Tautos balsu vadinamą poeziją ilgai kamavo totalitarizmo demonai – tik pastaraisiais dešimtmečiais atsirado proga atsipalaiduoti nuo moralizavimo, egzistencinių problemų sprendimo ir ideologizavimo prievolių. Prie vadavimosi iš nepilnavertiškumo ir provincialumo kompleksų šiemet prisidėjo Vaiva Grainytė, kartu su bendraautorėmis Rugile Barzdžiukaite, Lina Lapelyte ir 35 tonomis lietuviško smėlio laimėjusios Venecijos bienalės, vadinamos „menų olimpiada“, prestižinį Aukso liūtą, kuriuo įvertintas Lietuvos paviljone demonstruotas operos projektas Sun & Sea: Marina.
Pradėjusi literatūrinę karjerą nuo egzotiškų ir dėl savito stiliaus kritikų iškart pripažintų Pekino dienoraščių (2012), Grainytė buvo pasinėrusi į audiovizualinių žanrų stichiją, išsilaisvindama iš nuoseklių siužetų ir giliamintiškų idėjų privalomybės. Kadaise operos kritikai sarkastiškai prasitarė: nėra tokios nesąmonės, kurios būtų neįmanoma išdainuoti. Grainytė šią kandžią mintį apvertė kitu kampu: nėra tokio absurdo, kuris negalėtų virsti eilėraščiu.
Grainytė šią kandžią mintį apvertė kitu kampu: nėra tokio absurdo, kuris negalėtų virsti eilėraščiu.
Jos siurrealizmas susijęs su pasakų, sakmių, alogiškų gotikinių novelių kontekstais, kurių nuorodų pribarstyta rinkinio Gorilos archyvai skyrių epigrafuose. Eilėraščiai rašyti skirtingu laiku, todėl inventorizuoti pagal „kūrybinės archeologijos“ principus, kaip pažymėta ant archyvo kortelę primenančio viršelio. Kišeninio formato knygelę patogu pasiimti į kelionę, atsiversti autobuse ar lėktuve, ji gali suteikti paguodos paklydus svetimuose miestuose, primindama, kad viskas aplinkui prireikus tampa poezija – net ir ant kelkraščio išsidraikę suvažinėto paukščio viduriai ar virtuvinės kriauklės sietelio rūgstantis turinys.
Iš karto pastebimas Grainytės eilėraščių bruožas – žaismingumas, minties lengvas skrydis, improvizacija, vaizduotės žaizdre sulydanti niekaip nesuderintus įvaizdžius. Su gaivališka energija reaguojama į laiko ritmus: saulė pristatoma kaip „bjaurus kunigaikštis“, kurio pavidalas primena naivaus, fantazuoti linkusio vaiko piešinį („Veidas – tai milžiniška seniūnija, / burna – įkaitę pamišę gaidžiai, raudona fosilija“), tad sušunkama, apverčiant gramatinę giminės logiką: „Saulė yra bjaurus!“ (p. 7). Šis šūksnis – lyg aidas iš indoeuropietiškos mitinės pasąmonės, kurioje didysis šviesos šaltinis buvo siejamas su vyriška šviesos, ugnies, karo simbolika. Kitur Saulė nuvertinama iki industrinį peizažą apjuosiančio degančio rulono, personifikuojama ir įgyja žynio chemiko kontūrus, o jos varžovą Mėnulį lyg morenginį tortą kemša įžūlios beždžionės.
Šviesos ir tamsos kaita apnuogina sezoninių ženklų praeinamybę, tačiau Grainytė į savo poetinį pasaulį neįsileidžia nostalgijos ar sentimentalumo. Ne kartą susiduriama su egzistencine aklaviete, išnyksiu kaip dūmas situacijos tragizmu, tačiau užuot nubraukus graudulio ašarą, smalsiai stebimas pavasarį posėdžiaujančių erkių sujudimas, laikas apmąstomas ne kaip praradimo simbolis, o kaip gyvastinga pelė, kuri nenustygstanti šokinėja ir graužia metus. Gyvenimiškos patirtys vertinamos su grakščia ironija, nors nenutylimi ir lūžiai bei traumos – pasakojami įspūdžiai iš ligoninių, dalijamasi neišsipildžiusių meilės istorijų nuotrupomis, keliaujant po svetimus kraštus atveriamos vienatvės properšos.
