacijos. Maskva tikriausiai labai nustebo lapkričio 4 d. gavusi Prancūzijos užsienio reikalų ministro Jeano-Yveso le Driano ir Vokietijoje tas pačias pareigas ėjusio Heiko Maaso atsakymą: abu ministrai be užuolankų pranešė, kad Maskvos pateiktame projekte esama vertinimų, su kuriais Vokietija ir Prancūzija nesutinka, pavyzdžiui, nuoroda į „vidinį Ukrainos konfliktą“, arba „tiesioginį dialogą tarp Kyjivo ir Donecko bei Luhansko respublikų“. Susitikimas neįvyko. Lapkričio 15 d. Prancūzija ir Vokietija paskelbė bendrą deklaraciją, kuria Rusija buvo įspėta, kad bet kokia agresija prieš Ukrainą turės rimtų pasekmių. (Kitą dieną Lavrovas paviešino korespondenciją tarp šalių, nes, pasak jo, Prancūzijos ir Vokietijos partneriai jį išvarė iš kantrybės.) Tą pačią lapkričio 15 d. Putinas į minėtą deklaraciją atsakė patvirtindamas dekretą Nr. 657 „Dėl humanitarinės pagalbos tiekimo okupuotų Luhansko ir Donecko teritorijų (ORDLO) gyventojams“. Šiuo dekretu buvo pradėtas nepriklausomomis pasiskelbusių Donecko ir Luhansko respublikų įmonių integravimas į Rusijos ekonomiką. Taip pat buvo numatyta sujungti abi respub-likas (nuo 2021 m. spalio 1 d. buvo panaikinta iš vienos respublikos į kitą vežamų krovinių muitinės kontrolė). Šis ukazas aiškiai parodė Kremliaus užmačias integruoti šias teritorijas į Rusijos Federaciją ekonominiu požiūriu – buvo ruošiamasi aneksijai.
Nusivylęs, kad prancūzų ir vokiečių tarpininkai nepadėjo priversti Kyjivo pasiduoti, Rusijos prezidentas, kaip jau pratęs, ėmėsi veikti per daug negalvodamas apie pasekmes. Prie Ukrainos sienos Putinas pradėjo telkti ginkluotąsias pajėgas: „Reikia palaikyti mūsų Vakarų partneriams keliamą įtampą“, – pareiškė Putinas 2021 m. lapkričio 18 d.
Šį kartą jis duoto žodžio laikėsi. 2021 m. gruodžio 17 d. Rusijos užsienio reikalų ministras atskleidė „JAV ir Rusijos Federacijos sutarties dėl saugumo garantijų“ bei „Susitarimo dėl Rusijos Federacijos ir NATO šalių saugumą užtikrinančių priemonių“ tekstų projektus. Maskva teigė siekianti gauti iš JAV ir NATO teisines saugumo garantijas. Maskva įsakė JAV ir jų sąjungininkėms NATO narėms nedelsiant patenkinti Rusijos reikalavimus. Rusijos diplomatai įspėjo, kad derėtis negalima, turi būti patvirtintas visas reikalavimų blokas. Šantažas buvo tiesioginis, o jo aukos – JAV ir Europa. Rusijos užsienio reikalų viceministras Aleksandras Gruško rėžė, kad jei Vakarai nesutiks su Kremliaus ultimatumu, jiems teks susidurti su „karine ir technine alternatyva“:
„Europiečiai turėtų gerai pagalvoti, jei nenori paversti savo žemyno karo lauku. Jie gali rinktis. Arba jie rimtai apsvarstys tai, ką padėjome ant stalo, arba susidurs su karine ir technine alternatyva.“
Kai buvo publikuotas sutarties projektas, buvęs gynybos viceministras Andrejus Kartapolovas (iš Dūmos gynybos komiteto) pagrasino galimu prevenciniu smūgiu NATO šalims:
„Mūsų partnerės turi suprasti, kad kuo ilgiau jos vilkins mūsų pasiūlymų svarstymą ir kuo ilgiau nesiims veiksmingų priemonių šioms garantijoms sukurti, tuo didesnė tikimybė, kad joms bus suduotas prevencinis smūgis.“
