Šiame autoriaus sukrečiančios prozos leidime pateikiama pasaulinę šlovę pelniusių kūrinių apie Kolymos vargetų – Dalago kalinių – kasdienybę. Autorius vaizdingai aprašo lagerio vidaus tvarką, vergišką darbą ir lagerio personalo žiaurumą, susiformavusias kalinių „kastas“ – nuo „įteisintų vagių“ iki visiškai beteisių užguitų atstumtųjų, vadinamąjį „kaliavaikių karą“ (rus. sučja vojna) tarp atskirų nusikaltėlių grupių, politinių ir kriminalinių kalinių tarpusavio santykius. Knygoje publikuojami rinkiniai „Nusikaltėlių pasaulio apybraižos“, „Maumedžio prisikėlimas“, „Pirštinė, arba KR-2“, „Ana Ivanovna“ (pjesė).
Bet V. Šalamovo kūryba – ne tik apie praeitį. Ji aktuali ir dabar. Dar XIX a. žymus rusų poetas Fiodoras Tiutčevas rašė, kad „Rusijos protu nesuprasi“. Mūsų dienomis šį posakį dažnai girdime, kai negalime suprasti, pateisinti Rusijos ar rusų. Ypač šiandien, kai vyksta baisus viską naikinantis karas Ukrainoje, nuo žemės paviršiaus nušluoti ištisi miestai, Rusijos kareiviai žudo civilius, prievartauja moteris ir vaikus. Pasaulis vis negali suprasti to beribio žiaurumo, tad jo šaknų mėgina ieškoti istorijos gelmėse. Vieni sako, kad tai dar mongolų-totorių Aukso ordos palikimas, kurio gijos nusitęsė į Ivano Rūsčiojo, Jekaterinos II ir daugelio jų įpėdinių valdymo epochas.
Kur kas sunkesnės nei Vakarų šalyse baudžiavos formos, kai žmonės buvo parduodami ir mainomi tarsi gyvuliai, kraštutinai despotiški valdymo metodai suformavo beteisių vergų visuomenę, kuriai tuo pat metu skiepytas išskirtinumas, didžiarusiškas šovinizmas, neapykanta kitoniškumui ir visam likusiam pasauliui. Žlugus carizmui, ištisus septyniasdešimt metų viešpatavo komunizmas. Galiausiai žlugo ir šis režimas, tačiau nusikaltėlių pasaulio moralė ir elgesio modeliai puikiai atgimė putinizmo pavidalu. Taigi, juodžiausia istorinė gija tęsiasi toliau. Rusijoje matome tą pačią panieką žmogaus laisvėms ir gyvybei, tą pačią lagerio mąstyseną, kiaurai persmelkusią visuomenę, pradedant eiliniais rusų kareiviais ir baigiant aukščiausiąja valdžia. Skaitant V. Šalamovo kūrinius apima stingdantis siaubas. Civilizuotas pasaulis vis labiau suvokia, su kuo susiduria, nes Rusijoje, bent jau kol kas, niekas nesikeičia.
Leidykla „Briedis“ taip pat yra išleidusi V. Šalamovo „Kolymos apsakymus“.
– Jūs – geras žmogus, – neseniai man pasakė mūsų trapininkas – brigados stalius, tvarkantis trapus, kuriais stumdomos „tačkos“ su uoliena ir smėliu prie pramonės įrenginio, butaros. – Jūs niekada nekalbate blogai ir bjauriai apie moteris.
Tas trapininkas – Isajas Rabinovičius, buvęs Sovietų Sąjungos „Gosstrach“ vedėjas. Kadaise jis važiuodavo atsiimti aukso už parduotą Špicbergeną Arkties vandenyne, siaučiant štormui, konspiracijos tikslais, maskuodamas pėdsakus, iš vieno laivo į kitą perkraudavo aukso prikimštus maišelius. Vos ne visą gyvenimą praleido užsienyje, virtinę metų draugavo su daugeliu stambių turtuolių, pavyzdžiui, Ivaru Kreigeriu. Degtukų karalius Ivaras Kreigeris nusižudė, bet 1918 metais dar buvo gyvas, ir Isajas Rabinovičius su dukterimi viešėjo pas Kreigerį Prancūzijos Rivjeroje.
