Romane puikiai atsiskleidžia autoriaus talentas perteikti aistrą, parodyti meilę nepaprastai apgaulingomis ir kerinčiomis formomis. Lietuvių skaitytojams šis garsus XIX–XX a. rašytojas yra pažįstamas iš kitų dviejų knygų – „Moters portretas“ ir „Deizė Miler“.
Naujausiame H.Jameso romano pasakojimo centre – psichologizuotas meilės trikampis. Po globėjiškos tetos sparnu patekusi ir tokiu būdu iš skurdo gėdos ištrūkusi Keitė Kroi užmezga romantiškus santykius su jaunuoliu, Mertonu Denšeriu, žurnalistu, irgi negalinčiu pasigirti dideliais turtais. Likimas jaunuolius suveda su turtinga amerikiete Mile, sergančia kažin kokia paslaptinga liga. Gudragalvės Keitės galvoje gimsta planas, kaip pasinaudojus mirtina Milės liga ir Denšerio aistra, užsitikrinti gerbtiną padėtį visuomenėje. Apie naujausią lietuviškai pasirodžiusį H. Jameso romaną „Balandės sparnai“, kuo jis sudėtingas ir įdomus, kalbamės su šios knygos vertėja Gabriele Gailiūte-Bernotiene.
– Kada ir kaip prasidėjo Jūsų pažintis su H. Jameso kūryba?
– Mano namų bibliotekoje buvo galima rasti senąjį leidyklos „Vaga“ išleistą jo romano „Moters portretas“ leidimą. Tiesa, su šia knyga susipažinau paauglystėje – buvau iš tų vaikų, kurie skaitė per daug sudėtingų knygų (šypsosi – red. past.). Atsimenu, kad per vienas vasaros atostogas sugalvojau perskaityti visą Pasaulinės literatūros bibliotekos seriją. Žinoma, greitai supratau, kad tai nėra pati gudriausia mintis. Nors visos serijos neperskaičiau, bet būtent tada į mano rankas pakliuvo šio autoriaus kūrinys – „Moters portretas“. Prisipažinsiu, kad tuomet tikrai buvau per jauna tokiai literatūrai, todėl nieko nesupratau. Bet kartais taip jau nutinka, kad net jeigu perskaitęs nieko nesupranti, autorius lieka meile visam gyvenimui. Taip man nutiko su H. Jamesu – tikrai labai jį myliu ir gerbiu. Vėliau studijuodama perskaičiau daugiau šio rašytojo kūrinių.
– Knygoje „Balandės sparnai“ matome surežisuotą meilės trikampį, kurį surezga pagrindinė romano veikėja Keitė, norėdama pasisavinti kitos moters turtą ir laimingai ištekėti už mylimojo. Kaip trumpai pristatytumėte šį rašytoją ir kokias pagrindines romano temas įvardintumėte?
– Jis yra pristatomas kaip pereinamojo laikotarpio (XIX a. pab.–XX a. pr.) – tarp realizmo ir modernizmo atstovas. Vienas iš pagrindinių modernistinės literatūros tikslų – įžodinti tai, kas sunkiai išsakoma, todėl neveltui, šio autoriaus romanai itin psichologizuoti, smulkmeniškai perteikiantys vidinį žmogaus pasaulį, jo jausmus. Paskutiniai trys rašytojo romanai yra sudėtingiausi – tarp jų ir „Balandės sparnai“.
Mano manymu, pagrindinis šio autoriaus literatūrinis objektas – ne moteris, bet santuoka kaip socialinė institucija. Arba, kitaip tariant, moteris – kuri turi priimti sprendimą už ko jai tekėti arba netekėti, ir kas lemia jos pasirinkimą. Juk ankstesnėje epochoje sprendimas – tuoktis ar ne, neretai būdavo nulemiamas ar veikiamas kitų aplinkybių ir socialinio rato – tėvų, giminaičių, priklausomybės įvairiems luomams, turimų titulų, paveldėto turto ir pan. Taigi jis gilinasi į socialinę, aukštesnės klasės moterų padėtį visuomenėje.
Įdomu tai, kad pats rašytojas taip ir liko nevedęs iki savo gyvenimo pabaigos – jis visada sakydavo, kad nori likti viengungiu.
Įdomu tai, kad pats rašytojas taip ir liko nevedęs iki savo gyvenimo pabaigos – jis visada sakydavo, kad nori likti viengungiu. Tačiau galima rasti liudijimų (laiškų, dienoraščių, užrašų) kad kitiems žmonėms šis faktas užkliūdavo, yra manančių, kad jis galėjo būti homoseksualus. Bet kai kalbame apie kitą laikmetį visuomet yra pakankamai sunku atsekti, kaip buvo iš tiesų.
– Kokių garsių rašytojų įtaką galima pastebėti H.Jameso kūryboje?
