O paskui prasidėjo ypatingasis laikas, kai V. Grainytės drauge su menininkėmis Rugile Barzdžiukaite ir Lina Lapelyte sukurtos operos nuskynė tarptautinius laurus ir prasidėjo įspūdingi turai po pasaulį. Per tą laiką ji išleido kritikų ir skaitytojų palankiai įvertintą poezijos rinktinę „Gorilos archyvai“ bei romaną „Rožės ir bulvės“, rašė tekstus radijo pjesei, šokio spektakliui, performatyviam koncertui MO muziejuje ir veikė kitose, mažesnio mastelio kūrybinėse srityse.
Nutarėme susitikti kūrybiškoje aplinkoje – jos nedidelėje studijoje kultūros komplekse „Sodas 2123“. Įsitaisiusios ant teatrinių kėdžių ir gurkšnodamos fermentuotą arbatą pasikalbėjome apie visai paprastus ir sudėtingus dalykus.
– Turi šią studiją jau daugiau nei metus. Dažniau kuri čia ar namuose?
– Didžiąją gyvenimo dalį rašiau namie prie savo rašomojo stalo. Ši studija atsirado tamsesniuoju gyvenimo periodu, kai patyriau visokių smūgių ir perdegiau: pusę metų gyvenau Vilniuje ir pajutau, kad norėčiau turėti savo darbo kambarį šalia kitų žmonių, įsivietinti, užmegzti bendruomeninius ryšius. Tuomet kaip tik aptikau „Sodo 2123“ skelbimą. Laimėjau konkursą ir gavau erdvią studiją dideliais langais, bet tada pamačiau šitą kambarėlį ir iškart pajutau simpatiją palėpės ir celės tipo erdvei. Pradėjau remontuoti, įsikūriau. Labai džiaugiuosi, kad turiu šį kambarį – tokia gera psichohigiena, kai atsikeli ir eini į studiją dirbti. Yra ir socializavimosi aspektas, nes aplink daug kitų kūrybininkų. Nors, va, šį pavasarį dirbdama prie naujo kūrinio – ezoterinės queer radijo pjesės – „Sodo“ vengiau. Atrodė, žmonės ir pokalbiai blaško, studijoje nesirašo. Kūrinį rašiau tysodama lovoje, nors man tai mažiausiai įprasta vieta rašyti.
– O kai keliauji ar lauki oro uostuose – rašai?
– Kelionėse nerašau, nes būna daug kitų reikalų, kuriuos reikia sutvarkyti – atsakinėti į interviu klausimus, suspėti su kitais terminais, susitikimais, be to, laisvas minutes norisi išnaudoti naujai šaliai pažinti. Bet visi įspūdžiai ir patirtys juk nugula į pasąmonės banką, atminties archyvą.
– Kai susipažinome prieš keliolika metų, pamenu tave kaip didelę kelionių mėgėją, įsidėmėjau, kaip sakydavai, jog vertingiausias dalykas, kuriam gali išleisti pinigus, – kelionės. Ar dabar, kai tiek daug keliauji darbo reikalais, tavo žvilgsnis pasikeitė?
– Taip, natūralu, kad žvilgsnis atšipo. Atsimenu, kai pirmą kartą skridau į Kiniją, kiekviena detalė veikė, norėjosi ją užfiksuoti, kelionės atrodė nepaliaujamas įkvėpimo šaltinis. Dabar viskas kartojasi, rečiau stebina, nes nuolat patiriu daug tirštų įspūdžių. Kai turiu laisvų akimirkų, stengiuosi ramiai užsidaryti viešbučio kambary ir pridaryti savo ekraną, kad į jį neateitų dar daugiau stimuliacijos.
– O savo malonumui dar keliauji?
