Su Australijoje šiuo metu gyvenančia vertėja susirašinėjome apie leidyklos „Baltos lankos“ išleistą memuarų knygą „Nesutramdyta“, stereotipų galią, vertėjos santykį su knygoje gvildenamomis temomis bei, regis, nematomas sąsajas tarp skirtingų jos verstų – išleistų ir dar tik pasirodysiančių – kūrinių.
– Lietuvių kalba pasirodo jūsų versta Glennon Doyle knyga „Nesutramdyta“. Memuarų tipo knyga užsienyje sulaukė daug dėmesio, tapo itin populiari ir įvardijama kaip „atverianti akis“, „keičianti gyvenimus“. Kaip jūs, Akvilina, praleidusi daugybę valandų su šiuo tekstu, sakytumėte – kuo šie memuarai taip patraukia, kuo jie aktualūs?
– Smalsu, kaip ši Glennon Doyle prisiminimų ir patarimų knyga bus priimta mūsų visuomenėje, kurioje vis nenutyla kalbos apie tradicinę šeimą. Vienus kūrinys galbūt papiktins, kitiems pasirodys, kad autorė perskaitė jų pačių mintis, tretiems knyga gal suteiks palaikymo, įkvėps reflektuoti savąją istoriją. Nesu tikra, kiek viena knyga pajėgi pakeisti žmogaus gyvenimą, bet galbūt tinkamu laiku perskaitytas Doyle tekstas galėtų tapti akstinu pažvelgti į save iš šalies, kvestionuoti savo įsitikinimus.
„Nesutramdyta“ man rodosi svarbi ne tiek literatūriniu, kiek socialiniu požiūriu. Ši knyga atveria erdvę kalbėti apie sprendimus, neatitinkančius visuotinai priimtų normų, patraukia atvirumu, tampa aktuali iškeliamais sudėtingais, vienareikšmių atsakymų neturinčiais klausimais. Aptariamos temos išties nėra nei lengvos, nei patogios – tai ir homofobija, ir rasizmas, ir grožio kultas, ir tradiciškai suvokiami vyriškumo bei moteriškumo idealai. Atvirai pasakodama savo istoriją, autorė palaipsniui atskleidžia, kaip šiuolaikinėje visuomenėje moterys vis dar gali daugeliu atžvilgių būti, rašytojos žodžiais, sutramdytos, įkalintos, priverstos paklusti įsigalėjusiems lūkesčiams ir standartams.
Tai jau trečioji Glennon Doyle memuarų knyga, tikiu, kad ir ne paskutinė, nes autorė pabrėžia esanti atvira kaitai, deklaruoja nuolatinio ieškojimo svarbą.
– Kartais atrodo, na, argi šiais laikais dar yra nežinančių, kaip svarbu „išgirsti ir atrasti save“, „klausytis savo vidinio balso“, „būti drąsiam“ – tai frazės, kurios lengvai gali būti apkaltinamos banalumu. Tačiau tokių radikalių gyvenimo transformacijų istorijos žmonėms vis dar, regis, reikalingos – kaip manote, kur slypi tokių istorijų magija? Ir ar tikrai tokios istorijos dažniausiai būna skirtos moterims – o gal čia dar vienas stereotipas?
– Leisiu sau spėti, kaip į tokį klausimą atsakytų pati autorė. Galbūt paklaustų, ar moterys išties mėgsta radikalių pokyčių istorijas ir noriai skaito savigalbos knygas, ar tiesiog joms nuo mažumės tiesiogiai ir netiesiogiai įteigiama, kad jos yra nepakankamos? Ar ne todėl jos vis nesiliauja savęs tobulinusios ir siekusios atitikti nerealistiškų grožio bei sėkmės standartų? Ne paslaptis ir toji vis dar gaji nuostata, kad „tikri vyrai“ neturėtų domėtis vadinamąja moteriška literatūra. Tik, man regis, autentiškesnio gyvenimo poreikis nėra nei moteriškas, nei vyriškas – jis žmogiškas.
O tokių istorijų magija galbūt bent iš dalies slypi atpažinimo akimirkoje. Atpažinus kito patirtus jausmus, pajuntama bendrystė, atvirumas ir saviironija paperka, o šviesi pabaiga nuteikia skaitytoją optimistiškai ir viltingai.
– Knyga, pasakojanti atpažįstamus siužetus iš gyvenimo, skatina gręžtis į save, kvestionuoti net ir pačius akivaizdžiausius „žinojimus“ apie tai, kas esame, ko norime, kuo tikime, ką galime ir pan. Tai išties galingą užtaisą turinti knyga. Ir visgi noriu jūsų, kaip skirtingose šalyse gyvenusio ir puikiai pažįstančio kelias skirtingas kultūras žmogaus, paklausti: kiek knygoje liečiami klausimai iš tiesų yra kultūriškai universalūs ir atpažįstami? Ir kiek pati autorės transformacija, hipotetiškai svarstant, galėjo įvykti bet kuriame pasaulio kampelyje?
