G.Steikūnaitė teigia, kad išklausiusi žmonių pasakojimus jaučia atsakomybę jais pasidalyti, nes negalima sau laikytis to, kas nepriklauso vienam žmogui. Kasdienių ir tuo pačiu metu neeilinių istorijų apie žmonių gyvenimus kupina ir jos išversta, neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista vieno iškiliausių Lotynų Amerikos rašytojų – urugvajiečio Eduardo Galeano knyga „Dienų vaikai“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022). G.Steikūnaitės mintys apie E.Galeano kūrybą, šių dienų pasaulio vertybes, kurias išsaugo literatūra, keliones ir vertėjos darbo užkulisius – pokalbyje su vertėja.
– Esate žurnalistė, vertėja, keliautoja. Jūsų kelionės – ne tik pažintinės. Renkatės kraštus, paliestus sudėtingos istorijos, nelengvos socialinės ir politinės padėties ir per savo pasidalytas įžvalgas, straipsnius su svečiomis šalimis supažindinate skaitytoją. Ką Jums reiškia kelionės ir kaip pasirenkate savo kelionių kryptis?
– Žmogus visada yra vedamas ten, kur jis turi būti šiuo metu. Į vienus kraštus traukia, o į kitus ne. Viso pasaulio per šį gyvenimą neaprėpsi. Viena draugė sakydavo: „Pasirink savo kovą. Visų kovų neiškovosi.“ Taip pasirenku kovas, keliones, kraštus, tik ne racionaliai, o intuityviai. Viskas vyksta aukštesniu pasąmonės lygmeniu.
Neseniai grįžau iš kelionės Meksikoje, kur ir verčiau Eduardo Galeano knygą „Dienų vaikai“. Jis daug rašė apie Meksikos istoriją ir gyventojus, ypač giliąją majų civilizaciją, kuri išlikusi iki šiol, tik kitokia forma. Iškentėjusi kelis šimtus metų kolonizacijos, bet vis tiek išlikusi. Man versti jo knygą šioje majų žemėje buvo labai įdomu. Kartais pamačius vietas atrodė, kad aš čia jau esu buvusi. Be to, knygą versti padėjo ir tai, jog nuolat aplink skambėjo ispanų kalba bei įvairios majų kalbos – „Dienų vaikai“ prasideda rašytojo poetiškai užrašyta „Pradžios knyga pagal majus“: Ir dienos pradėjo eiti / Ir jos, dienos, sukūrė mus...
Tiesą sakant, prisėdusi versti jaučiau, kad rašau ne aš, o pats E. Galeano, sėdėdamas šalia, man kužda, ką rašyti. Esu jam už tai labai dėkinga. Autorius mirė 2015 metais.
– Jūsų išversta Lietuvos skaitytojus neseniai pasiekusi E. Galeano knyga „Dienų vaikai“ – kol kas vienintelis rašytojo kūrinys, išverstas į lietuvių kalbą. Norėčiau pradėti iš kiek tolėliau: baigėte žurnalistikos ir šiuolaikinės istorijos studijas, o kada išvertėte pirmuosius tekstus ir kaip į Jūsų gyvenimą atėjo ispanų kalba?
– Baigiau žurnalistikos ir šiuolaikinės istorijos bakalauro studijas anglų kalba Londone. Tai, kad stosiu į žurnalistiką, žinojau nuo paauglystės. Man tai atrodė labai įdomi veikla, nes atsiranda galimybė sudalyvauti daugybės žmonių gyvenime. Vos iš vienos temos galima sužinoti tiek įvairiausių dalykų. Anuomet maniau: jei klausysiesi, pasaulį suprasi truputėlį plačiau ir jis atsivers didesnis, jei žmogus pats eis jo ieškoti. Galbūt tais laikais šį pajautimą apibūdinau kiek kitais žodžiais, bet esmė išlieka ta pati. O šiuolaikinės istorijos studijos apėmė tik XX a. Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos šalių istoriją. Programoje nebuvo Afrikos, Lotynų Amerikos istorijos, kuri mane domino nė kiek ne mažiau.
