Nuo 1970 m. iki 2014 m. dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Yra Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė, Lietuvos baltarusistų asociacijos narė. Pirmoji Almos vertimo publikacija pasirodė 1985 m. Iš baltarusių kalbos ji išvertė V.Chomčenkos romaną „Grįžimas į ugnį“, apsakymų rinktinę „Langas į žalią sodą“ (1988), V. Karatkevičiaus apysaką „Šiurpioji karaliaus Stacho medžioklė“ (1994), V. Koutun romaną „Gailestingumo kryžius“ (1997), S.Aleksijevič kroniką „Černobylio malda“ (1999), kitų rašytojų kūrinius.
- Miela Alma, ne paslaptis, kad Tavo vaikystė prabėgo Sibire. Tau buvo vos dveji, kai 1948 metais tėvus ištrėmė iš Pajūriškių į Krasnojarsko kraštą. Į Lietuvą grįžote po dešimties metų. Ar galėtum papasakoti, ką atsimeni iš to laiko? Ar vaikui tremtis buvo toks pat sunkus išgyvenimas kaip ir tėvams?
- Atsimenu daug ką. Patys pirmieji dvimetės atmintin įstrigę vaizdai – aukštos sniego pusnys, plati Angara. Vėliau pažinimo pasaulis plėtėsi. Mano atmintyje Sibiras – tai ilgos speiguotos žiemos, trumpos karštos vasaros, taiga apaugusios sopkos, įspūdingi ir gąsdinantys ledonešiai Angaroje.
Nebuvo sodų, vaismedžių, nebuvo obuolių. Jei kas atsinešdavo į mokyklą obuolį, iš kažkur parvežtą ar atsiųstą, užuosdavo visa mokykla, – toks neįprastas ir viliojantis kvapas. Žiemą atveždavo statines raugintų kopūstų su obuoliais ir pardavinėdavo kibirais, vienam kibirui – obuolys. Mes turėdavome savų raugintų kopūstų, bet vis mamos prašydavau, kad leistų nupirkti kibirą kopūstų dėl to vieno vienintelio rauginto obuolio. Tą sušalusį žalsvą obuolį ir dabar matau akyse...
Kone vienintelės uogos – bruknės, stambios, vyšnių raudonumo. Rinkdavome jas taigoje, mama virdavo uogienę be cukraus, nes jo trūkdavo, uogienė puikiai laikėsi. Dalį uogų papildavo namuko palėpėje, ankstyvi šalčiai jas užšaldydavo lyg geriausias šaldiklis. Žiemą bruknės buvo pagrindinis vitaminų šaltinis.
Man, vaikui, tremtis nekėlė ir negalėjo kelti tokių sunkių išgyvenimų, kaip tėvams. Dėkui Dievui, kad ištremti buvome ne ant Laptevų jūros ledo, o į taigą. Apsupta tėvų meilės ir globos, jaučiausi saugi. Tėvai dažnai pasakodavo apie Lietuvą, man, vaikui, ji atrodė kaip stebuklingas žalias kraštas, kur daugybė obuoliais kvepiančių sodų. Žinojau, kad mes jėga iš ten išvežti, tačiau tikrasis tremties suvokimas radosi augant, plačiau ir giliau suvokiant realybę.
Grįžus į Lietuvą labiausiai stebino visur žaliuojanti žolė, nes Sibire ji augo tik Angaron įtekančio upelio pakrantėse ir Angaros saloje.
- Kas labiausiai stebino sugrįžus į Lietuvą? Ar greitai pritapai? Kokie išlikę tų pirmųjų metų įspūdžiai?
- Grįžus į Lietuvą labiausiai stebino visur žaliuojanti žolė, nes Sibire ji augo tik Angaron įtekančio upelio pakrantėse ir Angaros saloje. Stebino ir džiugino obuolių gausa, kriaušės, visokios uogos. Obuolių tiesiog negalėjau atsivalgyti, iki šiol man jie skaniausi vaisiai.
Pritapau greitai. Kitaip ir negalėjo būti, – juk grįžome į savo kraštą. Sibire baigiau penkias klases, suprantama, rusų kalba, bet tėvelis ten išmokė mane skaityti ir rašyti lietuviškai. Todėl grįžus be didelių sunkumų lankiau šeštą klasę.
- Žinau, kad Atgimimo pradžioje Tau teko sugrįžti į tremties vietą – skridai parsigabenti savo broliuko palaikų. Ar galėtum papasakoti, kada vyko ši kelionė, kuo Tau ji, kaip žmogui, ir kaip kūrėjai, yra svarbi.