– Jis man labiausiai primena vokiečių rašytoją, modernistą Thomą Manną. Kartais apibūdinant „Balandės sparnus“ minima „sąmonės srauto“ technika, tačiau su tuo pilnai nesutikčiau. Jeigu šį kūrinį lygintume su J.Joyse‘o „Ulisu“, tai H. Jamesas nenaudoja gryno sąmonės srauto, nes rašo rišliais ir gramatiškai taisyklingais sakiniais, stengdamasis smulkmeniškai aprašyti žmogaus vidines būsenas, išgyvenimus. Pavyzdžiui, kas nutinka, kai žmogus sužino, kad serga mirtina liga? (Kaip vienos iš pagrindinių šio romano veikėjų – Milės atveju.) Manau, kad tai didžios literatūros vertas užmojis – vaizduoti sudėtingas temas.
Tačiau pirmoji ir didžioji jo literatūrinė meilė buvo ankstesnės epochos atstovas – prancūzų rašytojas Honorė dė Balzacas. Manau, kad būtent dėl šios asmenybės ji labai susidomėjo ir pamilo prancūzišką literatūrą ir kultūrą, intensyviai bendravo su šios šalies rašytojais, gyvendamas Paryžiuje. Tačiau vėlyvosios savo kūrybos laikotarpiu jis nukrypo nuo prancūzų realizmo (kurį galima jausti jo ankstyvesnėse knygose –„Moters portretas“, „Deizė Miler“) link modernizmo.
– Nors šis autorius gimė Amerikoje, studijavo teisę, bet didžiąją dalį savo gyvenimo praleido keliaudamas ir gyvendamas Europoje. Dievino Prancūziją (nors ši jo nepriėmė), net gavo Anglijos pilietybę, žavėjosi europietiška kultūra ir bičiuliavosi su daug garsių to meto rašytojų – I. Turgenevu, E.Zola, G.Flauberto. Kaip manote, kodėl jis gręžėsi į Europą, kritikuodamas Amerikos kultūrą, bei kaip tai veikė jo rašymo stilių ir kūrinių temas?
– Šis klausimas apie Amerikos ir Europos kultūras rašytojui buvo vienas iš esminių, tiek kūryboje, tiek gyvenime. Jis įsimylėjo Europą anksti, dar nuo tų laikų, kai leidosi į ilgą kelionę po Europą su savo šeima. Nors knygoje „Balandės sparnai“ ši tema lieka šalutinė (viena iš veikėjų, amerikietė Milė sukasi britų aukštuomenėje), tačiau būtent per ją autorius ironiškai apnuogina amerikiečių kultūrą – nors Milė nėra kilminga, bet ji yra tokia turtinga, kad niekas iš kitų personažų šiai moteriai neprilygsta, todėl ji gali tekėti nors ir už kunigaikščio (nors kultūrine prasme ji atstovaują žemesnę kultūrą). Autoriaus simpatiją europietiškai kultūrą galima įžvelgti jos bendrakeleivės personaže – Suzan Šepard išreiškia pasigerėjimą Europa. Rašytojo kūryba puikiai atskleidžia, kad nors šios dvi kultūros gali turėti viena kitai priekaištų ar nemėgti viena kitos, bet jos negali viena be kitos – nes Amerikos kultūra kilusi iš Europos. Tačiau pastaroji be jaunatviškesnių idėjų, atkeliaujančių iš Amerikos, tebūtų senstanti ir mirštanti kultūra. Galiausiai dėl šios priešpriešos ant šio autoriaus pyko visi – anglų teigimu, jo kūriniuose vaizduojami tautiečiai yra nepanašūs į tikrus anglus, o amerikiečiai buvo įsižeidę ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl raštytojas persikėlė gyventi į Europą.
– Ar Jums sunku buvo versti „Balandės sparnus“?
– Buvo sunku, nes jos vertimas sutapo su karo Ukrainoje pradžia. Kamavo didelis beprasmybės, neadekvatumo jausmas, kuomet kasdien girdėdavai, kad Ukrainoje žūsta žmonės, o tu negali to sustabdyti, be to, turi susikaupti ir dirbti. Tačiau sudėtingas vertimas nėra kažkas savaime blogo, jeigu versčiau išvien panašius kūrinius būtų sunku. Bet kartais pasirinkti versti sudėtingesnį kūrinį gali būti malonus iššūkis.
– Nors H.Jamesas buvo net tris kartus nominuotas „Nobelio“ premijai, o romanas „Balandės sparnai“ pasirodė daugiau nei prieš 120 metų, lietuvišką vertimą turime tik dabar, kitų šio autoriaus vertimų irgi – mažoka. Kaip manote, kodėl?
– Manau, tam įtakos turėjo mūsų šalies istorinės, kultūrinės aplinkybės. Sovietmečiu buvo įsigalėjusi planinė ekonomika ir turinio cenzūra, todėl verstinių knygų pasirodydavo nedaug, jos būdavo labai griežtai atrinkinėjamos. Sudėtingas, įmantrus šio autoriaus rašymo stilius ir kalba turbūt irgi nepadėjo. Šiandien panašaus pobūdžio knygos atstovauja nekomercinę literatūrą, neretai didelė jų apimtis nulemia brangią leidybą. Todėl tokius kūrinius labiau tiktų vadinti kultūros reiškiniais, įvykiais, o ne triuškinančiais bestseleriais. Tačiau labai rekomenduoju visiems, mėgstantiems aukštos kokybės literatūrą susipažinti su šiuo kūriniu.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