Vėliau pradėjau dirbti vieno leidinio redakcijoje Oksforde, kur redaguodavau tekstus anglų kalba. Rašant Lietuvos spaudai, man reikėdavo pačiai išsiversti daug tekstų, pokalbių, ypač kai pašnekovai būdavo užsieniečiai. Mano manymu, kiekvienam vertimui privalu pajusti žmogaus – teksto autoriaus ar pašnekovo – ritmą. Pamenu, būdavau pasiruošusi krūvą klausimų, bet iš jų užduodavau galbūt tris, o pokalbis nueidavo visai kita kryptimi nei planavau – bet jis nueidavo ten, kur reikėjo.
Noras išmokti ispanų kalbos kilo mokykloje, kai atsiverčiau pasaulio žemėlapį ir supratau: turime beveik visą žemyną, kuriame galima susikalbėti ispaniškai. Žinoma, vėliau sužinojau, kad ten gyvena daugybė žmonių, tautų ir tautelių, kalbančių savo kalbomis, bet nepamenu, kad tai būtų buvę aiškinama mokykloje. Tuomet galvojau: „Viešpatie, lietuviškai kalbančių mūsų yra tik nepilnai trys milijonai, tad aš negaliu tikėtis, jog kažkas dėl manęs ar meilės lietuvių kalbai ją išmoks. Vadinasi, jei aš noriu pasaulį pažinti ir su juo bendrauti, mokytis kalbų turiu aš.“
– Jei gerai suprantu, vertėjos pašaukimą atradote vedama darbų? Ar dar yra likę neišsipildžiusių Jūsų, kaip vertėjos, svajonių dėl knygų, kurias norėtumėte išversti?
– Taip, per darbus ir meilę knygoms. Pirmoji mano perskaityta knyga buvo Marko Twain’o „Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykiai“, tada Harrietos Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelė“ ir kiti kūriniai. Meilė knygoms yra didžiausias variklis. Sugebėti kitiems žmonėms perteikti tai, kas man pačiai teikia tiek džiaugsmo, man yra tarsi karma joga – nesavanaudiškas veiksmas, daromas kitų labui.
Labai norėčiau į lietuvių kalbą atvesdinti kelių arabiškai rašančių rašytojų knygas, bet bėda ta, kad mano arabų kalbos žinios tikrai nėra pakankamos knygoms versti. Jas versti iš trečios kalbos būtų nelabai sąžininga paties vertimo atžvilgiu. Buvau pasiryžusi išmokti arabų kalbą taip, kad galėčiau laisvai versti, bet tas kelias dar nenueitas. Yra nuostabių Irako, Egipto, Palestinos, Libano, Sirijos rašytojų, kurių kūrybos lietuvių kalba neturime.
Žiniasklaidoje dažnai bandoma sukurti vaizdinį, esą arabai – kvaili, vargšai ir dar teroristai. Tokie teiginiai yra visiškas kliedesys. Arabų literatūra yra viena giliausių, o arabų kalba – viena turtingiausių. Pavyzdžiui, meilės koncepcijai nusakyti arabų kalboje yra virš 50 žodžių. Tik pagalvokit: vienoje kalboje yra tiek žodžių šiam gražiam jausmui apibūdinti, įvairiausiems jo aspektams atskleisti.
– Kai kurie knygas renkasi pagal viršelį, kiti – pagal patikusį autorių, tačiau vis dažniau tenka girdėti, kad knygas renkamasi ir pagal vertėją. Kiekvienas vertėjas greičiausiai turi savitą žiūros tašką į verčiamą tekstą, santykį su juo. Ar vertėjas yra ir kūrėjas, bendraautoris, be kurio rašytojas neperžengs savo krašto ribų? Kaip išlaikyti pusiausvyrą ir išsaugoti tiek autoriaus Raidę, tiek Dvasią? Ar visada tai įmanoma?
– Kai kokia frazė neišsiverčia, norisi jos nerašyti visai. Bet negali neparašyti. Tada palieki sakinį susigulėti ir po kurio laiko mintis ateina. Aš manau, kad jei versčiau save kažką daryti per prievartą, gautųsi šnipštas, tai būtų netikra ir jaustųsi, kad ta frazė netikra. Skaitant iš karto jaučiasi, ar žmogus įdėjo širdies, ar ne. Vertimuose tai ypač ryšku. Skaitant juntama, ar vertėjas tik norėjo pasiimti pinigus, ar jis myli tekstą, nori kuo širdingiau perteikti kitiems, kad tekstu pasidžiaugtų ir skaitytojai. Vertėjas žino, kad sukuria kažką naujo, ko nebuvo. Tekstas buvo, bet kita forma, tačiau čia reikia susitvarkyti su savo ego ir originalą ne perrašyti savaip, o perteikti tiek žodžiais, tiek dvasia.