Aplinkui knibždant įvairiausioms gyvybės formoms, sunku patikėti, kad individualus gyvenimas baigtinis: „širdis juk gali atsisakyti plakti, / ji autonomiškiausias kūno direktorius, / ir tuomet visi planai – šuniui ant uodegos“ (p. 108). Gyvybės ir mirties ratą įprasmina žvaigždės – tiek tos tikrosios, paverčiančios dangų begaliniu rūgpieniu (p. 120), tiek popkultūros įžymybės, įkūnijusios šiuolaikinio estetinio idealo viltis: mirus charizmatiškajam Davidui Bowie, ateina kartus praregėjimas, jog „mūsų gyvybės laikosi – kaip sakoma liaudyje – ant snarglių. / Esame totalus ‚Made in China‘: / būsima diena – be garantinio lapelio“ (p. 93). Nebūdama sentimentali, Grainytė „kūno direktorių“ – širdį mini ne ką rečiau nei romantikas Maironis: nemigos naktimis ji virstanti į spurdančią vištą (p. 16); po operacijos ja gėrisi profesorius, pripažindamas, kad siūlės tobulai įaugusios (p. 19).
Eilėraščiuose eksponuojami kūniškumo pavidalai, nevaržomi fiziologiniai kūno poreikiai, ir būties pilnatvė įsivaizduojama kaip išsivadavimas iš konvencijų ir drovumo. Į poetinį pasaulį prasismelkia smulkūs intymaus bendravimo džiaugsmai, ilgimasi galimybės „vėl su kuo nors bučiuotis, / neužsidarius vonios kambario durų / garsiai daryti sysių, / kol kažkas bendriems pietums troškina kepenėles“ (p. 61). Pati Grainytė interviu yra teigusi, kad savo kūrybinį metodą suvokia labiau kaip dramaturgiją nei kaip terapiją, nesistengianti jausmingomis metaforomis gydyti sielos žaizdų, o autoironijos filtras saugąs nuo perdėto tragizmo, galinčio virsti neskoninga komedija.
Ironiškai žaismingo santykio su tikrove simbolis – beždžionė, neišdresiruota, nesugadinta civilizacijos, pasaulį suvokianti ne kaip priežasčių ir padarinių grandinę, o kaip nevaldomą vaizdų ir pojūčių antplūdį. Beždžionė šaiposi iš tikrovės ją pamėgdžiodama, nekompleksuoja dėl savo kūniško ribotumo. Kita vertus, Grainytės eilėraščių lyrinis subjektas – tikras skaitmeninės eros pilietis, negalintis gyventi be jo būties galimybes išplečiančių technikos išradimų, neįsivaizduojantis savęs be urbanistinės aplinkos ir buitinių patogumų, be galimybės keliauti ir intelektualiai tobulėti.
Ironiškai žaismingo santykio su tikrove simbolis – beždžionė, neišdresiruota, nesugadinta civilizacijos, pasaulį suvokianti ne kaip priežasčių ir padarinių grandinę, o kaip nevaldomą vaizdų ir pojūčių antplūdį.
Juk smagu, kad „[s]idabriniai automobiliai priparkuoti kieme – / mėsingi rotveileriai, / apsikosėję miesto dulkėmis“ (p. 13), „šaldytuve netyliai sūris su ridikais mylisi, / kaukia paskutines dienas gyvenanti grietinė“ (p. 24). Eilėraščių „aš“ negali išsiversti be daugybės daiktų, nors suvokia, kad aplinka perkrauta, ją reikia periodiškai iškuopti, nes juk visas panaudotas šlamštas nusėda praskrendančių varnų skrandžiuose, „guli juodose / kranksinčiose saugyklose arčiau dievo“ (p. 35). Daug daiktų pamirštami ir pasilenkus po lova regimi iš netikėtos perspektyvos – taip būna suaugėliams, kurie netyčia aptinka vaikystėje mėgtus žaislus, juose lyg metaforiškuose veidrodžiuose atpažįsta save pačius ir seniai iš akiračio pasitraukusius žmones.