Sovietų vyriausybė ieškojo užsakymų užsienyje, ir Kreigerio laiduotojas buvo Isajas Rabinovičius. 1937 metais jis buvo suimtas, gavo dešimt metų. Maskvoje liko žmona ir duktė – vieninteliai artimieji. Duktė per karą ištekėjo už Jungtinių Amerikos Valstijų jūrų atašė, I rango kapitono Tollio. Kapitonas Tollis paskirtas linijinio laivo vadu Ramiajame vandenyne, išvyko iš Maskvos į naująją tarnybos vietą. Dar anksčiau kapitonas Tollis ir Isajo Rabinovičiaus duktė parašė laišką į koncentracijos lagerį – tėvui ir būsimam uošviui: kapitonas prašė leidimo tuoktis.
Rabinovičius paaimanavo, pakrenkštė ir dėl santuokos atsakė teigiamai. Tollio tėvai atsiuntė savo palaiminimą. Jūrų atašė vedė. Kai jis rengėsi išvažiuoti, žmonai, Isajo Rabinovičiaus dukteriai, neleista vyro išlydėti. Sutuoktiniai nedelsdami išsiskyrė, ir kapitonas Tollis išvyko į naujosios tarnybos vietą, o jo žmona dirbo kažkokį nereikšmingą darbą „Narkomindel“. Ji nustojo susirašinėti su tėvu. Kapitonas Tollis nerašė nei buvusiai žmonai, nei buvusiam uošviui. Praėjo ištisi dveji karo metai, ir Rabinovičiaus duktė gavo trumpalaikę komandiruotę į Stokholmą. Ten jos laukė specialus lėktuvas, ir kapitono Tollio žmona buvo nuskraidinta pas vyrą…
Paskui Isajui Rabinovičiui į lagerį ėmė plaukti laiškai su amerikietiškais ženklais ir anglų kalba, o ypač nervino cenzorius… Ši pabėgimo po dvejų metų laukimo istorija, nes kapitonas Tollis į savo santuoką anaiptol nežvelgė kaip į Maskvoje suregztą intrigėlę, buvo viena iš istorijų, kuri mus labai domino. Aš niekada nepastebėjau, ar apie moteris kalbu gerai, ar blogai, atrodė, viskas seniai išnaikinta, užmiršta, apskritai nemąsčiau apie kokius nors susitikimus su moterimis. Kad taptum onanistu pagal kalėjimo manierą, pirmiausia reikia būti sočiam. Neįmanoma įsivaizduoti paleistuvio, onanisto, kaip ir pederasto, alkano.
Buvo toks bene dvidešimt aštuonerių metų vaikinas, dešimtininkas ligoninės statyboje – kalinys Vaska Švecovas. Ligoninė šliejosi prie moterų „sovchozo“, priežiūra – silpnoka, be to, ir papirkta, tad Vaskai Švecovui ten stulbinamai sekėsi.
– Daug aš pažinau bobų, daug. Tai visai paprasta. Bet, patikėkite, nugyvenau beveik trisdešimt metų, o dar nė karto su boba lovoje negulėjau – neteko. Vis paskubom, ant kokių dėžių, maišų, greitakalbe… Aš juk nuo vaikystės kalėjime…
Kitas buvo Lobovas, „blatnasis“, greičiau „lūžena“, „nulūžėlis štympas“. Betgi iš „nulūžėlių štympų“ išeina žmonių, kurie savo pikta fantazija gali pralenkti bet kokio vagies liguistą vaizduotę. Lobovas, aukštas, besišypsantis, įžūlokas, nuolat judantis, pasakojo apie savo laimę:
– Sekėsi man dėl bobų, nuodėmė skųstis, sekėsi. Ten, kur aš iki Kolymos buvau, – moterų lageris, o mes – dailidės prie lagerio, darbų skirstytojui pilkas kelnes, beveik naujas, atidaviau, kad ten patekčiau. Ten tokia taksa buvo: duonos davinys, šešišimtis, ir susitarimas. Kol gulime, tą davinį ji turi suvalgyti. O kiek nesuvalgys, turiu teisę pasiimti. Seniai jau jos taip verčiasi, ne mes įpratinome. Na, aš gudresnis už jas. Žiema. Aš rytą atsikeliu, išeinu iš barako – duoną į sniegą. Užšaldau ir nešu jai: tegul graužia įšalusią, daug nenugrauš. Štai kaip patogiai pagyvenome…
Ar gali taip sugalvoti žmogus?