- Skridome 1990 m. liepos mėnesį užsakomuoju reisu Vilnius–Krasnojarskas. Iš ten grupelėmis išsiskirstėme į savo tremties vietas. Į Bogučiano rajono centrą skridome penkiese, apsistojome viešbutyje. Mūsų artimieji buvo palaidoti ne vienoje vietoje, bet visus kapus kasėme kartu. Kad jaustumėmės tvirčiau, nes atkasti artimo žmogaus kapą ir iškelti jo palaikus sunku ir psichologiškai, ir fiziškai.
Buvo ir įdomu, ir skaudu vėl atsidurti savo vaikystės žemėje. Angarsko gyvenvietėje susiradau mūsų namą, tikriau, namuką, tėvelio suręstą. Nustebau, kad jis toks mažas, o vaikystėje atrodė namas kaip namas. Tebestovėjo ir tėvelio statytas tvartas, tik jau pakrypęs. Pasikeitę daug kas. Angara užteršta, krantai dumblėti. Pasak vietinių, Sibiras tapęs cheminių atliekų kapinynu. Tuo metu Rusijoje plevėsavo demokratijos vėliava, žmonės buvo draugiški, kalbėdavo laisvai, atvirai. Pasirodo, krašto laikraštyje buvo raginami visokeriopai padėti savo artimųjų palaikų atvykstantiems pabaltijiečiams.
- Grįžusi iš Sibiro, be abejo, puikiai mokėjai rusų kalbą, o baigei lituanistikos studijas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Ar tai buvo susiję su tam tikru vidiniu poreikiu atsigėrėti gimtąja kalba iki soties, ar paprasčiausias atsitiktinumas? Juk visą gyvenimą ištikima likai savo pirmajai darbovietei – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, kuriame dirbai 1970–2014 metais.
- Į lituanistiką stojau ne tik todėl, kad labai patiko literatūra, pati rašinėjau. Buvo aiškus vidinis protestas prieš tremtį. Tą savo nuostatą labai gerai atsimenu: „Negana to, kad neišdegė užmačia paversti mane ruse, dar ir lituaniste tapsiu“. Ir džiaugiuosi, kad paklausiau savo vidinio balso.
- Kada, kaip ir kodėl susidomėjai baltarusių literatūra. Kas paskatino?
- Baltarusių literatūra susidomėjau, kai teko imtis disertacijos apie lietuvių–baltarusių literatūrinius ryšius. Privalėjau susipažinti su jų literatūros istorija, perskaityti daugybę kūrinių. Važinėjau į Minską, rinkau medžiagą savo darbui, susipažinau su daugeliu baltarusių kūrėjų, atradau savo mėgstamus autorius.
- Kaip atradai S.Aleksijevič? Juk jos „Černobylio maldos“ pirmasis leidimas pasirodė 1999 metais, kai dar niekas net susapnuoti negalėjo, jog ši autorė taps Nobelio premijos laureate. Ar suveikė puiki vertėjos nuojauta?
Svetlanos Aleksijevič dokumentinė proza – unikali. Tą išskirtinumą lėmė nepaprastas autorės darbštumas, beletristės talentas, pilietinė drąsa.
- Suveikė puiki pažintis, tikriau, bičiulystė su baltarusių rašytoja Valiancina Koutun, kurios romaną „Gailestingumo kryžius“ buvau išvertusi. Ji atsivežė „Černobylio maldą“, mudvi ėjome į Atviros Lietuvos fondą, ten Valiancina įrodė, jog knygą versti būtina, ir fondas sutiko vertimą finansuoti. Ir neapsiriko. Svetlanos Aleksijevič dokumentinė proza – unikali. Tą išskirtinumą lėmė nepaprastas autorės darbštumas, beletristės talentas, pilietinė drąsa. Šią vasarą patyriau didelį kūrybinį malonumą, versdama kitą jos knygą „Karo veidas nemoteriškas“.
- Jeigu reikėtų staigiai išvardyti pačius populiariausius šiuolaikinės baltarusių literatūros autorius, kokias pavardes ir kokius kūrinius paminėtum? Kalbu ir apie prozą, ir apie poeziją.
- Užpernai rudenį lietuvių ir baltarusių vertėjų pratybose Druskininkuose baltarusių poetas ir vertėjas Andrejus Chadanovičius kaip įvertintus ir populiarius įvardijo prozininkus Iharį Babkovą, Arturą Klinavą, Vincesą Mudravą, Pavelą Kasciukevičių, eseistą Alherdą Bacharevičių, ryškius jaunus poetus Vitalį Ryžkovą, Antoną Francišaką Brylį, Andrejų Adamovičių, Vladzį Liankevičių.
