Vertėja iš lenkų kalbos Irena Aleksaitė sako, kad sunku įvardinti Lietuvos ir Lenkijos literatūros panašumus, tačiau vienas dalykas, kuriuo jos tikrai skiriasi – tai požiūris į smagią, į pramoginę literatūrą. Be lenkų, I.Aleksaitė dar verčia iš rusų ir slovakų kalbų.
– Kiek laiko jau dirbate vertėja ir kaip šis darbas, lenkų literatūra jūsų gyvenime „nutiko“?
– Keistai tas vertimas kaip profesija atsirado mano gyvenime. Jaunystėje pavažinėjau po Sovietų Sąjungą (juk į kitą pusę kelias buvo užvertas), susirašinėjau su keliais žmonėmis, su kuriais susipažinau kelionėse, o kartais išversdavau į rusų kalbą kokį į akį ar širdį kritusį apsakymėlį ar eilėraštį, jeigu tik jis man pasiduodavo, ir nusiųsdavau draugams. Išversdavau tiesiog šiaip, iš neturėjimo ką veikti.
Kai Lietuvos rašytojų sąjunga paskelbė konkursą į Maskvos M.Gorkio literatūros instituto vertėjų grupę, tiesiog surinkau turimus vertimus ir nunešiau. Paskui įstojau ir baigiau.
Tad esu viena iš nedaugelio lietuvių vertėjų, turinti grožinės literatūros vertėjos diplomą, bet, žinia, mokiausi visko iš naujo, tik tiek, kad žinojau, kokių žinių ir įgūdžių man trūksta. Nuo tada ir verčiu – jau kokius 35 metus.
Iš pradžių verčiau į rusų kalbą – iš patriotizmo, nes dauguma rusų vertėjų į lietuvių poeziją žiūrėjo nepakankamai pagarbiai ir vertė kaip išėjo, dažnai eilėraščio esmę visiškai iškreipdami.
Paskui, kai to jau nebereikėjo, prisiminiau, kad skaitau lenkiškai – didelė vilniečių dalis skaitė, nes lenkų kalba skambėjo gatvėse, ji nebuvo mums visiškai svetima, o Lenkijos žurnalai ir knygos, kurių lengvai galėjai nusipirkti, praverdavo langelį į Vakarų pasaulį (ir nebūtinai politinį) – Lenkijoje nebuvo tokios žiaurios cenzūros kaip Sovietų Sąjungoje.
Pavyzdžiui, pas mus buvo griežčiausiai draudžiama informacija apie ateivius iš kosmoso, kurių mada tada ritosi per pasaulį. Tad naujienas apie ateivius sužinodavome iš Lenkijos spaudos.
Taip mano gyvenime atsirado lenkų literatūra ir literatūra lenkų kalba. Pirmoji mano lenkiškai perskaityta knyga – Karlo May'aus „Vinetu“.
Sovietų Sąjungoje šis autorius buvo uždraustas – pasirodo, dėl to, kad Hitleris yra pasakęs, jog šio autoriaus knygas turi skaityti kiekvienas tikras vokietis. O paskui pasirodė, kad visi Karlo May'aus knygų teigiami personažai – garbingiausi, padoriausi, narsiausi, teisingiausi ir t. t. – yra vokiečiai.
– Kokias knygas iš lenkų kalbos jums teko versti? Jūsų nuomone, ar jų Lietuvoje leidžiama pakankamai, kitaip tariant, ar jų leidžiama tiek, kiek leistų Lietuvos skaitytojams pažinti lenkų literatūrą?
– Esu vertusi pačių įvairiausių knygų – nuo vaikiškų užduočių knygelių iki storų ir labai rimtų, pavyzdžiui, Krzysztofo Buchowskio „Litvomanai ir polonizuotojai“.
Anksčiau, taip susiklosčius gyvenimui, kad viena turėjau išlaikyti visus namus, imdavausi visko, už ką buvo mokami pinigai, netgi už nemokantį rašiau pranešimus ir dariau sinchroninį vertimą, bet paskui darbai atsisijojo – tai, ką darai su malonumu, padarai daug greičiau ir kokybiškiau, o maloniausia man versti grožinę literatūrą.