Ir kas įsivaizduos moterų lagerio baraką naktį, baraką, kuriame visos – lesbietės, baraką, į kurį nemėgsta vaikščioti lašą žmoniškumo išsaugoję prižiūrėtojai ir gydytojai, bet mėgsta vaikščioti prižiūrėtojai erotomanai ir gydytojai erotomanai. Ir verkianti Nadia Gromova, devyniolikmetė gražuolė lesbietė: lesbietiškoje meilėje – „vyras“, pasikirpusi plaukus „boks“ stiliumi, su vyriškomis kelnėmis, atsisėdusi, sanitarų siaubui, į brangųjį priimamojo vedėjos krėslą, – vieninteliame šiame pagal užsakymą pagamintame krėsle tilpdavo vedėjos užpakalis – Nadia Gromova, verkianti, kad neguldoma į ligoninę.
– Budintis gydytojas neguldo todėl, kad mano, jog aš… o aš, prisiekiu garbe, niekada, niekada. Tik pažiūrėkite į mano rankas: matote, kokie ilgi nagai, – nejau galima?
Pasipiktinęs seniokas sanitaras Rakita nusispjovė: „Ak, bjaurybė, bjaurybė.“
O Nadia Gromova verkė ir negalėjo suvokti, kodėl niekas nenori jos suprasti: juk užaugusi lageriuose, greta lesbiečių.
Ir šaltkalvis vandentiekininkas Chardžijevas, jaunas, dvidešimtmetis, rausvaskruostis, sėdėjęs Paryžiaus kalėjime už vagystę. Tame kalėjime Chardžijevą išprievartavo negras. O negras sirgo sifiliu – tos pačios bjaurios praėjusio karo rūšies, tad Chardžijevo išeinamojoje angoje susidarė kandilomų – sifilitinių išsišakojimų, nelemtasis „kopūstas“. Iš kasyklos į ligoninę buvo atsiųstas su diagnoze prolapsus recti, tai yra „tiesiosios žarnos iškritimas“. Tokiais dalykais ligoninėje seniai niekas nesistebėjo. Vieną iš važiuojančios mašinos išmestą „stukačių“ dėl šlaunikaulio ir blauzdikaulių daugybinių lūžių vietos felčeris pasiuntė į ligoninę su diagnoze „prolapsus iš mašinos“. Chardžijevas buvo labai geras šaltkalvis, ligoninei reikalingas žmogus. Patogu, kad jis sirgo sifiliu: įtrauktas į lovoje gulinčių ligonių skaičių, visai nemokamai dirbo, kai buvo įrengiama garinio šildymo sistema, kartu jam atliktas ir gydymo kursas.
Butyrkų tardymo kalėjime apie moteris beveik nebuvo kalbama. Ten kiekvienas stengėsi prisistatyti geru šeimyniškiu, o gal taip ir buvo, be to, ir kai kurios žmonos, nepartinės, ateidavo į pasimatymus, perduodavo pinigų, tarsi įrodydamos, jog teisus buvo Gercenas, apibūdinęs „Praeities ir godų“ pirmame tome Rusijos visuomenės moteris po gruodžio 14-osios.
Ar galima laikyti meile „blatnojo“ skriaudžiamą kalę, su kuria šis gyveno kaip su žmona. Ir ištvirkinta kalytė vizgino uodega, ir elgėsi su kiekvienu kaip prostitutė. Už tai kažkodėl nebuvo teisiama, nors juk baudžiamajame kodekse buvo straipsnis apie „sangulystę“ su gyvūnais. Bet ar maža kas ir už ką lageryje nebuvo teisiamas. Neteistas daktaras Penelopovas, seniokas pederastas, kurio „žmona“ buvo felčeris Volodarskis.