Aš visada gerbiu autorių. Net kai redaguoju kitų tekstus, visada stengiuosi kiek įmanoma labiau pasilikti prie originalo.
Žinoma, vertimo pobūdis skiriasi ir priklausomai nuo teksto formos. Štai filmų vertimas reikalauja trumpo ir tikslaus kalbinio ir prasmės atitikmens, nes subtitruose tiesiog nėra vietos ilgiems išvedžiojimams, o žiūrovo akis turi spėti jį perskaityti. Su literatūra kitaip – joje daugiau erdvės, bet ši irgi ne bekraštė, o tokia, kokią ją nubrėžė autorius. Be to, vertėjui reikia jausti, kur uždėtas akcentas: juk frazė „Ėjo katinas per mišką“ skamba kiek kitaip, nei „Per mišką ėjo katinas“, nors žodžiai tai tie patys.
– Galbūt šis klausimas skaitančiam žmogui pasirodys nederamas, tačiau kokia literatūra, autoriai yra jūsų dėmesio lauke? Ar yra knygų kategorija, kurios neimtumėte į rankas tiesiog bijodama gaišti laiką?
– Knyga turi būti kažkuo prasminga ir artima, ir tai juntama: kartais iš temos, kartais pagal autorių. Gal tik porą kartų gyvenime esu pradėjusi skaityti knygą ir iškart supratusi, kad turiu ją užversti, nes man neįdomu arba vertimas labai prastas – dirbtinis, pritemptas, neskamba. Kaip žmogus sutinka žmones, kuriuos jam lemta sutikti, atsiduria situacijose, kuriose turi būti, nes privalo ko nors išmokti, atleisti ar pats paprašyti atleidimo, lygiai taip pat konkrečios knygos atkeliauja tada, kai joms ateina laikas.
Lietuviškai paskutinė mano skaityta knyga yra V. Mykolaičio-Putino „Sukilėliai“ apie Lietuvos baudžiauninkų pasiryžimą nusimesti tą jungą, ispaniškai – Meksikos poeto iš Čiapaso majų žemių Jaime Sabines’o 1980 m. išleista poezijos rinktinė, kurią radau skaitytų knygų knygynų pilnoje gatvėje Meksiko mieste, o angliškai – Islandijoje gyvenančio Palestinos rašytojo Mazeno Maarouf’o apsakymų rinkinys „Jokes for the gunmen“ (liet. Juokeliai ginkluotiems vyrams).
– Jūs Lietuvos skaitytojui atvėrėte E. Galeano kūrybą, savo autoriniais tekstais supažindinote su rašytoju. Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su šiuo autoriumi?
– Su Galeano taip pat susipažinau per knygą – jo epinį 1971 m. parašytą kūrinį „Atviros Lotynų Amerikos venos“. Tai buvo praktiškai pirmoji nenuglaistyta ir nesumeluota Lotynų Amerikos istorija, papasakota iš pačių šio krašto gyventojų perspektyvos. Paskui į mano rankas pateko kita jo knyga „Veidrodžiai“. E. Galeano nerašė romanų. Jis rašė trumpas vinjetes, kuriose susipina viskas, kas tik gali susiraizgyti: mitologija, faktai, jo nugirsti pasakojimai, mintys, nuotrupos, ir iš viso to susidaro graži ir prasminga sintezė.