Manyčiau, kad lenkų literatūros leidžiama pernelyg mažai, ir tai mane stebina. Daugiausia verčiama iš anglų kalbos. Galima pagalvoti, kad angliškai parašyta knyga turi kažkokią kokybės garantiją. Galvoju – gal anglakalbė literatūra labiau reklamuojama, garsiau skamba?
Žinoma, leidyklos siekia pelno ir veikiausiai mano, kad vertimą iš anglų pirks labiau nei vertimą iš lenkų. Kita vertus, juk leidykla „Tyto alba“ pradėjo nuo šiuolaikinės skandinavų literatūros, kuri Lietuvoje buvo beveik nepažįstama, ir pirkėjai tas knygas stačiai šlavė nuo prekystalių. Tai dar nežinia, ar kryptingai leidžiama lenkų literatūra neatneštų gero pelno.
O juk ji, toji lenkų literatūra, – didelė, stipri, plačiai išsiliejusi, ten tikrai yra ką versti ir leisti, nors ką ten versti ir leisti, ten yra ką skaityti, juk ne už gražias akis Lenkija yra gavusi penkias literatūros premijas.
– Jūsų nuomone, kuo įdomi, išskirtinė, galiausiai – kuo panaši į mūsų yra lenkų literatūra?
– Lenkų literatūra tikrai įdomi. Visų pirma tuo, kad ji labai įvairi. Lenkija – didelė šalis, joje daug daugiau rašytojų nei pas mus, tad didesnė ir temų, stilių įvairovė.
Originalo kalba skaitau tik lenkų literatūrą, tai negaliu pasakyti, ar tai išskirtinis jos bruožas, bet šiuolaikiniai lenkų rašytojai gana dažnai renkasi patrauklų, aštrų, kartais beveik detektyvinį siužetą, bet tai nėra pramoginė (ar vien tik pramoginė) literatūra – knyga kelia rimtas problemas, atskleidžia skaudulius, piešia gyvą tikrovę, verčia susimąstyti.
Turiu kokias 5–6 tokio pobūdžio knygas, ir pirmiausia tai – gera literatūra, bet kažkodėl leidyklos jų neima, nors apdainuoju gražiausiais – nes jos to vertos – žodžiais.
Apskritai manau, kad apie rimtus dalykus nebūtina kalbėti rimtai ir su ašara akyje, šmaikštus, „lengvas“ tekstas gali pasakyti ne mažiau nei mąsliausia literatūra. Smagiai pasakoti apie graudžius ar siaubingus dalykus sunkiau, nei pasakoti graudžiai ar keliant siaubą.
Prisiminkime kad ir Balio Sruogos „Dievų mišką“. Apskritai Lietuvoje pramoginė literatūra laikoma nevertinga, prasčiokiška, antrarūše, pavyzdžiui, detektyvus dažniausiai verčia pradedantys vertėjai, jų vertimai, matyt, nė neredaguojami, ir skaityti jų tiesiog neįmanoma.
Štai citata iš vieno detektyvo: „Jis užsiropštė ant pulo stalo tabaluodamas kojomis nuo krašto“. Visa knyga tokia, bet būtent šis sakinys įstrigo man į atmintį – ir ne dėl absurdiškumo, juk galima suprasti, apie ką kalbama, bet savo pasibaisėtinu netaisyklingumu, nemokėjimu sudėlioti sakinio. Kažkur turiu užsirašiusi visus šios knygos duomenis, bet tai nesvarbu – kaip čia pasakius, visos jos tokios.
Negaliu pasakyti, kuo panašios mūsų ir lenkų literatūros, bet vienas dalykas, kuriuo jos skiriasi – tai požiūris į smagią, pramoginę literatūrą. Ir man labiau patinka lenkų požiūris.
– Kiek jūs pati domitės lenkų literatūra ne tik kaip vertėja, bet ir kaip skaitytoja?
– Lenkų literatūros skaitau daug: nusiperku lankydamasi Lenkijoje, imu iš Lenkijos instituto Vilniuje bibliotekos, parsivežu naujienų iš Pasaulinio lenkų literatūros vertėjų kongreso, kurį Lenkija rengia kas ketverius metus.
Ir lenkai turi jos visokios – ne vien tik linksmos ir pramoginės. Tačiau lenkų literatūrą man sunku skaityti dėl malonumo: jei tik knyga man patinka, smegenyse iškart ima suktis ratukai ir skaičiuoti, ar tai tinka mums, ar tai būtų įdomu lietuvių skaitytojui, ar leidykla ja susidomėtų, o jei susidomėtų, tai kuri.