Lapkričio 30 d. Putinas pranešė rengiąs naudojimui naująją hipergarsinę priešlaivinę sparnuotąją raketą, kuri galėtų pasiekti Vakaruose sprendimus priimančius asmenis per penkias minutes. Iš tiesų, gruodžio 24 d. Rusija iššovė salvę hipergarsinių raketų „Cirkon“. Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas mestelėjo: „Na, tikiuosi, kad dabar (gruodžio 17 d. pateikti) dokumentai skamba įtikinamiau.“ Viename internetinio leidinio „Svpressa“ straipsnyje, iškalbingai pavadintame „Putino ultimatumas: Rusija, jei panorėsite, palaidos visą Europą ir du trečdalius JAV per 30 minučių“, buvo sudėlioti paskutiniai akcentai:
„Kremliui teks veiksmais įrodyti, kad jo pozicija yra pagrįsta. Tikriausiai neįmanoma priversti „partnerių“ sėsti prie derybų stalo kitaip, nei jėga. Ekonominiu požiūriu Rusija negali varžytis su Vakarais. Tad belieka karas.“
Rusijos ultimatumu buvo reikalaujama, kad būtų teisiškai įtvirtintas NATO įsipareigojimas nebesiplėsti į Rytus; karinio bendradarbiavimo su posovietinėmis šalimis pabaiga; įsipareigojimas atitraukti iš Europos JAV branduolinius ginklus, o NATO ginkluotąsias pajėgas – iki 1997 m. Aljanso ribų. Rusija ir JAV įsipareigotų neperkelti savo branduolinių ginklų į kitas šalis ir atitraukti tuos, kurie buvo perkelti anksčiau, taip pat sunaikinti kitose šalyse pastatytas branduoliniams ginklams panaudoti reikalingas infrastruktūras. Ketvirtame straipsnyje rašoma, kad Rusijos Federacija ir visos šalys, tapusios NATO narėmis prieš 1997 m. gegužės 27 d., nenaudos savo ginkluotųjų pajėgų ir ginklų visų kitų Europos šalių teritorijose, išskyrus tuos, kurie jau buvo šiose šalyse 1997 m. liepos 27 d. Septintame straipsnyje patikslinama, kad visos NATO narės įsipareigoja nevykdyti jokių karinių veiksmų Ukrainoje, taip pat ir kitose Rytų Europos valstybėse, Transkaukaze ir Centrinėje Azijoje. Kalbama apie keturiolika Rytų Europos ir Balkanų šalių, kurios prisijungė prie NATO per praėjusius 24 metus. Ką gi Rusija siūlo mainais į visus Vakarams pateiktus reikalavimus? Ar ji žada pasitraukti iš Abchazijos, Pietų Osetijos, Krymo, Donbaso, jei jau pageidauja atkurti 1997 m. buvusią padėtį? Kurgi. Mainais Rusija teigia esanti pasiryžusi... įsipareigoti nekelti grėsmės JAV saugumui. Primena Šaltojo karo laikais buvusį populiarų pokštą: „Kas mūsų – tas mūsų, o dėl to, kas priklauso jums, – galime derėtis.“
Trumpai tariant, Rusija reikalavo, kad NATO pasidarytų charakirį ir kad JAV taptų regioninės svarbos valstybe. Tuomet Rusija užvaldytų Europą. Beje, Vakarų Europos šalys jau lyg ir perimtos: Rusija kliovėsi savo kolaborantų armija, kurią gausino ilgus metus, patraukdama savo pusėn Europos valdančiojo elito atstovus. Rusija taip pat tikėjosi, kad Europa, stebėdama šias Rusijos ir JAV derybas dėl jos likimo, kuriose jai nebuvo leista dalyvauti, neteks drąsos, o JAV, negalėdamos remtis savo Europos sąjungininkėmis, bus nebe tokios tvirtos. Europos Sąjunga pageidavo dalyvauti derybose, tačiau Rusija žūtbūt pareikalavo, kad derybos su Vašingtonu būtų dvišalės. Tuo pat metu, derėdamasis su JAV prezidentu kaip lygus su lygiu, Putinas pademonstravo rusams, kad prakeikti vakariečiai pripažįsta jo lyderystę. Pažeminimas, kurį rusai jautė paklusdami despotui, sklaidėsi stebint žeminamus vakariečius: jie taip pat lenkia nugaras prieš Putiną. Šiomis jautriomis stygomis režimo propaganda grojo meistriškai.