Pertekliaus dvasia ir šiuolaikinio miesto bendruomenės vienybė ypač išryškėja švenčių dienomis, kai neriama į juslišką šurmulį, dalyvaujama gastronominėse apeigose. Eilėraštyje „Kūčių sensorika“ atmintį žadina siurreali retorika: „Pasverkit ir man gabalėlį / galvelę vieną atkirpkit / sūraus / pilko silkės sūnaus, – paprašau pardavėjos“ (p. 43). Grainytės subjektas nesidomi metafizika ar teologija, anapus sakmių ir pasakų archetipinių vaizdinių jam neatsiveria jokie slėpiniai, ironiškos žiūros netrikdo jokie autoritetai. Dievo vardas rašomas mažąja raide, dangus įsivaizduojamas kaip plokščias ir netobulas ekranas, kuriame „[e]lektros burbuolės susiskliaudžia, / etatą perima žvaigždės“ (p. 8). Pati autorė yra prasitarusi, kad vietoj mišių mieliau rinktųsi maudynes lelijų kupiname ežere, nors ir nesitapatinanti su panteistiniais sąjūdžiais.
Kai kurie eilėraščiai siužetiški: braižomi virtualios komunikacijos eskizai („Reikjaviko epistoliarika“), susvetimėjusių tėvo ir motinos balsai įrėmina vaiko vienatvę („Škvalo stirniena“), nusaldintas šeimyninės idilės vaizdelis priešinamas benamio susvetimėjusiai, individualybę praradusiai figūrai, primenant, kad perėjoje tūnanti žmogysta kadaise irgi buvo kažkieno mylimas vaikas („Omletas. Life is Life“). Poetė nesistengia moralizuoti, jai svarbi dinamiška pasakojimo forma, kuri esą pati savaime atskleidžia pasaulio disharmoniją ir nenuspėjamumą, nors nepasiūlo jokios racionalios išeities. Eilėraštis dažniausiai neturi sukūrimo istorijos ar konteksto, lyg omletas, iš kurio neįmanoma rekonstruoti pirmapradės formos – kiaušinio: „Gyvenimas – sapnas – omletas – / trynys ir baltymas susijungia ir skyla, / sukurdamas netikėtas pabaisas, chimeras, / keistus naratyvus / ir peripetijas“ (p. 111).
Pasaulis dėl moderniausių mobilumą užtikrinančių technologijų pasidarė lengvai apkeliaujamas, o jo prieštaravimai dar aštresni, kai žinai, kad tavo patiriama depresija dėl nesuvalgytos šaltienos indelio tėra ciniška išmonė, lyginant su tiesiogiai transliuojama Artimųjų Rytų kruvinų konfliktų tragedija. Visa planeta apraizgyta metaforiškų sąsajų mazgais: tuo metu, kai įsižiūrima į vaistinės logotipą su tikroviškai nupiešta gyvate, jos antrininkė, pasak visažinės žiniasklaidos, išgąsdina berniuką kažkur Australijoje.
Lyrinis „aš“ turi savo nuomonę apie globalius politinius kataklizmus, kurie poezijoje iškyla hiperbolizuotais pavidalais („Pavojinga kaliausė atsisėdo į galingiausio vadovo postą: / suvaitojo visa stratosfera, / siaubas sukaustė tautas“, p. 101), nors turi pripažinti, kad Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu kol kas niekaip nesutrikdė pavienių mikrokosmosų buities ir būties. Grainytės poezijos subjektas nori būti socialiai atsakingas ir pilietiškas, tačiau iš esmės reiškiasi kaip intravertiška asmenybė, rūpinasi detalėmis ir neaprėpia visumos.
Pasitikima gamtos kuriančia potencija ir neslepiama nusivylimo lėkšta antropocentrine kultūra. Vaivos Grainytės pasaulis – spontaniškas, gaivališkas, savaime rūgstantis, besifermentuojantis, pilnas nepažinios, bet labai gyvybingos biomasės, nesąmoningų impulsų, instinktyvaus siurrealizmo. Prisiminus archetipinį ginčą tarp klasicistų ir romantikų, Gorilos archyvai gali būti perskaityti kaip (post-neo-)romantinės estetikos aktualus dokumentas.
Vaiva Grainytė, GORILOS ARCHYVAI, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019, 126 p., 600 egz. Dizaineris Jurgis Griškevičius.