Ar šiai temai priskirtinas neaukštos moters, niekada nebuvusios įkalintos, kuri prieš kelerius metus atvyko čia su vyru ir dviem vaikais, likimas? Jos vyras, dešimtininkas, žuvo, kai nakties tamsoje ant ledo jį parbloškė gervės lyno velkamas geležinis skreperis. Po smūgio tiesiai į veidą dar gyvas žmogus atvežtas į ligoninę. Visi veido kaukolės kaulai žemiau kaktos buvo pastūmėti atgal, bet nelaimingasis dar ištvėrė kelias dienas. Žmona liko su dviem mažais – ketverių ir šešerių metų – vaikais, berniuku ir mergyte. Ji netrukus ištekėjo už eigulio, gyveno su juo trejus metus taigoje, nesilankė didelėse gyvenvietėse. Per tuos trejus metus pagimdė dar du vaikus – mergytę ir berniuką namie, padedant vyrui, kuris drebančiomis rankomis paduodavo žirkles, o ji pati perrišdavo ir nukirpdavo virkštelę, patepdavo jos galą jodu. Su keturiais vaikais ji gyveno taigoje dar metus. Vyras persišaldė ausį, į ligoninę nevažiavo. Prasidėjo pūlingas vidurinės ausies uždegimas, paskui uždegimas įsismelkė dar giliau, pakilo temperatūra, tik tada vyras atvyko į ligoninę. Skubiai atlikta operacija buvo pavėluota, ligonis mirė. Žmona grįžo į mišką neverkdama: negi ašaros pagelbės?
Ar susijęs su šia tema Igorio Vasiljevičiaus Glebovo, kuris pamiršo savo žmonos vardą ir tėvavardį, siaubas? Šaltis spaudė smarkiai, žvaigždės aukštybėse ryškios. Naktį konvojininkai būna žmoniškesni – dieną jie bijo viršininkų. Naktį leisdavo mums iš eilės prie boilerio – katilo, kuriame vanduo kaitinamas garu, – pasišildyti. Nuo katilo nutįsusiais vamzdžiais karštas vanduo teka į kirtavietes, ir ten gręžėjai, naudodamiesi garu, gręžia uolienoje skyles – burkas, o sprogdintojai sprogdina gruntą. Boileris įrengtas lentinėje trobelėje, ir ten, kai tas katilas kūrenamas, būna šilta. Boilerininkas – pavydėtiniausia pareigybė kasykloje, visų svajonė. Šiam darbui skiriami ir žmonės pagal penkiasdešimt aštuntąjį straipsnį. 1938 metais boilerininkai visada būdavo inžinieriai, „blatniesiems“ viršininkai ne ypač mėgo patikėti tokią „techniką“, baiminosi, kad tie loš kortomis ar dar ką prasimanys.
Bet Igoris Vasiljevičius Glebovas nebuvo boilerininkas. Tai mūsų brigados kirtavietės darbininkas, o iki 1937 metų – Leningrado universiteto filosofijos profesorius. Tai šaltis ir alkis privertė jį pamiršti žmonos vardą. Šaltyje negalima mąstyti. Negalima nė apie nieką galvoti – šaltis atima mintis, todėl lageriai įrengiami Šiaurėje.
Igoris Vasiljevičius Glebovas stovėjo prie boilerio ir, rankomis atvertęs pamuštinį bei marškinius į viršų, šildė, priglaudęs prie boilerio, savo sušalusį pilvą. Šildė ir verkė, o ašaros ant blakstienų nesušaldavo: boileryje būta šilumos. Po dviejų savaičių Glebovas naktį barake mane prižadino spindinčiu veidu. Jis prisiminė: Ana Vasiljevna. Ir jo nebariau, pasistengiau vėl užsnūsti. Glebovas mirė 1938 metų pavasarį: buvo pernelyg stambus lagerio daviniui.
Lokiai man atrodė tikri tik zoologijos sode. Kolymos taigoje ir dar anksčiau Šiaurės Uralo taigoje keletą kartų susitikau su lokiais, kiekvienąkart dieną, ir kiekvienąsyk jie man atrodė kaip žaisliniai. Taip pat ir tą pavasarį, kai visur kyšojo praėjusių metų žolė, ir jokia ryškiai žalia žolelė dar neatsitiesė, o ryškiai žaliavo tik keružis ir dar rudi maumedžiai su smaragdiniais nagais, ir tvyrojo skujų kvapas – vien jauni maumedžiai bei žydintys erškėčiai Kolymoje ir kvepia.
