Vaikų rašytojas Virgis Šidlauskas: knygos yra puikus būdas pažinti save ir pasaulį

„Jei atidžiai klausysi, ką kalba vaikai, gali kasdien gauti po smagią istoriją“, - neabejoja vaikų rašytojas, smagių pasakojimų apie neklaužadą Ulfą kūrėjas Virgis Šidlauskas. Vaikystėje skaitęs labai daug, paskui išvis metęs, šiandien jis rašo vaikams. O didžiausias jo džiaugsmas ir įkvėpimas yra dukra Atėnė. Daugiau apie rašytoją - žiniasklaidai pasidalintame interviu.
Virgis Šidlauskas
Virgis Šidlauskas / Šarūno Sabaičio nuotr.

– Virgi, kokia buvo tavo pirmoji perskaityta vaikiška knyga?

– Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“. Ne kartą buvau ją parsinešęs iš bibliotekos. Mėgau ir jos gražiai sueiliuotą tekstą, iliustracijas, ir gyvai įsivaizdavau visą meškučių šeimynėlę. Piešiniuose jų namai atrodė tokie jaukūs, kad mielai būčiau užsukęs į svečius.

Vaikystėje ir paauglystėje skaičiau tikrai daug. Rasdavau temų, kurios padėjo šiek tiek labiau pažinti save. Tačiau baigęs mokyklą, knygas pamiršau. Jei kas apie jas imdavo kalbėti – ką verta skaityti, ko ne – tik karpydavau ausimis. Nesilankiau nei knygynuose, nei bibliotekose, stipriai nutolau nuo literatūros. Gal todėl, praėjus keletui metų, prie skaitymo grįžau lėtai, bet labai noriai.

– Ar tavo parašytus rašinėlius mokytoja skaitydavo prieš klasę?

– Pradėjau rašyti pirmoje klasėje. Iš vyresnės sesės Ingridos nusižiūrėjau idėją ir perkirpęs piešimo sąsiuvinį pusiau, užrašiau savą „Batuoto katino“ versiją. Netgi iliustracijas nupiešiau. Vėliau tokių knygų buvo ne viena. Įkvėptas Robino Hudo, rašiau istorijas apie Miško gyventojus. Vėliau, penktoje ar šeštoje klasėje sugalvojau pasakojimą apie klasiokus. Kas vakarą parašydavau po naują skyrių, kuo toliau, tuo labiau visi norėjo, kad ir juos įtraukčiau į veiksmą. Vėliau parašiau dar vieną tos istorijos dalį, o trečiai neužteko įkvėpimo. Gal dėl to, kad klasiokų susidomėjimas išblėso, o gal ir pačiam pasidarė nuobodu. Vyresnėse klasėse stipriai susižavėjau moksline fantastika.

Šarūno Sabaičio nuotr./Virgis Šidlauskas
Šarūno Sabaičio nuotr./Virgis Šidlauskas

Pasukti į vaikų literatūrą tikrai neketinau. Kai gimė dukra, pirmoji istorija apie neklaužadą Ulfą galvoje susipynė pati ir nedavė ramybės, kol jos neužrašiau. Kartais pagalvoju, kad jei ne dukra, kažin ar iš viso rašyčiau. Ji man – didelis džiaugsmas ir įkvėpimas.

– Ar savo vaikams skaitai prieš miegą ar labiau mėgsti pasakoti savo istorijas? O gal – dainuoji lopšines?

– Skaitau. Stengiuosi supažindinti su visomis kultinėmis savo vaikystės knygomis – „Plėšiku Hocenplocu“, „Tortu danguje“, „Tiškučio“ nuotykiais, „Broliais Liūtaširdžiais“. Lopšines irgi teko dainuoti, tačiau ne savo kurtas. Pačioje kūdikystėje lopšinę gerai atstodavo grupės „Liūdni Slibinai“ daina „Pieno fabrikėlis“.

– Buvo toks laikas, kai vaikiškų knygų Lietuvoje netrūko, paskui jų stipriai sumažėjo, naujų rašytojų neatsirado. Dabar ir vėl – tik rinkis. Ar knygą išleisti yra lengva?

– Man atrodo, jei istorija nevykusi – ir šiais laikais, vargu, ar ji išvys dienos šviesą. Nemanau, kad leidyklos tapo atlaidesnės turiniui. Mes taip dažnai mėgstame pavirkauti, kad naujoji karta – visai sugedusi, knygos jai neberūpi. Tačiau bendraudamas su vaikais, jų mokytojomis ir bibliotekininkėmis matau visai kitą vaizdą.