– Norisi vengti lėktuvų, tad keliauju Lietuvos teritorijoje. Va, neseniai kopinėjau po Sudervės piliakalnius, netrukus atostogausiu nuo senų laikų numylėtoje laukinėje Papėje. Kita vertus, gastroliuodama su „Saule ir jūra“ kituose žemynuose, esant galimybei, stengiuosi išnaudoti geografinę padėtį. Pavyzdžiui, šią vasarą po pasirodymų Singapūre nuvykau į Indoneziją patyrinėti kultūrinio ir dvasinio Balio paveldo – studijų metais svaigto taško. Pernai po gastrolių Buenos Airėse likau pakeliauti po Patagoniją, nuvykau prie Perito Moreno ledyno. Keliaudama malonumą vis dar patiriu, bet jeigu ne dosnios kūrybos trajektorijos, nesu tikra, ar skubėčiau pati tiek daug skraidyti.
– Kaip pasikeitė tavo santykis su Kaunu? Tiesą sakant, nustebau sužinojusi, kad dabar tu – vilnietė, nes visuomet man buvai tarsi viena svarbiausių Kauno asmenybių. Ar nepasiilgsti?
– Kaunas tebėra mano gimtasis miestas, o geografiškai jis taip arti Vilniaus, kad net nėra kur tam ilgesiui išsiplėtoti. Nepasakyčiau, kad į jį nuvykstu labai dažnai, bet Kaune gyvena mama, yra draugų, kultūrinių įvykių. Kaunas man visuomet bus svarbi erdvė.
– O imti ir apsigyventi mažame mieste nesinori?
– Na, Vilnius nėra toks megapolis, iš kurio norėtųsi bėgti. Priešingai, grįžus iš svetur Vilnius atrodo kaip itin kompaktiškas ir patogus miestukas. Čia yra kokybiško kultūrinio gyvenimo, čia gyvena man svarbių žmonių, draugų. Iš Vilniaus patogu keliauti į kitas pasaulio šalis. Tiesa, neretai pasvajoju apie gyvenimą kaime, gamtoje… Vaikystėje, pavyzdžiui, taupiau rublius, nes svajojau pirkti kaimą.
Pernai Kabeliuose dalyvavau tokioje „Verpėjų“ rezidencijoje – mėnesį ganiau avis. Gal šešerius metus puoselėjau šią svajonę, bet tiesiog nebūdavo kalendoriuje tiek laiko. O patyrusi perdegimą gavau progą išpildyti vidinį norą ir tai buvo viena nuostabiausių gyvenimo patirčių – keltis ir eiti miegoti su saule, lesinti vištas. Be to, Kabeliai yra Algirdo Uždavinio gimtasis miestelis, tad ten nuvykusi norėjau skaityti „Egipto mirusiųjų knygą“, buvau ją su A. Uždavinio vertimu ir komentarais nusipirkusi dar 12 klasėje, vis pradėdavau skaityti ir vis užklimpdavau. Atvykau į Kabelius rugsėjį, kai visa gamta iš lėto eina į miegą, rimtį, mirties tašką. Atrodė itin simbolinis metas, puiki proga narplioti „Egipto mirusiųjų knygą“ ir sukurti kokį nors kūrinį šviesiam A. Uždavinio atminimui.
Susidraugavau su menininke Laura Garbštiene ir biologe Onute Grigaite, viena iš pažintinės gastronominės knygos apie šv. Hildegardą „Džiaugsmo virtuvė“ autorių. Ji slapčia mus pasiėmė į Čepkelių raisto ekspediciją, ten vyko augalų inventorizacija. Nepaprastos patirtys!
– Sakai, patiko ganyti avis, o tau apskritai malonu užsiimti žemės ūkio darbais? Kaip sugyveni su buitimi?
– Atrodo, patinka, bet vis tiek turbūt esu baltarankė, man didesnis prioritetas skaityti knygą, intelektualinė veikla. Kaip ir tada – mėnesį ganiau avis, vaikštinėjau, klausiausi tinklalaidžių, skaičiau „Egipto mirusiųjų knygą“… Viskas taip tarsi romantiška. Iš tiesų rimtai ūkininkaujančių arba gyvulius auginančių žmonių buitis rūsti – esi pririštas prie vietos, veikiamas meteorologinių sąlygų, atšiaurios mirties ir gyvybės rato akistatos. Avis prižiūrėjau jų seksualinio piko metu, tad matyti, kaip penki baronai puola vieną patelę, emociškai nebuvo lengva: jaučiausi tarsi grupinio išprievartavimo liudininkė, tiesiog neišėjo ignoruoti, atsieti savęs nuo antropomorfinių projekcijų. Per mano skundus galiausiai visi avinai buvo ištremti į „vienuolyną“, o galiausiai – papjauti…
Jei kalbame apie buitiškumą, patinka tvarka namuose. Kai grįžtu iš kelionių, pirmiausiai norisi pereiti spintą ir išplauti grindis, nušluostyti dulkes – lyg toks švytravimas skudurėliu būtų inkaro nuleidimas. Žodžiu, esu pakankamai ūkiška, organizuota, buitis padeda įsižeminti, bet, žinoma, kai jos per daug, labai slegia.