– Norisi pastebėti, kad autorė nemažai rašo ir apie bendražmogiškus dalykus, kurie gali būti ir universalūs, ir atpažįstami skirtingose kultūrose. Kita vertus, apskritai sunku įsivaizduoti tokią knygą rašomą ar skaitomą pasaulio kraštuose, kur homoseksualūs santykiai vis dar laikomi nusikalstamais ar bent jau neviešintinais. Net ir pačiai Glennon Doyle, vakarietiškoje visuomenėje gyvenančiai krikščioniškos pakraipos autorei, ankstesnėse knygose daug ir atvirai kalbėjusiai apie savo šeimą, sprendimas paviešinti skyrybas su vyru ir santuoką su moterimi nepasirodė paprastas, ji susilaukė pačių įvairiausių reakcijų.
– Skaitytojams turbūt galime pasakyti, kad knygoje autorė kalba pirmuoju asmeniu iš savo perspektyvos, tad čia be galo daug ne tik gyvos, tikros refleksijos, nuolatinio gręžimosi į save, bet ir klausimų, kaip apskritai jaučiamės, kuo gyvename, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip.
Pasakojama iš moters, gyvenančios gyvenimą, kuriame lyg ir nieko netrūksta, išskyrus laimę, laisvę ir pilnatvės jausmą, perspektyvos. Knygoje taip pat nuosekliai vartojamas narvo motyvas ir buvimo įkalintai ir sutramdytai, o tada išsilaisvinusiai naratyvas. Ar galėčiau užduoti asmenišką klausimą: kiek jums pačiai ši idėja, o gal ir pats jausmas yra artimas ir pažįstamas?
– Šis jausmas gali būti pažįstamas daugeliui mano kartos moterų, kurios, autorės žodžiais, buvo išmuštruotos klausyti kitų, o ne savęs, įtikti kitiems, o ne sau, tenkintis mažu, nes jautiesi nesanti verta daugiau, gyventi gyvenimą, kuris yra ne tavo. Dar vaikystėje, kaip rašo Doyle, moterys pamiršo ar buvo išmuštruotos pamiršti save, pradėjo gyventi taikydamosi prie aplinkinių sukurtų rėmų, bandydamos įtilpti į visuomenės lūkesčių narvą, pamindamos savo poreikius. Tad skola sau – susigrąžinti save, pradėti gyventi tą kadaise lyg ir užčiuoptą autentišką gyvenimą.
Dar vaikystėje, kaip rašo Doyle, moterys pamiršo ar buvo išmuštruotos pamiršti save.
Man artima autorės įžvalga apie nuolatinį ieškojimo ir kūrimo procesą, pažodžiui tos įžvalgos neperteiksiu, bet ji skamba maždaug taip – mes nesame baigtinės; kaita yra mūsų antras vardas. Vis keičiamės ir kuriame save, kasdien vis po žingsnelį artėdamos prie tikresnio buvimo, kvestionuodamos senas, įbruktas, žalingas tapusias tiesas.
– Labai norisi paklausti ir to, kaip šita knyga įsirašo į bendrą jūsų verstų knygų kontekstą: ar pati tarp pasirinktų versti knygų įžvelgiate sąsajų, tam tikrų bendrystės gijų? Apskritai, kas jums svarbiausia renkantis, kurią knygą versite?
– Kartais pasirinkimą nulemia knygos įvertinimai ir apdovanojimai, kartais remiuosi teksto sukelta emocija, būna, kad kuo nors surezonuoja ir ypatinga literatūrine verte neišsiskiriantis kūrinys. Būna ir atvirkščiai – įdomu rasti raktą į puikią, sunkiai išverčiamą literatūrinę kūrinio kalbą. Smalsu versti kuo įvairesnius tekstus, iš kiekvieno kūrinio pati mokausi. Tenka skaudama širdimi atsisakyti įdomių pasiūlymų, nes nebespėju.
Paskutiniu metu mano verstose knygose, atsitiktinai ar ne, skirtingais aspektais skleidžiasi moterų tema, įvairūs jų vaidmenys, laisvės, kūrybinės raiškos, savojo balso paieškos. Čia norisi paminėti ir Kristen Roupenian apsakymų rinkinį „Matau, kad nori“, ir Bernardine Evaristo romaną „Mergaitė, moteris, kita“, šią liniją savotiškai pratęsia ir dabar mano verčiama naujausia Lauren Groff knyga „Matrix“.
– Skaitydama galvojau, kad tai puiki knyga Naujųjų metų pradžiai. Ne tik dėl šventiškai nuteikiančio viršelio, tačiau ir dėl knygoje esančios vilties, savotiško pažado, kad keistis bus gal ir nelengva, bet tikrai įmanoma. O ko jūs palinkėtumėte šios knygos skaitytojams?
– Žinau, kad Glennon Doyle gerbėjai jau laukia knygos, tad jiems linkiu gero skaitymo ir kad tekstas pateisintų visus lūkesčius. O niekada negirdėjusiems apie šią autorę palinkėčiau išsirinkti iš knygos tai, kas labiausiai paliestų, užkabintų jų patirtis ir pajautas. Palinkėčiau ir empatiškai įsiklausyti į autorės istoriją, kad ir kokia nepanaši ji gali pasirodyti į jų asmenines istorijas.