Nežinau, ar jie patys populiariausi, juk kiekvienas skaitytojas renkasi, kas jam artimiausia. Man šiuolaikinė baltarusių literatūra – tai Vasilis Bykavas, Vladimiras Karatkevičius, Nilas Gilevičius, Alesius Adamovičius, tėvynės senovę apdainuojanti Serhejaus Panizniko lyrika, švelni, lyg akvarelė niuansuota Valiancinos Aksak poezija... Sąrašą būtų galima tęsti, nes kaimynų literatūra turtinga ir kūrėjų, ir meninių paieškų. Štai pavasarį skaičiau Jury Stankevičiaus apsakymus ir romaną „Dėlė“. Stipri proza, bet turinys slegiantis – tiesiog apokaliptiniai globalizacijos padariniai Europai.
Didžiausi baltarusių literatūros autoritetai, mėgstamiausi autoriai man tebėra Vladimiras Karatkevičius, kurio poezija ir istorinė proza niekada nepraras populiarumo, didelio talento poetas filosofas Alesius Razanavas ir Svetlana Aleksijevič.
- Kaip pasirenki knygas versti? Ar lemia asmeninė simpatija konkrečiam autoriui arba knygai, ar deriniesi prie leidyklos norų?
- Sovietmečiu teko derintis prie leidyklos norų, dabar gali rinktis pats, bet turi įtikinti leidyklą, kad knygą verta išleisti. O įtikinti dažnai nelengva, nes atėjus Nepriklausomybei visų žvilgsniai nukrypo į Vakarus. Atsivėrė tai, kas ilgą laiką buvo uždrausta. Kaimynai, ne tik baltarusiai, leidėjams tapo neįdomūs. Tikiuosi, kad S.Aleksijevič apdovanojimas Nobelio premija paskatins atidžiau pažvelgti į tuos, kurie šalia, pakoreguos vertybinius orientyrus.
- Ar dabar Tau pakanka pagalbinės informacijos verčiant iš baltarusių kalbos – kalbu ne tik apie internetą, bet ir apie žodynus, enciklopedijas ir t.t.
- Daug metų labiausiai trūko išsamaus baltarusių–lietuvių kalbų žodyno, tekdavo naudotis baltarusių–rusų ir rusų–lietuvių žodynais. Dabar lengviau, nes Lietuvių kalbos institutas 2014 m. išleido elektroninį baltarusių–lietuvių kalbų žodyną. Gaila, kad jis nedidelis ir tik elektroninis, labiau mėgstu knygos formato, „tikrus“ žodynus.
- Kaip atrodo Tavo vertimų „virtuvė“? Ar turi savo patį „geriausią“, tik šiam darbui skirtą laiką? Juk iš tikrųjų labai daug esi nuveikusi kitoje srityje – tą liudija daugybė Tavo parašytų, sudarytų ir parengtų knygų apie XX a. I pusės Vilniaus kultūrinį gyvenimą, apie tokias asmenybes, kaip Petras Vileišis, Rapolas Mackonis ir daugybę kitų lietuvybės skleidėjų: iškilių dvasininkų, dailininkų, XX a. pradžios garsių moterų.
- Kol dirbau Institute, versdavau savaitgaliais, vakarais, atostogų metu. Dabar, kai jau esu laisvas paukštis, dažniausiai prie vertimo sėdu iškart po rytinės kavos. Patinka, kai nereikia verstis per galvą ir skubėti, todėl pasiskaičiuoju, kiek turiu padaryti per dieną, kad spėčiau laiku baigti. Kai nėra skubos, pajuntu tikrą kūrybinio darbo malonumą.
- Esi Lietuvos baltarusistų asociacijos pirmininkė. Gal galėtum plačiau pakalbėti apie šią asociaciją: kada ji susikūrė, kuo užsiima, ką pati joje veiki?
- Asociacijos pirmininke jau nebesu, išbuvau 20 metų, reikėjo vairą perduoti kitam. Nuo 2011 metų pirmininkauja kalbininkė Lilija Plyhauka.
Lietuvos baltarusistų asociacija buvo įkurta 1991 m., kaip Tarptautinės baltarusistų asociacijos padalinys. Jos nariai – mokslininkai humanitarai, literatūrologai, kalbininkai, tautosakininkai, tyrinėjantys lietuvių ir baltarusių kalbų, literatūrų, tautosakos sąsajas, vertėjai, verčiantys iš lietuvių į baltarusių ir iš baltarusių į lietuvių kalbą, istorikai, tyrinėjantys bendrus istorijos puslapius, kultūrologai, rašantys apie baltarusių kultūrą Lietuvoje ir abiejų tautų kultūrinius ryšius. Asociacijos tikslas – skatinti baltarusistinius tyrinėjimus, aktyvinti abiejų tautų kultūrinius ryšius.
