– Kodėl nusprendėte studijuoti norvegų kalbą? Kokie iššūkiai lydėjo jos mokantis?
– Buvau iš tų abiturientų, kurie ateities perspektyvų ar galimybių darbo rinkoje neanalizuoja, tad mano pasirinkimas buvo labiau atsitiktinis, o gal reikėtų sakyti – intuityvus. Rinkausi iš humanitarinių studijų programų, o kalbos man visada patiko. Ir Šiaurės europiečių mentalitetas atrodė artimesnis, todėl nesvarsčiau studijuoti italų ar ispanų kalbos. Tuo metu svarbiausia atrodė, kad būtų įdomu studijuoti. Ir tai visapusiškai pasiteisino. O paskui, atsirandant vis daugiau tiesioginio ryšio su Norvegija, nebeįsivaizdavau, kad galėčiau dirbti darbą, niekaip nesusijusį su norvegų kalba, kultūra ir gauti iš jo tokį pat didelį malonumą.
Didžiausias iššūkis, išliekantis iki pat šios dienos, yra norvegų kalbos dialektų gausa. Ausis pripranta prie dažniausiai sutinkamų ar retesnių, jei pažįsti ką nors, kalbantį ta tarme, bet gyvenime tenka susidurti ir su neįprastais dialektais, tada apima kvailas jausmas – tave pašnekovas supranta, o tu jo – nelabai. Tad visąlaik, paklausta, ar puikiai moku norvegiškai, atsakau „dažniausiai susišneku“.
– Kokia yra ta norvegiška kultūra ir norvegiškas gyvenimo būdas? Kiek jos yra jūsų kasdienybėje?
– Sunku visą kultūrą sutalpinti į kelias trumpas formules. Pirmiausia šauna į galvą tai, kad norvegai yra entuziastingi knygų skaitytojai, jie labai mėgsta gamtą (pasivaikščiojimu jie gali pavadinti ir kopimą į poros kilometrų kalną), stengiasi kiek įmanydami būti tolerantiški ir supratingi kitiems, kartais net iki sunkiai suprantamų kraštutinumų.
Kai Norvegija ėmė užimti vis daugiau vietos mano gyvenime, pradėjau pasiilgti įvairių su ja susijusių dalykų: snieguotų kalnų viršūnių už lango, dažno lietaus. Tad vasaromis visada stengiuosi ten pabėgti nuo lietuviško karščio. Kasdienybėje tai tikriausiai pasireiškia menkais dalykais – dažniau pro pirštus žiūriu į savo aprangą, nes perėmiau požiūrį, kad patogumas svarbiausia. Nepamenu, kada paskutinį kartą kur nors ėjau su rankine, kai yra toks geras daiktas kaip kuprinė. Dar vis mokausi norvegiško atlaidumo, ypač sau, to, kad klysti ar ko nors nemokėti yra žmogiška, nors užaugus aplinkoje, kur perfekcionizmas daug didesnis, mokytis reikės dar ilgai.
– Esate produktyvi vertėja – per septynerius metus išėjo nemažai įvairių žanrų jūsų verstų knygų. Kokia buvo vertimo kelio pradžia?
– Vertimo pradžia buvo labai duobėta. Kai nėra galimybės baigti praktinių grožinio vertimo studijų, į šią sritį tikriausiai dažnas ateina be reikiamos patirties ir įgūdžių. Pirmų kelių knygų vertimas labiau priminė aklą grabinėjimą tamsoje, kai nelabai žinojau, ką ir kaip daryti. Teko patirti ir nusivylimų, ir išgirsti aštrios kritikos. Bet su kiekviena knyga sėmiausi vis daugiau patirties ir mokiausi iš savo klaidų.
Produktyvumą nulemia tai, kad galiu derinti literatūros vertimą su kitu darbu, todėl turiu daug erdvės knygoms. Ko gero, dažnas vertėjas derina kelis darbus ir ne visada turi tiek daug laiko knygų vertimui, kiek jo pasisekė turėti man. Norvegijoje vertėjo darbas labiau vertinamas, laikomas labiau kvalifikuotu, tai atspindi ir kelis kartus didesnis atlygis.
– Kai K. O. Knausgårdo knyga buvo išleista anglų kalba, Lietuvoje jis dar buvo mažai žinomas. Vis pagalvodavau, kaip lietuviai priims šį autorių. O kai lietuviškai išėjo pirmoji „Mano kovos“ dalis, iškart atkreipiau dėmesį į jaunos vertėjos Justės Nepaitės pavardę, nes vertimas buvo puikus. Kokia buvo jūsų pažintis su šiuo rašytoju?
– Ačiū už komplimentą. Savo ruožtu esu labai dėkinga redaktorei Dianai Bučiūtei. Knygos apimtis ir gana sudėtinga rašymo maniera man tuo metu buvo didelis iššūkis, pasijuto patirties stoka, tad redaktorės pagalba buvo neįkainojama. Gavusi vertingų pamokų, su kitomis dalimis jaučiausi kur kas tvirčiau ir darbas ėjosi nepalyginti lengviau. Apskritai redaktorių indėlis labai didelis, nors jų darbas įvertinamas dar rečiau nei vertėjų. O juk dvi galvos visada geriau už vieną, bendradarbiavimas ir duoda gerą rezultatą.