Lokys prabėgo pro trobą, kurioje gyveno mūsų kareiviai, mūsų sargyba: Izmailovas, Kočetovas ir dar trečiasis, kurio pavardės aš neprisimenu. Tas trečiasis praėjusiais metais dažnai ateidavo į baraką, kuriame gyveno kaliniai, ir imdavo iš mūsų brigadininko kepurę bei pamuštinį – važiuodavo į „trasą“ pardavinėti bruknių: stiklinėmis ar „čochu“ (urmu), o su uniformine kepure jam buvo nesmagu. Kareiviai buvo ramūs, suprato, kad miške reikia elgtis kitaip nei gyvenvietėje. Jie nesiplūdo, nieko nevertė dirbti. Izmailovas buvo vyresnysis. Kai jam reikėjo išeiti, slėpė sunkų šautuvą po grindimis, kirviu išversdamas ir išjudindamas iš vietos maumedžio trinkas. Kitas, Kočetovas, slėpti šautuvą po grindimis bijojo ir visur, kur beeitų, ginklą nešėsi. Tą dieną namie buvo tik Izmailovas. Išgirdęs iš virėjo apie atšleivojusį lokį, apsiavė batus, čiupo šautuvą ir vien apatiniais drabužiais išbėgo į gatvę. Bet lokys jau buvo nupėdinęs į taigą. Izmailovas su virėju patraukė jam pavymui, bet niekur žvėries nepastebėjo. Pelkė buvo klampi, ir jie grįžo į gyvenvietę, įsikūrusią ant nedidelės kalnų versmės kranto, bet kitas krantas buvo tiesiog status kalnas, apaugęs neaukštais, retais maumedžiais ir keružio krūmais.
Visas kalnas buvo matyti nuo viršaus iki apačios, iki vandens ir atrodė labai artimas. Nedidelėje aikštelėje siautė du lokiai – vienas didelis, kitas mažesnis – lokė. Jie kovojo, laužė maumedžius, svaidė vienas į kitą akmenis. Jautėsi ramiai, nes nepastebėjo apačioje esančių žmonių, nekreipė dėmesio į mūsų gyvenvietės rąstines trobas, kurių kartu su arklide tebuvo penkios.
Izmailovas šiurkštaus kalikono apatiniais drabužiais su šautuvu, o paskui jį – gyvenvietės žmonės, kuris su kirviu, kuris su šiaip kokiu geležiniu daiktu rankose, slinko iš priešvėjinės pusės artyn žaidžiančių lokių. Atrodė, kad jau priėjo arti, ir virėjas, mojuodamas didžiuliu peiliu virš Izmailovo galvos, kriokė: „Šauk! Šauk!“
Izmailovas priglaudė šautuvą prie sutrešusio maumedžio, ir lokiai kažką išgirdo ar pajuto esant arti medžiotoją. Nuojauta, kurią neabejotinai turi gyvūnai, įspėjo lokius apie pavojų.
Lokė puolė šlaitu aukštyn, bėgo greičiau už kiškį, o senas patinas ne bėgo, bet nukulniavo neskubėdamas, palengva spartindamas žingsnį, prisiimdamas visą pavojų, apie kurį žvėris, aišku, numano. Pokštelėjo šūvis, ir tuo metu lokė pranyko už kalno gūbrio. Lokys ėmė bėgti greičiau, brovėsi per vėjovartas, žaliuojančius krūmus, tarp samanotų akmenų. Bet Izmailovas nesnaudė, paleido antrą šūvį, ir lokys nusirito nuo kalno kaip rąstas ar didžiulis akmuo, tiesiai į tarpeklį, ant upelį uždengusio storo ledo, kuris ištirpsta tik rugpjūtį. Ant akinamai blizgančio ledo lokys gulėjo nejudėdamas, ant šono, panašus į didžiulį vaikišką žaislą. Jis žuvo kaip žvėris džentelmenas.
