Iš viso kalėjimuose bei lageriuose praleido beveik 20 metų, didžiąją įkalinimo dalį Kolymoje – tolimajame Rytų Sibiro regione, nusėtame priverčiamųjų darbų stovyklų, kur daugybė politinių kalinių dirbo nepakeliamomis sąlygomis, masiškai mirė nuo išsekimo, bado, ligų, kentė sužvėrėjusių prižiūrėtojų ir kriminalinio elemento patyčias. Ne veltui Kolyma tapo naikinimo ir kančių sinonimu. Vien šis pavadinimas priversdavo krūptelti. Netgi atsirado posakis „Kolyma reiškia mirtį“ (rus. Kolyma značit smertj). Manoma, kad priverstinio darbo stovyklose Sibiro šiaurės rytuose pražuvo apie tris milijonus žmonių.
„Kolymos apsakymai“ yra tikras XX a. rusų literatūros šedevras. V.Šalamovas nepaprastai įtikinamai ir vaizdžiai atpasakojo žiaurią sistemai prieštaraujančiųjų kasdienybę amžinojo įšalo ir mirties žemėje. Nors apsakymai pradėti rašyti V.Šalamovui atgavus laisvę ir iš rankų į rankas keliavo pogrindinės spaudos – samizdato – pavidalu, pačioje Rusijoje jie pirmą kartą išleisti Michailo Gorbačiovo perestroikos laikais. Knyga sudaryta iš trijų dalių: „Kolymos apsakymai“, „Kairysis krantas“, „Kastuvo artistas“.
Tačiau šis kūrinys ne tik apie praeitį. Jis kaip niekada aktualus ir šiandien. „Kolymos apsakymai“, nors buvo rašyti apie gyvenimą lageriuose Stalino valdymo epochoje, dabartinio vis labiau totalitarėjančio Putino režimo ir grobikiško Rusijos karo Ukrainoje fone leidžia pažvelgti į vadinamojo „rusų pasaulio“ pačią esybę, paaiškinti nežmoniškų karo nusikaltimų ir represijų prieš kitaminčius priežastis, kylančias iš kriminalinio tarpuvarčių mentaliteto, iš padlaižiavimo prieš stipresnį ir paniekos silpnesniam, iš pavydo, pagiežos, asmeninių bei kolektyvinių kompleksų, daugiaamžės baudžiavinės visuomenės mąstysenos, atmiežtos įsivaizduojama didybe ir galybe. „Kolymos apsakymai“ – tai iš tiesų apsakymai apie pačią Rusiją, Putino laikais vėl paverstą lageriu.
Lageriu, kuriame, pasak V.Šalamovo, visi moraliniai barjerai atsitraukė į šalį, kur galima nebaudžiamai daryti nusikaltimus ir niekšybes, kur galima žadėti ir nevykdyti, kur žmogus „įpratinamas dykinėti, apgaudinėti, pykti ant visų ir už viską. Jis, apverkdamas savo likimą, kaltina visą pasaulį. Jis atprato užjaučiamai žvelgti į svetimo nelaimę – tiesiog jo nesupranta, nenori suprasti.“ Žinomas rusų disidentas, rašytojas Vladimiras Voinovičius viename interviu pasakė: „Dar 1991 m. rašiau, kad sovietų režimas žlugo, o sovietinis žmogus gyvens dar ilgai. Ne tiesiog gyvens, o savo vertybes perduos iš kartos į kartą.“
Siūlome perskaityti knygos ištrauką.
Fadejevas pasakė:
– Palūkėk, aš pats su juo pasikalbėsiu.
Jis priėjo prie manęs ir pridėjo šautuvo buožę prie galvos.
Gulėjau sniege apkabinęs rąstą, kurį numečiau nuo peties ir negalėjau pakelti ir užimti savo vietą nuo kalno besileidžiančių žmonių grandinėlėje. Kiekvienas ant peties turėjo rąstą, „malkų lazdą“, kuris didesnę, kuris mažesnę: visi skubėjo namo, ir konvojininkai, ir kaliniai, visi norėjo valgyti, miegoti – labai nusibodo begalinė žiemos diena. O aš gulėjau sniege.
Fadejevas visada į kalinius kreipėsi „jūs“.
– Klausykite, senuk, – pasakė jis, – negali būti, kad toks stipruolis kaip jūs negalėtų nešti tokio pagalio, galima sakyti, lazdelės. Jūs aiškus simuliantas. Jūs fašistas. Tą valandą, kai mūsų tėvynė kaunasi su priešu, jūs kišate jai lazdą į ratus.
– Aš ne fašistas, – pasakiau, – aš sergantis ir alkanas žmogus. Tai tu fašistas. Tu skaitai laikraščiuose, kaip fašistai žudo senukus. Pagalvok, kaip pasakosi savo nuotakai, ką veikei Kolymoje.
Man buvo niekas nesvarbu. Aš neapkenčiau jų – rausvaskruosčių, sveikų, sočių, gerai aprengtų, nebijojau. Susiriečiau saugodamas pilvą, bet ir tai buvo bendražmogiškas, instinktyvus judesys – visai nebijojau smūgių į pilvą. Fadejevas spyrė man į nugarą. Užuot suskaudus, netikėtai pasidarė tik šilta. Jei mirsiu, – tuo geriau.