Vaikai smalsūs ir turi gerokai daugiau galimybių domėtis ne tik knygomis, bet ir tais, kurie jas rašo. Jie seka rašytojus socialiniuose tinkluose, su jais bendrauja. O kai vaikų literatūrai skiriama daugiau dėmesio, natūralu, jog atsiranda ir daugiau vaikams rašančiųjų. Prie to, žinoma, daug prisideda ir sąmoningi, vaikus skaityti skatinantys tėveliai. Būtent jų pavyzdžiu sekdami, vaikai atranda skaitymo malonumą.

– Ar vaikai jums padiktuoja temas? Kas juos labiausiai domina?

– Mūsų vaikai visai kitokie, nei mes. Pirmiausia – jie gerokai drąsesni, veržlesni, neturi tiek daug kvailų baimių, kurias mes su savimi nešiojomės. Ir netiesa, kad vaikai mažiau smalsūs ar mato tik telefonų, planšečių ekranus. Šie daiktai – neatsiejama jų gyvenimo dalis, tikrai, tačiau dar ne visa. Lygiai tas pats buvo, kai radosi automobiliai, radijas ar televizijai. Vyresnei kartai visada sunkiau prisitaikyti prie pokyčių, todėl jie mieliau tvirtins, kad kol nebuvo mašinų – visi kuo puikiausiai vaikščiojo savo kojomis, o kol nebuvo radijo ar televizijos, daugiau laiko praleisdavo gryname ore arba dirbdami ūkio darbus.

Vaikai smalsūs ir turi gerokai daugiau galimybių domėtis ne tik knygomis, bet ir tais, kurie jas rašo. Jie seka rašytojus socialiniuose tinkluose, su jais bendrauja.

Tik tiesa yra ta, kad situacija negrįžtamai pakitusi ir daugelis dalykų nunykę arba tapę mažiau aktualūs. Bet tai nereiškia, kad šiuolaikinių berniukų ir mergaičių vaikystė yra kokybiškai prastesnė nei ankstesniųjų kartų. Vaikai turi begales pasirinkimų, kurių neturėjome mes. Jų laukia nauji iššūkiai, kurie mums net negrėsė.

Kartu su vaikais keičiasi ir knygos, o temų įvairovė nuolat plečiasi. Tai, apie ką mums atrodė svarbu kalbėti vos prieš 20 ar 30 metų, dabartiniams vaikams kelia tik nuobodulį. Rašytojui yra svarbu tuos pokyčius pastebėti ir užfiksuoti.

Idėjos dažnai nukrenta visai netikėtai – žaidžiant ar juokaujant. Iš vienos dukros pasakytos frazės galvoje kartais gali susidėlioja visas naujos knygos siužetas.

Šarūno Sabaičio nuotr./Virgis Šidlauskas
Šarūno Sabaičio nuotr./Virgis Šidlauskas

– Daugybė tėvų skundžiasi, kad jų vaikai neskaito. Gal jūsų namuose egzistuoja tam tikros skaitymo taisyklės?

– Dukra visada mato mūsų rankose knygas, stebi kaip jas perkame, pati išsirenka, ką norėtų paskaityti ar pavartyti. Skaitymas prieš miegą taip pat labai svarbus. Ne tik kaip įprotis, bet apskritai kaip buvimo kartu, fantazavimo, pokalbio, laikas. O tokioje skubančioje visuomenėje kokioje gyvename – galbūt ir vienintelis būdas trumpam sustoti, įsiklausyti į save ir vieniems į kitus.

– Dalyvausite skaitymo festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“. Ar eisite kartu su dukra?

– Tikrai taip. Ir labiausiai dėl to, jog koks bebūtų festivalis visų pirmiausia jis – šventė. Vaikai savo laisvalaikio nenori sieti su tuo, kas privaloma, ką būtina atlikti, o knygų skaitymas juk visų pirmiausia ne prievolė, o puikus būdas pažinti save ir pasaulį.

Nesvarbu ar knygose gausu fantazijos ar kalbama apie vaikams gerai pažįstamas situacijas primenančias jų gyvenimą – tai leidžia labiau pažinti save, save auginti. Į festivalį važiuosime su šeima ir tikimės ne tik pasilabinti su mėgstamais rašytojais, aplankyti įdomias dirbtuvėles ir knygų pristatymus, bet ir rasti naujų knygų skaitymui.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis