Norvegų literatūros populiarumas Lietuvoje neblėsta, tikino ji. „Galbūt tai galima paaiškinti tuo, kad nemažai lietuvių turi ryšių su šia šalimi. Galų gale mes šiek tiek tapatinamės su skandinavais, o jų literatūra mus savotiškai auklėjo.
Kad ir 1995 metais lietuviškai pasirodžiusi Herbjørg Wassmo „Dinos knyga“: jos pagrindinė veikėja gaivališka ir šokiruojanti, skatinanti permąstyti moters vaidmenį šeimoje ir visuomenėje“, – sakė E.Išganaitytė.
„Vis dėlto iš norvegų kalbos daugiausia verčiami vyrai, nors dauguma vertėjų ir skaitytojų – moterys. Manyčiau, kad šią situaciją vertėtų keisti“, – pridūrė vertėja.
Viena pirmųjų lietuvių Osle
„Tuo metu, kai baigiau mokyklą, skandinavistikos studijų pas mus dar nebuvo“, – pasakojo E.Išganaitytė.
Pradžioje ji įstojo į vokiečių filologiją, norėjo būti vokiečių kalbos vertėja, tačiau pirmaisiais Nepriklausomybės metais atsirado galimybė išvykti studijuoti į Oslo universitetą Norvegijoje. Grįžusi į Lietuvą ji rado jau įkurtą Skandinavistikos katedrą Vilniaus universitete ir buvo pakviesta ten dėstyti norvegų kalbą.
„Tuo metu pasimatė, kad norvegų filologija yra didžiulė neužpildyta niša, mat sovietmečiu studijuoti skandinavistiką galėjai nebent Rusijos universitetuose, – sakė ji. – Įdomu tai, kad daugelis sovietmečiu norvegų literatūrą vertusių lietuvių norvegų kalbą buvo išmokę savarankiškai, o pagrindinė mokymosi ir darbo priemonė tais laikais buvo dvikalbis žodynas. Tačiau iki šiol kelia susižavėjimą ano meto vertėjų darbai: Danutės Krištopaitės, Leono Petravičiaus ir kitų.“
Visą interviu skaitykite 15min paruoštame multimedijos projekte.