Kalbėdamas apie „Dienų vaikus“, viename interviu E. Galeano buvo paklaustas, kaip atsirinko istorijas šiai knygai ir kaip sugalvojo jai pavadinimą. Jis atsakė jį išgirdęs keliaudamas po Gvatemalą, kuomet vietiniai majai jam papasakojo esantys dienų vaikai: jie gimsta iš dienos, iš laiko. Kiekviena diena atneša kažką naujo – juk dažnai patys tai kartojame, nebūtinai tikrai tuo tikėdami. Kai nuoširdžiai smalsu, ką atneš nauja diena, tada vyksta gyvenimas. Paklaustas, kaip pasirinko istorijas knygai, E. Galeano atsakė: „Ne aš jas pasirinkau, o jos mane. Paliesdavo mano petį arba pabaksnodavo iš nugaros ir sakydavo: papasakok mane, aš esu nuostabi istorija ir nusipelnau būti parašyta. Aš joms aiškinau, kad esu labai užsiėmęs ir neturiu joms laiko, o istorijos priešinosi, kad tai tik pasiteisinimas.“ Užrašęs tas istorijas E. Galeano ėmėsi atrankos proceso, kai su mažiau žodžių stengiamasi pasakyti daugiau. Po atrankos išlikusios istorijos yra tokios, kurios, kaip jis sakė, yra geresnės negu tyla. O tai didelės varžybos, nes tyla – stipri konkurentė. Ji – tobula kalba, vienintelė, kalbanti be žodžių. Klausytis E. Galeano yra nuostabu ir keista: juk ir pats, regis, žinai tuos pačius žodžius, bet jų taip gražiai ir prasmingai kaip jis nesudėlioji.
Vienas ispanų žurnalistas yra pasakęs: „Eduardo, atrodo, kad kai jūs rašote, viena jūsų akis yra prie mikroskopo, o kita prie teleskopo. Jūs viską sujungiate į viena.“ Ir tai tikra tiesa.
Vienas ispanų žurnalistas yra pasakęs: „Eduardo, atrodo, kad kai jūs rašote, viena jūsų akis yra prie mikroskopo, o kita prie teleskopo. Jūs viską sujungiate į viena.“ Ir tai tikra tiesa.
– Ką Jums reiškia būti E. Galeano tekstų vertimų į lietuvių kalbą pirmtake ir kuo šie kūriniai, Jūsų manymu, svarbūs Lietuvos, pasaulio skaitytojui?
– Man didžiulė garbė, kad mano ir E. Galeano vardai yra tame pačiame puslapyje. Kai pati skaičiau jo knygas, galvojau, kad, jei būčiau rašytoja, norėčiau rašyti taip, kaip jis. Labai džiaugiuosi, kad žmonės, kurie neskaito ispanų kalba, taip pat gali su juo susipažinti ir susidraugauti. Kai jo kartą paklausė, kam rašąs, jis su humoru atsakė: rašau draugams, kurių dar nepažįstu, nes tiems, kuriuos pažįstu, jau iki gyvo kaulo įgriso manęs klausytis.
Bent jau Lotynų Amerikoje E. Galeano yra tikrai žinomas. Vien tai, kad jis rašė ispanų kalba, jam atvėrė milžinišką ispanakalbių skaitytojų plotmę. Be to, jo kūryba išversta į daug kalbų, dabar ir į lietuvių. Meksikoje aš dažnai lankydavausi knygynuose ir kiekviename rasdavau jo knygų lentyną. Žinoma, šalia būdavo ir kitų grandų, tokių kaip G. G. Marquezas, lentynos. Meksikoje kalbėjau su vienu skaitytų knygų knygyno įkūrėju ir jam papasakojau, kad verčiu E. Galeano knygą – man nereikėjo jam jo pristatinėti, tas vardas yra gerai pažįstamas.
Vienas dalykų, skiriančių žmogų nuo kitų gyvybės formų, yra tai, kad jis geba kurti. Ir man atrodo, kad ta kūryba priklauso visiems. Jei tapai ar fotografuoji, greičiausiai nori, kad ir kiti, žiūrėdami į tavo kūrinį, kažką pajustų, suvoktų. Tas pats ir su literatūra: rašai, nes nori dalytis su kitais, kažką jiems dovanoti. Juk mes visi nuolat pasakojame istorijas: ar savo galvoje, ar raštu, ar žodžiu. Eduardo sakė: „Esame sudaryti iš istorijų.“ Vienas pasakoji sau, kitas kitiems, trečias tau pasakoja kiti. Kurios iš jų tikros? Tos, kurios vertesnės nei tyla.
– Kuo Jus traukia E. Galeano rašymo stilius, kūrybos pasaulis, asmenybė?