– Kai pagalvoju apie tavo pasiekimus ir tarptautinę šlovę, atrodo, jeigu taip būtų nutikę man, galbūt visai būčiau pametusi galvą. O ar pastebėjimai, kaip apdovanojimai ir dėmesys pakeitė tave?
– Tikriausiai šią temą giliau vertėtų panagrinėti su kokiu nors psichoanalitiku.
– Kokių įdomiausių, netikėčiausių nutikimų, gastroliuodama po pasaulį, esi patyrusi?
– Hm, bandau prisimint, visokių nuotykių būta… Bjork su savo vaikinu atėjo į pasirodymą Reikjavike. Stovėjo visai šalia žiūrovų gretose ir atidžiai sekė libretą, uždavinėjo klausimus apie personažus, sakė, kad mūsų boso, Vyto Pasternoko, balse girdinti baltiškas priegaides. Apsikeitus komplimentais ir mums prisiekus, kad nieko neviešinsime instagrame, Bjork nusileido į pliažą pasveikinti dainininkų. Juokingas faktas: jos pusseserės vyras pliažą aprūpino juodu smėliu, o pati dainininkės pusseserė, tokia ragana su paauksuotu iltiniu dantimi, iš popremjerinio susibūrimo išėjo, nes skubėjo įprieskoniuoti avienos – šalis mažutė, tad visi ten susipynę, o žmonės geba žaviai išsisukti nuo socialinių ritualų.
Romoje, rodantis istoriniame, barokiniame „Teatro Argentino“ teatre, kūrinį su dukra aplankė aktorė Tilda Swinton – su kolegėmis spėjo aptarti vaikų auginimo ir tiršto gastroliavimo peripetijas. Taip pat niekada nepamiršiu tokio vaikino Venecijoje, kuris librete minimą dantukų rinkimą smėlyje susiejo su jūroje žuvusiais migrantų vaikais – pati rašydama „dantukas“ įsivaizdavau akmenuką, tiesiog gintarėlį… Arba prieš dvejus metus rodant Jeruzalėje pareikalavome festivalio, kad surastų palestinietę solistę – dažnai kūrinį įvietiname. Nour kelias eilutes atliko arabų kalba – librete minimas butelyje pasibaigęs vanduo poetiškai užsiminė apie Izraelio agresyvią politiką ir vandens kontrolę Gazos Ruože. Vieni žiūrovai susinervinę išėjo, kiti džiaugėsi ir palaikė subtilių gestą.
– Tave šlovė labiau slegia ar džiugina?
– Visko būta, bet džiaugiuosi, kad praėjo sunkusis Venecijos etapas, – galima pasimėgauti pasiekimų vaisiais bei iš jų atsirandančiais oro tarpais, ne vien beprotišku krūviu.
– Tikėjotės gauti „Auksinį liūtą“?
– Tikrai ne. O kai gavome apdovanojimą, nebuvo kada pasijusti ypatingai, nes buvo tiek streso ir viskas taip intensyvu, kad nelabai spėjai susivokti. Nemanau, kad apdovanojimas mane pakeitė kaip asmenybę. Gal tiesiog atsivėrė daugiau durų ir dabar galiu rinktis, pro kurias verta eini, o kurių rankenų geriau net neliesti.
Atsakysiu į tavo ankstesnį klausimą dėl slėgimo. Rašydama koliažinį romaną „Rožės ir bulvės“ turėjau įveikti psichologinį barjerą, atrodė, esu paralyžiuota, visų stebima, visi tik laukia, kada susimausiu. Jaučiau nerimą, kad gal jau nieko gero neparašysiu, nes knygą rašiau iš karto po „Liūto“. Bet ta barjero siena ilgainiui sutrupėjo, nors ir nelabai lengvai. Supratau, jog esu tiktai žmogus ir mes visi turime savo ribas. Gal jau sukūriau geriausius kūrinius, o gal dar laukia kiti, kitaip svarbesni, o gal jau važiuoju žemyn. Bet visa kūrybinė biografija – lyg kelionė, pulsuojantis reljefas: yra kalnų, nuokalnių, lygumų, vėl kažkoks kauburys, vėl piliakalnis… Svarbiausia, kad eiti būtų smagu ir prasminga. Grįždama prie tavo šlovės klausimo, manau, net ir daug pasiekus, viskas bet kada gali apsiversti – nemažai žvaigždžių dienas baigia skurdžiai, sirgdami ar vieniši. Tad į visa tai žiūriu kaip į kelionę, kurioje visko gali nutikti ir stengiuosi neprisirišti, suvokti visų tokių būvių laikinumą.
– Ar įsivaizduoji save, nustojusią kurti ir veikiančią ką nors kita nei kūryba?
– Buvo toks momentas, kai ištiko krizė. Atrodė, jau nenoriu nieko rašyti, baigėsi mano psichiniai ištekliai. Bet dabar panašu, kad vyksta atgimimas. Ateina naujų idėjų, tebegaunu naujų įdomių kvietimų, tad pati aplinka skatina nesustoti – šitas kelias nesibaigia, jo natūraliai nukirsti dabar ir neišeitų. Ar galėčiau visai nebekurti? Gal ir galėčiau, bet dar nenoriu, dar ne laikas.
– Apie savo kūrybą turbūt esi prisiskaičiusi begalę straipsnių ir atsiliepimų. Ar tau turi įtakos neigiamos reakcijos?
– „Saulė ir jūra“ sulaukė begalės teigiamų reakcijų, todėl labai įdomu perskaityti priešingas. Pavyzdžiui, Singapūre į pasirodymą atėjusi žurnalistė straipsnyje skundėsi nuoboduliu, veiksmo stygiumi – maždaug visi tik guli, monotoniškas daineles dainuoja. Kai pasirodė „Rožės ir bulvės“, buvo kritikos, kad iki galo neišplėtoti psichologiniai veikėjų portretai ir kas čia per žanras „koliažinis romanas“? Kažkam užkliuvo ant viršelio išskirtas Venecijos prizas, lyg jis signalizuotų autorės puikybę. Nors laurų kėlimas ant viršelio – įprasta leidybos praktika. Kokybišką kritiką vertinu, o menkavertiški pastebėjimai neskaudina.
– Seniau tu ir pati rašydavai kritinius tekstus.
– Taip, kamuodavausi. Esu ankstyvoje jaunystėje reguliariai rašiusi į „Miesto IQ“, „The Economist“, bendradarbiavau su įvairių kultūrinių leidinių redakcijomis, kol pati tapau vyr. redaktore „Kamanėje“. Sunkus ir nelengvas tas kritiko darbas, gerbiu jį. Pati pasiilgstu trumposios eseistikos, tad labai džiaugiuosi – atsigaunu – rašydama užsienio leidiniams arba Lietuvos platformoms.
– Atleisk, jei klausimas per daug asmeniškas, bet ar dabar gali išgyventi vien iš kūrybos?
– Jau nuo 2015-ųjų gyvenu iš kūrybos.
– Tokia daugelio menininkų svajonė – gyventi vien iš kūrybos ir neužsiimti šimtu kitų darbų.
– Dažniausiai nepagalvoju, kad tai nėra jau tokia savaime suprantama situacija – daugelis juk smaugiasi, kad galėtų kurti tarp visų prievolių. Stabtelėjusi sugebu pasidžiaugti ir su dėkingumu vertinti šį etapą. Bet stabilumo neturėjimas irgi turi savo kainą.
– Turiu dar vieną asmeninį klausimą apie senėjimą. Pastaruoju metu pati daug apie tai galvoju, tad įdomu: ar tave gąsdina kūno amžėjimas, suvokimas, kad jau nebepriklausome tai jaunųjų kartai?
– Būdama čia, „Sode“, dažnai susiduriu su daug jaunesniais kūrėjais, kurie į mane kreipiasi „jūs“. Svarstau, ar čia dėl to, kad jau atrodau labai vyresnė. Nes mano sąmonėje visi esame klasiokai.
Šią vasarą kaip tik po penkerių metų teko grįžti į Italiją: Venecijos teatro bienalėje rodėme operą „Geros dienos!“ ir buvome pakviestos vesti meistirškumo pamokų teatro profesionalams iki 35 metų. Kvietimas solidus – šias pamokas vedę teatro grandai, tokie kaip Krzysztofas Warlikowskis, Romeo Castellucci, Oskaras Koršunovas. Jaudinausi, nes atrodė, kad pati esu dar nuolat ieškanti, kryžkelėse, neturiu pedagoginių įrankių, o ką gi galiu duoti tiems žmonėms? Dirbtuvės vyko penkias dienas nuo ryto iki vakaro – pirmąją dieną jas vedėme trise, paskui kiekviena atskirai po savo dieną, o paskui vėl suėjome į trio. Jaunieji menininkai – skirtingų disciplinų atstovai. Man labai patiko su jais dirbti, skirti užduotis, supratau, kad didžiausia tokių Master Class galia yra gebėjimas maksimaliai skirti savo dėmesį esantiems kelio pradžioje ar viduryje, o ne puikavimasis savo autoritetu.
Na, o su kūno amžėjimu, tiksliau, jo trapumu ir nykimu, labai aiškiai ir skaudžiai susidūriau prieš dvejus metus, tad artėjantis keturiasdešimtmetis negąsdina. Šiaip dabar pats gražiausiais amžius – nesu nei labai jauna, nei sena.
– Bijai mirties?
– Mirti nebijau, tai gali nutikti bet kada, nebūtinai galiu sulaukti senatvės. Labiausiai turbūt baugina negalia ir buvimas vienišai su ja, niekam nereikalingai. Šią žiemą sirgau kovidu su komplikacijom, du mėnesius prasikamavau. Labai ryškiai įsivaizdavau save vienišą ir neįgalią. Vos pakilusi iš lovos pervedžiau pinigų „Maltiečiams“, vienišiems senukams – labai susitapatinau su jais. O visai sustiprėjusi nuvykau į „Sodrą“ išsiaiškinti dėl socialinių garantijų ir pradėjau kaupti trečios pakopos pensiją.
Taip pat medituoju, praktikuoju Vipasaną. Tai geras įrankis atsitraukti nuo savo baimių, emocijų, būdas prisijaukinti laikinumą, priimti krizes, iššūkius, bet nebūtinai pavyksta išlikti ramiai.
– Jauti skirtumą tarp savo ir jaunųjų kartos?
– Per kūrybą tenka susidurti su jaunesniąja ir vyresniąja kartomis, taip pat turiu dvidešimtmečių draugų. Stebina, kokie šviesūs žmonės! Jie, gimę po 1990 m., turi tikrai mažiau kompleksų ir gruzo. Pati jaučiuosi kaip tranzitinė karta – galiu suprasti tėvų kartą ir posovietinę aplinką, bet tos kelionės, patirtys iš svetur leidžia perjungti kitą, labiau à la vakarietišką kanalą. Tą priimu kaip tam tikrą dovaną, supergalią.
– Gavai užsakymą parašyti romaną ir rašei jį per pandemiją, o knyga išėjo karo Ukrainoje pradžioje. Aš savo knygos rankraštį pabaigiau taip pat karo pradžioje ir paskui ilgai nebegalėjau prie jo prisiliesti. Ar tau buvo panašiai?
– Taip, vos tik išsiunčiau „Rožių ir bulvių“ rankraštį leidyklai, pasidėjo genocido veiksmai Ukrainoje. Ir viskas pasidarė beprasmiška.
– Tuo metu buvai Lietuvoje?
– Taip, buvau Lietuvoje, ką tik baigusi rašyti knygą. Laukiau, kai atidavusi leidinį išvyksiu porai dienų į sanatoriją, bet prasidėjus karui atokia mintis pasirodė nederama, be to, apėmė paranoja, kad jau viskas, iš Baltarusijos miškų ims važiuoti tankai. Tad, kaip ir visi, įmirkau sekti naujienų. Patyriau egzistencinį persmelkimą, kas būtų, jei prasidėtų karas. Tuometinis mano partneris paragino atvykti pas jį į Kanadą. Kai pagalvoju, iki 2022 m. ne tik nuolat gastroliavau su spektakliais, rašiau knygą, bet ir sugebėjau gyventi tarp dviejų žemynų.
– Turbūt Kanada atrodė kaip saugus prieglobstis, jei prasidėtų karas?
– Nors tas vizitas man buvo paskutinis, ukrainiečių pabėgėliams Kanada buvo tikrai dosni – stebėjau besikuriančias bazes anoje Atlanto pusėje. Na, o „Rožėms ir bulvėms“, kaip ir kitoms tuo metu išėjusioms knygoms, laikas buvo netinkamas. Visa grožinė literatūra tapo neaktuali. Skirtingai nei per pandemiją, nukrito skaitymo rodikliai. Vilniuje neįvyko knygos pristatymas. Dabar, nors karo grėsmė dar realesnė, žmonėms, matyt, labiau sukasi tas gyvybinis, noro gyventi variklis – toliau tuokiasi, gimdo vaikus, gyvena savo gyvenimą ir skaito knygas. Atsiverčia ir tas, kuriose, pavyzdžiui, aprašoma pandemija arba nuo realybės nutolęs turinys.
– Kai skaičiau Gabijos Grušaitės romaną „Grybo sapnas“, šiek tiek nervino, kad ji rašo apie tokius artimus ateities įvykius. Bet ir apie dabartį rašyti atrodo rizikinga, nes viskas kasdien keičiasi, sunku viską užčiuopti. Ką apie tai manai?
– Man atrodo, rašytojai nėra skiltininkai, turintys tiksliai aprašyti, kaip, kurią dieną ir kas pašovė Trumpo ausį. Taip pat rašytojas neprivalo tiksliai išpranašauti ateities. Jo aprašyta, nors ir artima, ateitis neprivalo išsipildyti, juk tokiose futuristinėse knygose idėja daug platesnė nei tiesiog ateities spėjimas.
– Ar karas pakeitė tavo žvilgsnį į rusų autorius?
– Atsirado stipri alergija rusų autoriams. Va, dabar Venecijos teatro bienalėje turėjau galimybę eiti į spektaklius – pamačiau, kad italų trupė rodys Antono Čechovo „Tris seseris“ – ne tik nenorėjau eiti, bet ir likau nesupratusi, kodėl tas autorius ten atsidūrė. Kai Užupyje prie manęs prieina ir rusiškai klausia kelio, apsimetu, kad nemoku kalbos. Gal labiausiai sunervina toks įžūlus priėjimas be pasisveikinimo… Nors paskui permąstau: gal ten buvo tiesiog angliškai nemokanti moteris iš, pvz., Estijos, ir norėjo paklausti kelio. Gal reikėjo atsakyti? Tačiau nieko negaliu su savimi padaryti – dabar ši alergija paūmėjusi.
– Kas buvo pirmas tau įspūdį palikęs rašytojas?
– Paauglystėje eidavau į Mykolo Žilinsko dailės galeriją, kur atvykdavo vienuoliai iš Tibeto pilti mandalų. Jų gretose būdavo ir Jurga Ivanauskaitė. Darė įspūdį jos kūryba, kaip ir daugeliui mūsų. Tuo metu iš savo elektroninio pašto juodajuoda@yahoo.com parašiau kažin kokį kvaitulingą laišką ir mano nuostabai rašytoja netrukus atrašė. Dabar nepasakysiu – ką, bet padėkojo – taip nešykščiai ir netrumpai, nors ten buvau neblogai prikarščiavusi. Dar norėjau kažkada išrausti tą laišką, bet nebepatenku į juodajuoda pašto dėžutę.
– O kiti rašytojai, atvykdavę į mokyklą?
– Nelabai tokių pamenu. Bet paskui, kai buvau dvidešimties, bendraudavau su Kęstučiu Navaku. Tuo metu klausiausi daug psichodelinės muzikos, tad Kęstutis paskolindavo kompaktinių diskų pasiklausyti, kai kuriuos filmus esu atradusi per jį.
– Tai tuo metu tryneisi su Kauno bohema?
– Nepasakyčiau. Bet gal ir būta tokių akimirkų.
– – Ar dabar tos bohemos yra?
Kaune? Nežinau, dažniausiai tik nuvažiuoju pas mamą, susitinku su senomis draugėmis. Baruose nesilankau, tad nematau, kaip bohema atrodo. Gal tai jau toks pasenęs, romantiškai supelijęs terminas? Bohemą pakeitė hipsteriai ir influenceriai.
Na, gal prisėdusi kur Kaune arbatos galiu atpažinti tuos pačius, paauglystėje matytus nelabai talentingų vyresnių bohemščikų veidus, kurie iki šiol bando verbuoti jaunas merginas. Tik jos yra daug protingesnės ir žinančios savo vertę.
– Suprantu, kad tavo dienos turbūt labai skirtingos, bet vis tiek įdomu, kaip atrodo tavo įprasti šiokiadieniai, jei tokių būna.
– Man patinka struktūra. Kai grįžau iš avių, kone du mėnesius pareigingai rytais eidavau į studiją – turėti terminai gerai įstatė į vėžias. Dar lankiau sporto klubą ir chorą. Čia, „Sode“, jis įsikūrė „Operomanijos“ studijoje: dainuoja įvairių sričių menininkai, fainas repertuaras – man labai patiko. Taip pat patiko žinoti, kurią valandą ir ką veiksiu, kada dirbsiu, kada į būrelį, o kada jau laisvas laikas ar savaitgalis. Atrodė, pagaliau sveika struktūra, nes ilgus metus gyvenau taip, jog atrodė, kad dirbu 24 val. per parą, kažin ką strateguoju, nuolat eina skubių reikalų žinutės – nesvarbu, 3 val. ryto ar sekmadienį. Nežinau, kaip tu pati, bet kai kurie žmonės mėgsta dirbti iš namų pusiau gulomis, tarsi save apgauti, kad gal dirba, o gal nedirba. Man – atvirkščiai – patinka sėdėti prie rašomojo stalo numatytomis valandomis, jausti truputį streso ir įtampos, turbūt geriausiai sekasi rašyti save muštruojant, nors gal tai ir nėra labai sveika.
– Taip, dažnai dirbu pusiau gulomis ir mane gerai veikia darbas kavinėse, pašalinis triukšmas netrukdo. Nors, kalbant apie rašymo rutiną, vis tiek sunkiausia kurti ir viską aplink pamiršti tada, kai tą dieną kybo dar penki svarbūs reikalai ar susitikimai.
– Esu skaičiusi tokią amerikiečių pagalbos sau knygą „How To Write a Lot“ („Kaip parašyti daug“)…
– Aš irgi!
– Joje patiko, kad reikia paskirti per dieną porą valandų rašymui, kai nenaršai telefone, nors ten ir žybsėtų žinutės, elektroniniai laiškai. Nebūtinai reiškia, kad ką nors parašysi, bet bent jau apie kūrinį galvosi, man tas triukas padeda.
– Aha, jis man padėjo išjudėti iš mirties taško su pirmuoju romanu. Tada netgi turėjau pasidariusi lentelę, kur kasdien žymėdavausi, kurią dieną, kiek minučių rašiau ir kiek žodžių pašiau.
– Rašant įdomiausia, kad, atrodo, nieko nepavyks, bet reikia duoti laiko sau, ir galvoje įvyksta kažin kokia fermentacija. Ateina laikas, ir pradeda vyniotis gijos. Niekada nežinau, koks tas kūrinys bus ir apie ką.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.