1991 m. Sovietų Sąjunga liovėsi egzistavusi. Jos subyrėjimą iš KGB ratelių į valdžią atėjęs Vladimiras Putinas vėliau paskelbė didžiausia XX a. katastrofa, žiauriausia neteisybe, kurią privalu ištaisyti. Vėliau įvardinti kiti „pažeminimai“, dėl kurių kaltais apšaukti tariami vidaus ir išorės „priešai“: Rusijos demokratinio kurso šalininkai, „klastingosios“ Jungtinės Valstijos, į rytus besiplečiantis „agresyvusis“ NATO blokas. Daugeliui Rusijos piliečių supervalstybės statuso praradimas buvo tolygus asmeninei tragedijai, tad Putino ir jo aplinkos žodžiai apie netrukus atgimsiančią galybę krito į palanką terpę.
Dar Boriso Jelcino prezidentavimo laikais ne be Kremliaus pagalbos užsiliepsnojo Moldovai priklausanti Padniestrė, po poros metų kilo pirmasis Čečėnijos karas. Putinui tapus Rusijos premjeru, 1999 m. rugpjūtį įsiplieskė antrasis Čečėnijos karas, paskui, jau užėmus prezidento postą, atkurtas Sovietų Sąjungos himnas, pasitelkus totalią propagandą pradėtas visuomenės militarizavimas, vis labiau kurstyta neapykanta Vakarams ir beveik visoms Rusijos kaimynėms. 2008 m. rugpjūtį rusų pajėgos įsiveržė į Gruziją, galiausiai 2014 m. imtasi Krymo ir kai kurių Donbaso sričių okupacijos. Rengiantis kiekvienai ginkluotai agresijai ir jai vykstant būdavo griebiamasi ištiso komplekso hibridinių priemonių: skleista propaganda ir dezinformacija, prisidengiama tariamai pažeidžiamomis rusakalbių teisėmis ir pan.
Galima sakyti, kad dirva 2022 m. vasario 24 d. Rusijos pradėtam plataus masto įsiveržimui į Ukrainą Putinas ir jo KGB-FSB aplinka ruošė ne vieną dešimtmetį. Kodėl visa tai tapo įmanoma? Kaip Putinas ir jo sukelti kariniai konfliktai negrįžtamai pakeitė Rusijos veidą civilizuoto pasaulio akyse, sužinosite perskaitę šią knygą. Pasak britų „The Times“, „produktyvus karo metraštininkas ir analitikas Markas Galeotti parašė vertingą knygą tinkamu laiku“.
Lietuviškai išleistos M. Galeotti knygos: „Trumpa Rusijos istorija“, „Vory. Rusijos supermafija“, „Rusijos politinis karas. Peržengiant hibridinio karo ribas“ ir „Viskas tampa ginklu. Karas XXI amžiuje“.
Siūlome šios knygos ištrauką.
Žvalgybos tarnybos nemažai užduočių perduoda vykdyti tretiesiems asmenims, pradedant gangsteriais, verčiamais arba pasamdomais surinkti lėšas ar įvykdyti žmogžudystes (pavyzdžiui, vyras, 2019 m. Berlyno centre nušovęs čečėnų gruzinų kovotoją prieš Rusiją Zelimchaną Changošvilį, pasirodė esąs FSB pasamdytas profesionalus žudikas), ir baigiant verslininkais, skatinamais remti prokremliškus politikus užsienyje. Dažnai kenkėjiška veikla gali padaryti tai, ko
negali karinė galia. Ypatingas šios verslo, karo ir geopolitikos sintezės pavyzdys yra Kremliaus vis dažniau pasitelkiami kariniai rangovai – tiksliau, keistas, itin rusiškas samdinio ir oficialiai nepripažįstamo operatyvininko mišinys.
Žinomiausias (blogąja prasme) tokių rangovų pavyzdys yra „Vagner“ grupė – dalinys, kuris veiklą pradėjo Donbase, vėliau kariavo Sirijoje ir nuo to laiko dalyvavo daugybėje kitų konfliktų, ypač Afrikoje. Didžiausias jo privalumas, Kremliaus akimis, yra galimybė paneigti turint su juo bet kokį ryšį – ne tiek dėl Vakarų, nors tai ir verčia juos spėlioti, kiek Maskva yra įsitraukusi į kokį nors konkretų konfliktą, kiek dėl pačių Rusijos žmonių.
