Knygoje „Mano sesė ir aš“ autorė pasakoja apie dviejų sesučių Saulės ir Godos gyvenimą. Kaip daugybei kitų vaikų, joms kyla daug nelengvų klausimų. Ar tikrai tėtis visados bus kartu? Kurią iš sesių jis labiau myli? Kas atsitinka šuneliui po mirties? Kodėl ši mergaitė tokia keista ir kaip su ja susidraugauti?
Pavydas, vaikų konkurencija šeimoje, senatvė, mirtis – knygoje „Mano sesė ir aš“ nagrinėjamos temos, tačiau autorė apie tai kalba labai šviesiai ir subtiliai. Tokią knygos atmosferą padeda sukurti ir dailininkės Linos Kusaitės iliustracijos.
– Auginate dvi dukreles, dirbate mokykloje. Turbūt daug literatūrinių siužetų ateina iš kasdienybės?
– Taip ir yra. Nuolat esu tarp vaikų, o jiems įvairiausių istorijų nutinka kiekvieną dieną, reikia tik spėti jas pastebėti, įsidėmėti, išplėtoti. Kasdienybė siužetų nešykšti, tik, va, kartais nepalieka laiko jiems užrašyti.
– Knygoje kalbate apie sudėtingas temas – senatvė, mirtis, kitokio žmogaus priėmimas, tačiau kalbate labai šviesiai ir subtiliai. Kaip suradote tokį kalbėjimo toną?
– Ne aš jį, veikiausiai jis mane pats surado, per mane atsiskleidė. Matyt, tai atsitinka, kai daug būni su vaikais. Pradedi juos geriau suprasti, kartu su jais išgyveni jų jausmus, pamatai jų vidinį pasaulį, patiri jų pažeidžiamumą. Ir norisi jį tausoti, saugoti.
– Ar jaučiate didesnę atsakomybę rašydama vaikams? Juk tai augantis skaitytojas, kurio literatūrinis skonis vaikystėje formuojasi labai intensyviai?
– Taip, ta atsakomybė labai didelė, juk maži vaikai itin imlūs ir atviri. Kai prisimenu, ką pati išgyvenau, pavyzdžiui, skaitydama „Ronją“, „Kelionę į Tandadriką“, „Tomą Sojerį“ ar kitas gilų pėdsaką palikusias vaikystės knygas, tikrai atrodo, kad svarbu viskas – ir knygos turinys, ir forma.
– Kartais sakoma, kad šiandien vaikai turi tiek užsiėmimų, kad knygoms nebelieka laiko. Ką pastebite savo aplinkoje? Ar sunku sudominti vaikus knygomis?
– Manau, vaikams reikia turėti valandų ar net dienų, kai nieko nevyksta. Kai nėra nei pramogų, nei užsiėmimų, nei būrelių, nei namų darbų. Ir ypač – ekranų. Kad kiltų noras pasiimti knygą, reikalingas tam tikras laikas, kai galima tiesiog būti, kvėpuoti, žaisti. Žinoma, dar labai padeda, kai skaitome kartu su vaikais. Ne tik skaitome jiems prieš miegą, bet ir patys įsitraukiame į knygą, mums irgi įdomu.
Savo aplinkoje aš sutinku daug vaikų, kurie noriai skaito, pasakoja man apie savo perskaitytas knygas, klausia, ką dar jiems skaityti. Aš irgi jų klausiu to paties. Tai būna puikūs atradimai.
Manau, vaikams reikia turėti valandų ar net dienų, kai nieko nevyksta. Kai nėra nei pramogų, nei užsiėmimų, nei būrelių, nei namų darbų.
– Turbūt jau sulaukėte atsiliepimų apie knygą ir iš artimiausių skaitytojų – dukrų, mokinių?
– Taip, tenka girdėti gerų atsiliepimų, tai labai jaudina. Bet patys puikiausi komplimentai buvo du: „Aš norėjau, kad knyga niekada nesibaigtų“ ir „Prašiau mamos, kad vis skaitytų ir skaitytų ją iš naujo“. Tai pats tikriausias įvertinimas.
– Apie ką labiausiai norėtumėte parašyti dabar?
– O, yra daug minčių. Jau esu sumaniusi „Mano sesės ir aš“ tęsinį. Bet kilo mintis ir apie knygą vyresniems, paaugliško amžiaus vaikams. Dar nežinau, kuri idėja paims viršų.
