B.Avižinienė verčia vaikų ir suaugusiųjų literatūrą iš nyderlandų kalbos. Ji yra Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė ir dėsto nyderlandų kalbą.
Vertėjos išversta knyga „Atsarginis išėjimas“ – ne tik istorija apie draugystę ir išdavystę, bet ir galingas įrankis kovoti su patyčiomis. Knyga, kuri privers susimąstyti apie savo žodžių galią ir padės atrasti stiprybės kalbėti apie skaudžius dalykus.
– Kaip vertimo procese Jums pavyko perteikti originalios knygos emociją ir įtampą, ypač kalbant apie tokias jautrias temas kaip patyčios ir paauglių santykiai?
– Versdama visuomet sąžiningai stengiuosi perteikti originalo prasmę, stilių, bet ir nenusižengti gimtosios – lietuvių – kalbos logikai.
– Ar susidūrėte su kokiais nors specifiniais iššūkiais versdama šią knygą? Galbūt buvo sunku rasti tinkamų lietuviškų atitikmenų kai kurioms sąvokoms ar kultūrinėms nuorodoms?
– Autorė Goedele Ghijsen rašo labai prieinamai įvairaus amžiaus skaitytojams. Kalba paprasta, fragmentiška, teksto komponavimo būdas vietomis net primena scenarijaus formą. Tad versdama nesusidūriau su kalbiniais sunkumais, tik vis savęs klausiau, vienaip ar kitaip paaugliai pasakytų lietuviškai.
– Kokią žinutę, Jūsų manymu, ši knyga neša skaitytojams, ypač paaugliams?
– Manau, knyga itin tinkama patyčias patiriantiems jauniems žmonėms, bet vertinga ir apskritai visiems, susiduriantiems su šia problema, mat rodo visų pusių įsitraukimą į šią situaciją, ne tik patyčių aukų, bet ir besityčiojančių vaikų, taip pat tų, kurie patyčias stebi. Man regis, svarbus ir autorės kreipimasis knygos pabaigoje – patarimas, kaip elgtis patekus į konkrečią patyčių situaciją.
– Ar manote, kad ši knyga gali paskatinti diskusijas apie patyčias ir padėti jauniems žmonėms jaustis mažiau vienišiems?
– Manau, kad taip.
– Ar turite mėgstamą šios knygos fragmentą ar personažą? Kodėl būtent tai išskirtumėte?
– Man patiko pabėgėlis Nadešas, ieškantis saugaus uosto naujoje šalyje. Dėl patirtų sunkumų jis kaip joks kitas paauglys gali įvertinti saugaus, sotaus gyvenimo Europoje privalumus ir trūkumus.
– Kas Jus labiausiai sujaudino šiame kūrinyje?
– Labiausiai mane nustebino Miro šeimos tarpusavio santykiai. Iš pirmo žvilgsnio tai ideali šeima: vienturtė dukra, turtingi namai, mylintys vienas kitą tėvai... Tačiau pamažu aiškėja, kad ir čia svarbiausia tai, jog tėvai savo dukros nemato, negirdi, susidaro net įspūdis, kad jiems svarbiausia Miro pažymiai, pasiekimai, o ne savijauta. Ir, priešingai, Nadešo ir jo motinos, pasilikusios jo tėvynėje, ryšys, kad ir fragmentiškai perteikiamas, yra nepaprastai stiprus.