Neskaitant Krymo aneksijos, užsienio karai nesulaukia plataus visuomenės palaikymo. Pavyzdžiui, Sirijos konfliktą Kremliaus valdžia savo piliečiams pristatė kaip kažkur toli vykstantį „technokarą“, kuriame Rusijos kariai jei ir dalyvauja, tai tik atakuodami iš aukštai danguje skraidančių lėktuvų arba toli nuo fronto linijos esančių artilerijos pozicijų. Tačiau bent jau 2015–2016 m. rusams akivaizdžiai prireikė kompetentingų sausumos pajėgų, kurios vadovautų puolimams ir sustiprintų sirų gretas. Idėja pasiųsti reguliariąją kariuomenę buvo nepriimtina, nes vos tik nemažai karių imtų grįžti namo kaip „Gruz 200“ („Krovinys Nr. 200“ – taip vadinami žuvusieji kare), visuomenės nuotaikos, ko gero, greitai pasikeistų į blogąją pusę.
Taigi išeitis buvo „Vagner“ grupė. Dar 2013 m. Maskva pabandė pasitelkti samdinius Sirijoje, įsteigdama „Slavų korpusą“, Honkonge registruotą priedangos bendrovę. Ši skelbė ieškanti patyrusių karių, sutinkančių saugoti Sirijos energetikos objektus už, Rusijos standartais, dosnų atlygį – 5 tūkst. JAV dolerių per mėnesį. Tų pačių metų spalį „Slavų korpuse“ jau dirbo 267 samdiniai, pasiskirstę į dvi kuopas. Šis projektas baigėsi farsu. Pažadai suteikti jiems pažangią ginkluotę liko neišpildyti: jie tikėjosi sulaukti tankų T-72, bet vietoj jų gavo mikroautobusus su greitosiomis pagamintais metalo šarvais. Lyg to būtų negana, pakeliui į Deir ez Zoro naftos perdirbimo gamyklas į jų koloną tėškėsi žemai skridęs Sirijos sraigtasparnis. Atvykus į vietą, vietoj sargų pareigų jiems buvo įsakyta sustiprinti Sirijos kariuomenės garnizoną, ir kaip tik tuo metu juos užpuolė daug didesnės islamistų sukilėlių pajėgos. Jų laimei, netikėtai kilo smėlio audra, ir jos dengiami rusai atsitraukė, nepraradę nė vieno žmogaus (šeši buvo sužeisti). Vėliau jiems pasisekė mažiau – gėdingai grįžę į tėvynę, jie buvo suimti, nes pagal Rusijos įstatymus kovoti kaip samdiniams yra neteisėta. Nors Kremliaus valdžia pati prisidėjo prie „Slavų korpuso“ suformavimo, ji nenorėjo turėti nieko bendra su šiomis nesėkmėmis.
Tačiau „Vagner“ grupė buvo visiškai kitokia. Ji atsirado per Donbaso karą, ir tai buvo gana kompetentingų profesionalių karių dalinys, vadovaujamas buvusio Specnazo papulkininkio Dmitrijaus Utkino, pravarde Vagneris (iš čia ir kilo jos pavadinimas). Utkinas priklausė „Slavų korpusui“, tačiau išvengė bet kokios bausmės ir 2014 m. pasirodė Luhanske. 2015 m. „Vagner“ grupė atvyko į Siriją. Kad turėtų aiškesnį statusą, ji buvo įregistruota (regis, Argentinoje, siekiant apeiti Rusijos įstatymus) kaip komercinė bendrovė. Pasak JAV, Didžiosios Britanijos ir ES valdžios institucijų, ji priklauso įmonių grupei „Concord Group“, kurią valdo ir kuriai vadovauja Jevgenijus Prigožinas, labiau žinomas kaip „Putino virėjas“ – ne todėl, kad garsėja maisto gaminimo įgūdžiais, o veikiau todėl, kad jo įmonės turi daugybę pelningų maitinimo sutarčių su Rusijos valdžios institucijomis. Kadangi jo turtai priklauso nuo Kremliaus, Prigožinas tapo vienu iš valdžios neoficialių įgaliotinių, darančiu viską, ko reikia, pradedant socialinės žiniasklaidos „trolių fabrikų“ kūrimu ir baigiant samdinių verbavimu.