– Savo kūriniuose ir interviu E. Galeano spinduliuoja žmogiškumą, vidinę ramybę, nors gal iš tikrųjų jo gyvenime jam to ir trūko. Jis daug išgyveno, buvo priverstas palikti savo gimtąjį kraštą dėl jame siautusios diktatūros, daug E. Galeano draugų už savo pažiūras nukankinta, nužudyta. Net rizikuodamas, kad jo knygų nepirks, ant jo pyks, E. Galeano vis tiek visada rinkosi rašyti tiesą. Tuo pat metu mokėjo pats džiaugtis gyvenimu ir kitus ragino patirti visus gyvenimo grožius. E. Galeano mintys taip gražiai sugula į kelis žodžius ir jam nereikia taukšti, pliaukšti. Tai mane ir traukia.
Man atrodo, kad aplink tiek daug suzombėjimo, surobotėjimo, suplastikėjimo. Esame išsiilgę paprasčiausio žmogiškumo. Pamenu, kai ėjau Camino Lituano keliu, atkarpoje tarp Kauno ir Prienų sutikau du vyresnio amžiaus žmones, pamiškėj skinančius uogas. Aš su jais pasisveikinau ir užkalbinau, o jie keistai į mane žiūrėjo. Tačiau įsikalbėjome, galiausiai buvau net pakviesta pietų pas juos sodyboje. Padėkojo. Aš net susigraudinau ir paklausiau: tai ką, žmonės tarpusavyje nešneka, geros dienos sutikę nepalinki? Atsakė, kad retas.
O štai apie rašymą E. Galeano sakė: „Rašymas man yra išsigelbėjimas, būdas pačiam išeiti iš savęs. Tai man padeda įveikti gyvenime patirtas kliūtis, kurios atrodo neįveikiamos. Rašydamas jas iškraunu lauk. Tarsi turėtum stiklo šukių sieloje, kurios tave žaloja. Sudėliojus jas ant popieriaus, jos manęs nebežeidžia, nebedaro mano gyvenimo neįmanomu, o vietoje to gyvenimą padaugina, nes leidžia man geriau suprasti kitus. Kiekvienas turi šukelių, dėl kurių skauda. Manau, literatūra yra komunikacija. Rašau ne sau, o tam, kad bendraučiau su kitais“.
Kartą paklaustas, kas yra gyvenimas, jis atsakė: siurprizų dėžė. Jis daug rašo apie atmintį ir nori priminti tam tikrus dalykus, kuriuos esame verčiami pamiršti. Aš tai suprantu kaip kvietimą nepamiršti, kad visų pirma esame žmonės ir mūsų įvairovė yra labai graži. Turėtume nepasiduoti bet kokiems bandymams sukišti mus į kvailus rėmus ir nurodymus, kaip neva turime elgtis. Kiekvienas žmogus jau gimęs turi teisingumo jausmą. Mums nereikia įstatymo, kuris pasakytų, kad negali kam nors šiaip sau trenkti ar kenkti – tu ir pats vidujai tai žinai. Tereikia tuo pasitikėti.
– 2017 m. išleidote knygą „Palestina: Laisvė yra labai graži“. Kaip nutiko, kad atsidūrėte Palestinoje? Kas apskritai Jus paskatino ten vykti? Juk ne paslaptis, kad šio krašto vaizdinį lydi nemažai stereotipų.
– Apie Palestiną nuolat kas nors girdėdavosi tai šen, tai ten. Socialinio teisingumo temos man visad buvo svarbios, bet Palestinos liesti nedrįsau, nes, matyt, lydėjo kažkokios baimės: nepagrįstos, neapmąstytos, tiesiog įdiegtos per mokyklą, žiniasklaidą. Tačiau kartą, man dirbant redakcijoje Oksforde, afrikietė bendradarbė mūsų žurnalui atsiuntė knygos recenziją, kurią man reikėjo suredaguoti ir publikuoti žurnalo tinklalapyje. Ta knyga buvo palestinietės gydytojos Ghados Karmi autobiografija „Beieškant Fatimos“. Perskaičiusi recenziją supratau, kad man pačiai reikia perskaityti šią knygą. Nusipirkau, skaitydama verkiau, nes tai yra Palestinos tremtinės istorija. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Pradėjau skaityti daugiau, dalyvauti renginiuose, nes Londone ir visoje Jungtinėje Karalystėje aktyvizmas už Palestiną yra stiprus, taip pat susipažinau su svetur gyvenančiais palestiniečiais. Man atsivėrė akys. Supratau, kiek daug melo apie ją yra žiniasklaidoje, kad iš tikrųjų tai ji, Palestina, yra okupuojama, kolonizuojama, kankinama. Suvokiau: jei noriu rašyti apie Palestiną, negaliu to daryti sėdėdama Londone. Susikroviau lagaminą ir išvažiavau. Vykau viena, bet greitai susiradau draugų.