– Paklausykite, – pasakė Fadejevas, kai savo batų galais atvertė mane veidu į dangų. – Ne pirmas jūs man bedirbant, mačiau daug tokių.
Priėjo kitas sargybinis – Serošapka.
– Nagi, pasirodyk, aš tave įsiminsiu. Koks tu piktas ir negražus. Rytoj pats tave nušausiu. Supratai?
– Supratau, – pasakiau keldamasis ir išspjaudamas sūrią seilę.
Aš ėmiau vilkte vilkti rąstą, draugų raginamas šauksmais ir keiksnojimais – kol mane mušė, jie sušalo.
Kitą rytą Serošapka išvarė mus į darbą – į dar praėjusią žiemą iškirstą mišką rinkti visa, ką galima žiemą sudeginti geležinėse krosnyse. Mišką kirto žiemą – kelmai buvo aukšti. Mes rovėme juos iš žemės kuolais – svertais, pjaustėme ir krovėme į rietuves.
Ant retų išlikusių medžių aplink mūsų darbo vietą Serošapka iškabino gaireles, surištas iš geltonos ir pilkos sausos žolės, apibrėždamas tomis gairelėmis draudžiamąją zoną.
Mūsų brigadininkas ant kalniuko užkūrė laužą Serošapkai, – dirbant šildytis prie laužo turėjo teisę tik konvojininkai, – atvilko malkų atsargai.
Iškritusį sniegą seniai išsklaidė vėjai. Sustingusi, apšerkšnijusi žolė slydo rankose ir nuo žmogaus rankų prisilietimo keitė spalvą. Ant kupstų – apledėjusios neaukštos kalnų erškėtrožės, kurių tamsiai violetinės sušalusios uogos buvo nepaprastai aromatingos. Dar skanesnės už erškėtrotrožių uogas buvo šalčio paliestos pernokusios, melsvai pilkos bruknės... Ant trumpų tiesių šakelių kybojo ryškiai mėlynos susiraukšlėjusios kaip tuščios odinės piniginės vaivorų uogos, bet saugančios savyje tamsiai mėlynas neapsakomo skonio sultis.
Tuo metų laiku šalčio paliestos uogos visai nepanašios į prisirpusias, sultingas uogas. Jų skonis kur kas subtilesnis.
Mano draugas Rybakovas per mūsų parūkymo valandėlę ir net tomis minutėmis, kai Serošapka žiūrėjo kiton pusėn, rinko uogas į konservų dėžutę. Jei pririnks pilną dėžutę, jam būrio virėjas duos duonos. Taigi Rybakovo užsiėmimas buvo neabejotinai svarbus.
Aš neturėjau tokių užsakovų ir uogas valgiau pats atsargiai ir godžiai prispausdamas liežuviu prie gomurio kiekvieną uogelę – saldžios, kvapios sutraiškytų uogų sultys sekundei mane apsvaigindavo.
Nesirengiau padėti Rybakovui jas rinkti, be to, ir jis nenorėjo tokios pagalbos – tektų dalytis duona.
Rybakovo dėžutė pilnėjo per lėtai, uogų vis retėjo ir patys to nepastebėdami, dirbdami ir uogaudami mes prislinkome prie zonos ribos – gairelės pakibo virš mūsų galvų.
– Žiūrėk gi, – pasakiau Rybakovui, – grįžtam.
O priešais mus kyšojo kupstai su erškėtrožių, vaivorų ir bruknių uogomis... Mes tuos kupstus matėme seniai. Medžiui, ant kurio kybojo gairelė, reikėjo stovėti dviem metrais toliau.
Rybakovas parodė konservų dėžutę, dar nepilną ir į artėjančią prie horizonto saulę ir lėtai ėmė artintis prie kerinčių uogų.
Sausai pokštelėjo šūvis ir Rybakovas krito tarp kupstų veidu žemyn. Serošapka, mojuodamas šautuvu, rėkė:
– Palikite vietoje, nesiartinkite!
Serošapka atitraukė spyną ir iššovė dar kartą. Mes žinojome, ką reiškia šis antrasis šūvis. Turi būti du šūviai, pirmas – įspėjamasis.
Tarp kupstų gulintis Rybakovas atrodė neįprastai mažas. Dangus, kalnai, upė buvo didžiuliai ir Dievas žino, kiek žmonių galima išguldyti tuose kalnuose tarp kupstų.
Rybakovo konservų dėžutė pasirito toli ir aš suspėjau ją pagriebti ir paslėpti kišenėje. Galbūt man duos duonos už tas uogas – aš juk žinojau, kam jis tas uogas rinko.
Serošapka ramiai surikiavo mūsų nedidelį būrį, suskaičiavo, sukomandavo ir nuvarė mus namo.
Šautuvo galu jis užkliudė mano petį ir aš atsigręžiau.
– Tave norėjau, – pasakė Serošapka, – bet nelindai, bjaurybe!..