Kadaise panašiai buvo ir dirbant „Vyturio“ leidykloje: pripratusi skaityti rankraščius ir vertinti, taip skaičiau ir bet kokią knygą. Reikėjo įdėti nemažai pastangų, kad galėčiau vėl skaityti pasimėgaudama.
– Kuris jūsų darbas jums pačiai labiausiai įsimintinas? Ir kodėl?
– Esu išvertusi daugiau nei 70 knygų, ir visos jos įsimintinos, na, gal išskyrus tas užduočių knygeles. Permetu akimis tuos savo išverstų knygų metrus, jau artėjančius prie keturių, ir matau, kaip bėgo mano gyvenimas.
O kad mėgstu pradėti nuo sudėtingų dalykų, tai ėmiausi „Tūkstančio ir vienos nakties“, iš aštuonių tomų išverčiau keturis. Pirmas mano verstas tomas buvo baisiai sunkus: lėtas pasakojimas, toks lėtas, koks tik įmanomas klausyti išsidrėbus ant pagalvėlių, kai tave vėduoja dailios odaliskos, varė iš proto, juk galima pasakyti dviem žodžiais, o dėstoma per pusę puslapio. Paskui pripratau ir verčiau iš lėto ir pasimėgaudama, jausdamasi... na, beveik sultonu.
Paskui buvo keli jausmų romanai iš lenkų kalbos. Tokie buvo laikai, kai leidyklos prašė kokių 10 autorinių lankų apimties meilės romanų su laiminga pabaiga. Paskui atėjo rimtesnė literatūra.
Gombrowiczius... Kiekvienas daug dirbantis vertėjas atranda savo autorius, su kuriais jį sieja sielų giminystė. Man toks autorius yra Gombrowiczius.
Neišvardinsiu visų septyniasdešimties knygų, kurios tarsi mano vaikai – kiekvieną myli, su kiekviena vargai, su kiekviena džiaugeisi.
Apskritai manau, kad vertėjai – labiausiai apsiskaitę visuomenės nariai. Ir ne todėl, kad daug skaito, o kad giliai skaito. Jei tekste atrandi pastraipą, kaip herojei užsikirto durų spyna – su daugybe detalių ir tokiais žodžiais, kaip svirtelė, liežuvėlis ir pan., eini į parduotuvę, susirandi panašią spyną ir išstudijuoji informacinį lapelį.
Žinoma, po to spynų remontuoti negalėčiau, bet jos veikimo principą jau žinau. Arba verčiant knygą apie paveikslų restauratorių ir tapybos darbų padirbinėtoją – susitari su restauravimo dirbtuvių moteriškėmis, ir jos tau viską paaiškina ir parodo. Dabar jau žinau, kaip pridubliuoti drobę, kas yra krakeliūra, mastikinas ir kt., apie ką anksčiau nebuvau nė girdėjusi.
Jei tekste atrandi pastraipą, kaip herojei užsikirto durų spyna – su daugybe detalių ir tokiais žodžiais, kaip svirtelė, liežuvėlis, eini į parduotuvę, susirandi panašią spyną ir išstudijuoji informacinį lapelį.
O būna, kad tenka medžioti žodžius, padirbėti detektyvu. Kartą viename romane, kurį verčiau, personažas per pusantros eilutės vardino balandžių veisles, į kurias panašius balandžius jis norėtų išvesti. Googlas čia man nepadėjo, nes vieną kitą veislės pavadinimą lietuviškai radau, bet ar čia tos, kurias išvardijo personažas? Užtat radau balandininkų draugijos adresą ir parašiau elektroninį laišką. Atsakymo nesulaukiau. Tada paskambinau ir gavau vieno seno balandininko, dirbusio dar Sovietų Sąjungos laikais ir važinėjusio į visokias parodas, telefoną, – tik jis galįs tai žinoti. Jis ir žinojo, o aš tam, kad išversčiau pusantros eilutės, sugaišau tris dienas. Ir taip galima pasakoti apie kiekvieną knygą.
Tiesą sakant, vertimas – tai universitetas, kuriame studijuoji iki paskutinio atodūsio.