Čia ji aprašo savo įstabų 24 000 kilometrų nuotykį, į kurį leidosi kartu su sužadėtiniu įprastą kelią kuriam laikui iškeitusi į geležinkelio bėgius.
„Ne kartą vos per plauką išvengusi įvairių nemalonumų, prisiekiau daugiau niekada nesiimti tokių ambicingų užmojų. Tada nė neįtariau, kad geležinkeliai nusekė paskui mane namo – plaukuose nugulė jų dulkės, ritmas aidėjo mano kauluose, o jų žavesys įsismelkė man į kraują. Vienas po kito ėmė reikštis simptomai: stoviniuodavau ant tiltų stebeilydama, kaip dunda prekiniai traukiniai.
Šiltais vakarais nusipirkdavau bilietą į abi puses ir visą kelionę tik sėdėdavau prie lango ir skaitydavau, o naktimis gulėdavau nesumerkdama akių ir klausydavausi tolimo, tamsą skrodžiančio traukinio kaukimo. Tai virto liga, kuriai nėra vaistų. Bent jau tokia, kuriai vaistų nerasi Londone. Turėjau vėl šokti ant bėgių – bet negalėjau tiesiog susikrauti ir išvažiuoti. <...> Gindama šalin mintį apie išvykimą, toliau sukausi kasdienybės rutinoje, slopinau bet kokį potroškį, vos tik jis sukirbėdavo, kol galiausiai lioviausi kovojusi: ant bėgių dar buvo galima tiek daug patirti, traukiniai manęs laukė – bet ne amžinai. Kelionės traukiniu keičiasi stulbinamu greičiu: vis daugėja greitųjų traukinių, o ilgų distancijų reisai išleidžia paskutinį garą.
Iš tvarkaraščių išimami naktiniai traukiniai, o klasika tapusių maršrutų lieka vis mažiau. Pasak ekonomistų ir pesimistų, geležinkelių romantikai gresia greita mirtis, bet aš atsisakiau patikėti, kad tai tiesa. Nors niekas pasaulyje neprilygs Indijos geležinkeliams, žinojau, kad savita dvasia pasižymi kiekvienos šalies traukinių tinklas, o kad tuo įsitikintum, tereikia atidesnio žvilgsnio.“
National Geographic Traveler metų knyga tapusiame leidinyje M.Rajesh aprašo keliones iš Londono Šv. Pankracijaus geležinkelio stoties į Rusiją, Mongoliją, Kazachstaną, Šiaurės Korėją, Kanadą ir kitas šalis. Traukinių kupė autorė sutinka unikaliomis istorijomis besidalinančius pakeleivius, stebi pro langus gamtinę ir kultūrinę įvairovę, dar nepažintomis spalvomis nutviekstą pasaulį.
„Dalydamiesi metaliniu puoduku karšto šokolado ir pakeliu cukrinių sausainių, sėdėjome su Džemiu prie lango ir mėgavomės mirksinčia pro medžius saule. Jų stori, vaškiniai lapai plakėsi į vagono šonus, šlamėjo pro langus, o protarpiais prasiskyrę atskleisdavo storas žalių bananų kekes. Laibos palmės linko į šoną, o lotosais nusagstytuose vandens telkiniuose kiurksančių bizonų nugaromis drąsiai strykčiojo balti paukšteliai.
Danų porelė išlipo Hujėje, jiedu nepratardami nė žodžio susikrovė daiktus ir išėjo. Reikia įdėti tiek daug valios pastangų, kad nesišnekėtum su taip arti atsidūrusiais bendrakeleiviais, jog man liko tik žavėtis jų pasiryžimu visą laiką išbūti tokiems nedraugiškiems. Tarp Hujės ir Danango aplink traukinį vyniojantis į kalvą šliaužiančioms džiunglėms, vagone mirgėjo šešėliai ir saulė.
Tai buvo pati gražiausia kelionės atkarpa, tad džiaugiausi, kad danai jos neteko. Persisvėrusi per laukujes duris stebėjau, kaip skrosdamas uolas traukinys vingiuoja pro tunelius, tai įnerdamas, tai vėl išnerdamas, kol staiga apačioje atsivėrė nuostabus ūkanotas Pietų Kinijos jūros mėlis. Nuo Lang Ko įlankos palei pakrantę driekėsi kreminės spalvos smėlio nerija, nuo kurios purslai ritosi iki pat Danango, kur turėjo būti kitas mūsų stabtelėjimas. Pastovėjęs tik tiek, kiek pakako pertempti krepšius per bėgius, traukinys sudrebėjo ir leidosi pakrante Saigono link.“
„Aplink pasaulį 80-čia traukinių“ – tai žavingi ir nepamirštami kelionių memuarai. Monisha Rajesh dalijasi ne tik maloniomis, bet ir iššūkių kupinomis akimirkomis svetur, priverčia nusišypsoti ar net iš širdies kvatoti. Šiose kelionėse Tai tekstas, kuriame užsimezga netikėtos pažintys, ir atsiveria suvokimas, ką reiškia būti žmogumi tarp žmonių, arba – pasaulio piliečiu. Keliasdešimt tūkstančių kilometrų trunkantis nuotykis – ideali knyga ieškantiems įsimintinos istorijos atostogoms, o gal – naujų maršrutų kelionėms.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Kambodžoje nėra traukinių. Nuo išvykimo iš Londono staiga pirmą kartą sustojome. Po poros naktų Hoi Ane, įsigiję rankų darbo šilko ir užvalgę vietnamietiško makaronų cao lau, Danange vėl įlipome į Reunification Express ir leidomės gilyn į šalį, septyniolika valandų sėdėdami tiesiomis nugaromis ant medinių suolų. Vietnamiečiai į mus žiūrėjo su ne mažesniu susidomėjimu negu į televizorių, ir įtariu, kirto lažybų, kurį iš mudviejų pirmą ištiks nervų priepuolis. Be to, kad pigesni, šie paprasti vagonai su kietais suolais negalėjo pasiūlyti nieko daugiau už galimybę fotografuoti pro atvirus langus, bet šioji kelionės pusė buvo ne tokia vaizdinga kaip pirmoji, maža to, jau temo.