Anksčiau, prieš daugelį metų, ėjau su žvalgų partija lokių taku, laikydamas rankoje kirvį. Paskui mane žingsniavo geologas Machmutovas su mažakalibriu šautuvu ant pečių. Takas aplenkė drevėtą pusiau supuvusį medį, ir aš nestabtelėjęs kirvapente kaukštelėjau į medį, o iš drevės į žolę iškrito žebenkštis. Ji buvo nėščia ir vos kepurnėjosi taku, nemėgino pabėgti. Machmutovas nusiėmė mažakalibrį nuo pečių ir prikišamai šovė į žebenkštį. Nušauti žvėrelio jam nepavyko, tik nutraukė letenėles, ir mažytis padarėlis, žūstanti pilvota motina, tylomis prišliaužė prie Machmutovo ir ėmė kandžioti jo kerzinius batus. Jos blizgančios akys buvo bebaimės ir piktos. Geologas išsigando, ėmė bėgti taku nuo žebenkšties. Mano akyse Machmutovas pastebėjo tai, dėl ko nepaėmė į kitą savo geologinę kelionę…
Ką mes žinome apie svetimą nelaimę? Nieko. Apie svetimą laimę? Dar mažiau. Mes savo pačių nelaimes stengiamės pamiršti, ir atmintis sąžiningai mėgina pridengti vargus ir nelaimes. Mokėjimas gyventi – tai mokėjimas užmiršti, ir niekas to nežino taip gerai, kaip kolymiečiai, kaip kaliniai.
Kas yra Osvencimas? Literatūra ar… O juk už Osvencimo Stefai buvo retas išsilaisvinimo džiaugsmas, o paskui ji tarp dešimčių tūkstančių kitų, šnipomanijos auka, pateko kai kur blogiau nei Osvencimas – į Kolymą. Žinoma, Kolymoje neturėta dujų kamerų, ten verčiau buvo šaldoma, „privedama“ – rezultatas buvo itin guodžiantis.
Stefa dirbo kalinių ligoninės moterų tuberkuliozės skyriaus sanitare. Visos sanitarės buvo kalinės. Dešimtmečius meluota, kad Tolimosios šiaurės kalnai – kažkas panašaus į Šveicariją, o „Senelio plikė“ atrodo panašiai kaip Davosas. Kolymos pirmųjų lagerių metų suvestinėse tuberkuliozė buvo apskritai neminima arba minima itin retai.
Bet pelkių drėgmė ir badas padarė tai, kad laboratorijos tyrimai rodė tuberkuliozės dažnėjimą. Šiuo atveju nebuvo galima remtis (kaip vėliau), kad, girdi, sifilis lageryje – vokiškas, atvežtas iš Vokietijos.
Tuberkuliozininkai imti guldyti į ligonines, atleisti nuo darbo, tuberkuliozė išsikovojo „pilietybės teises“. Kokia kaina? Darbas Šiaurėje buvo baisesnis už bet kokią ligą – sveikieji, apgavę gydytojus, be baimės atvykdavo į tuberkuliozės skyrius. Kaliniai rinko tikrų mirštančių tuberkuliozininkų skreplius – „charčiokus“, kruopščiai suvyniodavo į skudurėlį, slėpdavo kaip talismaną ir kai buvo renkami analizai laboratorijai, paimdavo svetimos „drėgmės“ „su geradariškomis lazdelėmis“, kišdavo sau į burną ir atsikrenkštę išspjaudavo į laboratorinį indą. Laborantas buvo šilta ir šalta regėjęs ir patikimas žmogus – tai, pagal tuometinį viršininkų supratimą, buvo svarbiau už medicinos išsimokslinimą, – priversdavo ligonį atkosėti skreplį dalyvaujant laborantui. Joks aiškinamasis darbas neturėjo poveikio: gyvenimas lageryje ir darbas šaltyje atrodė baisiau už mirtį. Sveikieji greitai tapdavo ligoniais ir jau teisėtai naudodavosi nelemtai pagarsėjusiais lovadieniais.
Stefa buvo sanitarė ir skalbė, o jos „darbo vietoje“ riogsojo kalnai purvinų šiurkštaus kalikono apatinių drabužių, tvyrojo aitrus muilo, šarmo kvapas, žmonių prakaito smarvės prisotintas šiltas garas…