– Kaip radote žmones, kuriuos kalbinote? Ar vykdama į kelionę jau turėjote sąrašą žmonių, iš kurių norėjote paimti interviu?
– Viskas kaip ir visada vyksta per žmones. Susipažįsti su vienu, kitas kažką papasakoja, trečią pamatai, ketvirto paieškai, surandi. Tuomet plečiasi ryšiai. Tos istorijos surinktos per bene dvejus metus. Viskas pasidaro gyvenant. Aš to nevadinu kelione. Tuo metu toks buvo mano gyvenimas.
– O kokią Palestiną pamatėte Jūs? Ar turėjote susidariusi tam tikrą vaizdinį, o galbūt vykote be jokių išankstinių nuostatų?
– Turėjau savo įsivaizdavimą, nes buvau mačiusi filmų, skaičiusi knygų, dalyvavau renginiuose, parodose. Tik atvykus iškart pastebėjau balkšvą Jeruzalės akmenį. Iš jo anksčiau buvo statoma dauguma namų. Ten pajaučiau tokią ramybę. Pamenu, kad jau pirmą vakarą apsigyvenus nakvynės namuose, Palestinos žmonės su manimi kalbėjo kaip su sava. Aš visada sakiau, kad ten žmonės tokie patys, kaip visur: yra gerų, yra blogų, yra išdavikų, yra herojų. Kaip ir visame pasaulyje. Jų svetingumas, žmogiškumas sužavi. Eini vienas gatve ir sutinki kitą žmogų. Jis tau bent linktelės galva, o greičiausiai dar ir paklaus, ar viskas gerai, gal paklydai, ar nereikia pagalbos. Mūsuose viskas kiek kitaip.
Išklausiusi sutiktų žmonių istorijų pajutau atsakomybę: tiek prieš žmogų, kuris ją pasakojo, tiek prieš žmogų, kuris jos dar neskaitė. Supratau, kad privalau papasakoti šias istorijas, negaliu jų laikyti tik sau, nes jos ne mano. Mano vaidmuo čia – kaip įrankio, tarpininkės, tilto.
– Ar pamenate, kaip knyga buvo sutikta Lietuvoje?
– Knygą pristatėme daugiau nei dvidešimtyje Lietuvos miestų ir miestelių, į susitikimus susirinkdavo labai gerų ir nuoširdžių žmonių. Buvau pasiruošusi klausimui, kodėl mums turėtų rūpėti Palestinos reikalai. Ir žmonės jį užduodavo. Visų pirma, tai žmogiškumas, kurio negali paneigti – kai vykdoma neteisybė, skauda. Juk kiekvienas, kaip minėjau, turime įgimtą teisingumo jausmą ir intuityviai stojame skriaudžiamojo, o ne užpuoliko pusėn. Be to, mes, Lietuvos žmonės, turime istorinių panašumų su palestiniečiais: jie, kaip ir mes, dešimtmečius gyvena okupuoti. Tokia maža tauta, kuri tik nori laisvės ir kad niekas jai neaiškintų, kaip gyventi, nevogtų jų žemės, nešaudytų jų vaikų, neniekintų kultūros, papročių, kalbos. Ar gi ne to paties norėjome ir mes?
Galima paklausti ir atvirkščiai: kodėl man turi apskritai kas nors rūpėti? Na, jei tau niekas nerūpi – tai tavo reikalas. Tačiau ar pilnavertis toks gyvenimas? Man atrodo, kad žymiai įdomiau, tikriau ir prasmingiau yra gyventi siurprizų dėžėje, kur kiekviena diena yra dar viena proga pajusti ir patirti savo žmogiškumą, tą įstabią misteriją, kuri yra gyvenimas.