Net nesuabejoję, kad visose šalyse bus galima keliauti kokiais nors traukiniais, dabar mes įstrigome Azijos geležinkelių tinkle žiojinčioje kiaurymėje ir svarstėme, kaip peršokti iš Saigono į Siem Reapą. Nutiestas gabenti ryžius, bet sunaikintas tamsios istorijos, 610 kilometrų ilgio geležinkelis buvo ištiestas valdant prancūzams. 1930–1942 m. buvo nutiesta pirma Pnompenį su Bankoku šalies šiaurėje sujungusi linija, o 1960 m. užbaigta irantroji iš Pnompenio į Sihanukvilį pietuose vedusi linija.
Net nesuabejoję, kad visose šalyse bus galima keliauti kokiais nors traukiniais
Trečioji suplanuota linija tarp Pnompenio ir Saigono, kuri būtų sujungusi Vietnamą su Tailandu, taip niekada ir nenutiesta. Dvi pabaigtos linijos buvo naudojamos gabenti kroviniams, o retkarčiais ir vežti keleiviams, bet 1975 m. Pol Potui užėmus Pnompenį, geležinkeliai ėmė tarnauti jo genocidiniam režimui, jais deportuota ir kaimo vietovėse įkurdinta šimtai tūkstančių kambodžiečių, kurie ten pateko į sunkius priverstinius darbus, badavo ir galiausiai buvo nužudyti.
Net ne taip seniai, dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, traukinius Raudonųjų khmerų partizanai naudojo kaip lengvą taikinį pasalai ir užpuolimams, žmonių grobimams ir žmogžudystėms. Po ilgų pilietinio karo metų ir sprogusių minų padarytos žalos, geležinkeliai liko smarkiai apgadinti. Be to, dėl Kambodžos valdžios aplaidumo traukiniai dažnai nulėkdavo nuo bėgių, kol galiausiai išvis nustota jais naudotis. Vis dėlto, prabėgus nedaug laiko nuo mūsų kelionės, buvo prikelta Pnompenį su Sihanukviliu jungianti linija ir vėl atkurtas keleivių transportas.
Įveikę trūkstamą atkarpą keliais autobusais, pagaliau atvykome į Poipetą ir atsistojome į keliautojų su kuprinėmis eilę, kurie, trumpam išvykdami iš šalies, norėjo įgyti teisę prasitęsti vizą. Ši dvi šalis jungianti vieta buvo tarsi niekieno žemės lopinėlis, kuriame knibždėte knibždėjo sukčių, prostitučių, aferistų ir įkyrių prekeivių.
Tailande lošti draudžiama, todėl šie lošimo namai yra teisėtas užutėkis, kur suplūdę tailandiečiai iššvaisto savo pinigus žaisdami kazino kauliukais ir rulete
Apsuptas lūšnynų ir turgaviečių Poipetas garsėjo lošimų namų koridoriumi, čia vienas kazino buvo rėksmingesnis už kitą, o šalia galėjai perskaityti tokius pavadinimus, kaip „Atostogų rūmai“, „Didžiojo deimanto miestas“ ir „Žvaigždžių rojus“, jie buvo didingi ir įkvepiantys, taigi visiška priešingybė tam, kas iš tiesų buvo.
Tailande lošti draudžiama, todėl šie lošimo namai yra teisėtas užutėkis, kur suplūdę tailandiečiai iššvaisto savo pinigus žaisdami kazino kauliukais ir rulete, o kambodžiečiams – tai proga rasti darbą. Skindamiesi kelią šia judria gatve pro sukčius, prostitutes ir įkyrius prekeivius – apgavikai tik ir taikėsi pričiupti europiečius, – perėjome draugystės tiltą į Tailandą, gavome antspaudus į pasus ir įsirangėme į tuk tuk, triratį taksi, kuris turėjo nuvežti mus į Aranjaprateto stotį, gražų medinį pastatą, aptvertą retų lentų tvorele ir papuoštą vazonais su išpuoselėtais krūmeliais.
Monisha Rajesh, Aplink pasaulį 80-čia traukinių, iš anglų kalbos vertė Lina Černiauskaitė, leidykla „Vaga“, 2023.