„Vagner“ grupė gavo bazę 10-osios Specnazo brigados mokymų poligone Molkine ir pakankamai lėšų, kad galėtų pasamdyti geriausius neseniai atitarnavusius specialiųjų pajėgų, desantininkų ir jūrų pėstininkų karius. 2015 m. spalio mėn. jie kariniais laivais buvo nuplukdyti į Siriją. Turėdama „Vagner“ grupę, Maskva įgijo galimybę mesti į mūšį elitinius karius, kartu neprivalėdama oficialiai jų pripažinti. Kai vienas iš šių samdinių krisdavo mūšyje, nebūdavo jokio oficialaus pareiškimo, jokių karinių laidotuvių. Tai būdavo tiesiog „privatus rangovas“, formaliai dirbęs Damaskui. Tiesa, 2016 m. gruodį Putinas Utkinui asmeniškai įteikė ordiną „Už drąsą“.
ž18 skyriuje aprašytas Deir ez Zore patirtas fiasko iš esmės užbaigė „Vagner“ grupės viršenybę Sirijoje, tačiau nuo to laiko jos nariai pasirodė daugelyje kitų konfliktų. 2017 m. jie ėmė apmokyti Sudano vyriausybines pajėgas ir saugoti šios šalies aukso kasyklas. 2018 m. jie buvo pasiųsti į Centrinę Afrikos Respubliką, siekiant užpildyti spragą, atsiradusią Prancūzijai 2016 m. išvedus iš šios šalies savo pajėgas. Ten jie įsitraukė į žiaurų pilietinį karą, taip pat dalyvavo pilietiniuose karuose Madagaskare ir Libijoje. 2019 m. „Vagner“ grupė buvo trumpam dislokuota Venesueloje, kad apsaugotų Rusijos verslo objektus. 2019–2020 m. ji kovojo vyriausybės pusėje Kabo Delgado provincijoje Mozambike, tačiau po tam tikrų nesėkmių ir didėjančių nesutarimų su Mozambiko kariuomene pasitraukė. 2021 m. ji persikėlė į Malį, kad paremtų vyriausybines pajėgas po to, kai iš šalies pasitraukė Prancūzijos kariai, anksčiau padėję kovoti su islamistais.
Ar tai plonu paneigimo šydu pridengtas Rusijos valstybinio avantiūrizmo pavyzdys? O gal privatus Prigožino verslas siekiant gauti pelno iš savo karinių pajėgų? Ir viena, ir kita. Rusija yra hibridinė
valstybė, kurioje ribos tarp viešojo ir privataus sektoriaus yra labai pralaidžios, o „Vagner“ grupė, regis, veikia abiejose pusėse. Sirijoje ji pradėjo kaip kariuomenės padalinys, o vėliau, valdžiai jos išsižadėjus, virto „tikra“ pelno siekiančia privačia karine bendrove. Nors vėlesnėse savo avantiūrose ji, žinoma, niekada nedrįsdavo veikti priešingai Kremliaus norams, atrodo, kad tik Libijoje ir Venesueloje ji dirbo aiškiai Rusijos valdžios nurodymu. Visur kitur jos nariai yra samdomi kareiviai – dažnai už iš aukso gavybos ar kitos vietinės pramonės šakos gaunamo pelno dalį – tačiau su sąlyga, kad bet kuriuo momentu
Kremlius gali pavesti jiems tam tikras užduotis arba apskritai juos perimti. Regint, kaip atsiranda naujos privačios karinės bendrovės, tokios kaip su Gynybos ministerija artimai susijusios „Ščit“ ir „Patriot“, tikėtina, kad panašios hibridinės samdinių organizacijos ir ateityje vaidins svarbų vaidmenį.