Apie Knausgårdą sužinojau dar studijų metais, kai Norvegijoje vieną po kitos imtos leisti „Mano kovos“ knygos. Didžiulis ažiotažas kėlė ir juoką, ir irzulį, nes įsijungus norvegiškus naujienų portalus, tekdavo ilgai slinkti puslapiu žemyn, kol baigdavosi straipsniai apie „Mano kovą“ ir galėdavai rasti žinių apie kitus, lyg nebereikšmingus, Norvegijos įvykius. Iš pradžių maniau, kad autorius turėtų būti kaip reikiant arogantiška asmenybė, jei mano, kad jo niekuo neypatingas gyvenimas gali būti įdomus plačiajai auditorijai. Vėliau, perskaičiusi pirmąją dalį, maloniai nustebau, kad arogancijos jo tekste mažai ir jis labai įtraukia.
– Vakarais gulėdama lovoje ir laikydama prieš save šeštąją dalį anglų kalba, topteli, kad lengvai galėčiau šia knyga susilaužyti nosį, o tada pasvarstau, kas laukia jos vertėjos… Išvertėte jau tris „Mano kovos“ dalis, kokie įspūdžiai lydėjo keliaujant šiomis knygomis?
– Vieną dalį verčiu apie aštuonis mėnesius. Pirmoji buvo pati sudėtingiausia, sunkiai jaukinausi tekstą, o ir niūri mirties tema pridėjo nelengvo emocinio krūvio. Antroji – „Mylintis žmogus“ – mane kaip skaitytoją įtraukė mažiausiai, nors literatūrologai ją paprastai išskiria kaip stipriausią ciklo kūrinį. Paskutinė – „Vaikystės sala“ – buvo mieliausia gal dėl to, kad ji apie vaikystę, joje daug šviesių ir smagių scenų. Jei su leidykla nužingsniuosime iki šeštosios dalies, tikiuosi pamažu prikaupti ryžto, nes apimtis tikrai baugina. „New York Times“ apžvalgininkas recenzijoje rašė, kad perskaityti šią dalį jam buvo fiziškai taip sunku, kad norėjosi kraujo perpylimo. Vertėjui gal ne tik norėtųsi, bet ir prireiktų.
Manyčiau, kad skaitytoją paperka jo absoliutus atvirumas – be nutylėjimų, be pagražinimų, – ir drąsa kalbėti apie nepatogius dalykus.
– Kaip paaiškintumėte „Mano kovos“ fenomeną? Ar lietuvių skaitytojai į jį reagavo panašiai kaip ir Norvegijoje?
– Manyčiau, kad skaitytoją paperka jo absoliutus atvirumas – be nutylėjimų, be pagražinimų, – ir drąsa kalbėti apie nepatogius dalykus. Kai gyvename iškreiptoje socialinių tinklų realybėje, to neišdailinto, tikro santykio labai trūksta. Jo lėtas pasakojimo tempas nuteikia mane savotiškai meditacijai, buvimui šią akimirką, kaip atsvarai nuolatiniam skubėjimui. Pamenu, išvertusi ilgą debesų aprašymą, dažniau pakeldavau akis į dangų.
Man atrodo, kad lietuvių skaitytojai Knausgårdą priima šilčiau ir atlaidžiau. Norvegijoje susidomėjimas buvo milžiniškas, bet rašytojui teko labai daug kritikos dėl asmeninių detalių išviešinimo, o ypač detalių, susijusių su kitų žmonių, tapusių literatūros veikėjais, gyvenimu.
– Kaip manote, kodėl norvegai tokie geri detektyvų rašytojai, o lietuviams šis žanras einasi sunkiau?
– Labai geras klausimas! Tik kažin ar į jį yra geras atsakymas. Esu skaičiusi, kad mūsų smegenims reikia šiurpių istorijų, jos stiprina savisaugos instinktą, primena, kad pasaulis nėra saugi vieta. Nuo senų laikų šią funkciją atlikdavo liaudies pasakos, o dabar, matyt, perėmė detektyvai. Skandinavams, gyvenantiems saugiose socialinės gerovės valstybėse, kuriose mažas nusikalstamumas, matyt, natūraliai kyla poreikis domėtis šiuo žanru. Kažin ar žmonėms, gyvenantiems nuolatiniame nepritekliuje ar karo zonose, prieš miegą norisi skaityti siaubo ar detektyvinio žanro romanus, kai siaubas kasdien jiems už langų ir priminimo jiems nereikia. Galbūt toks būtų paaiškinimas, kodėl Skandinavijoje atsirado terpė šiam žanrui. O štai lietuvių autoriai puikiai kalba apie realius, pavyzdžiui, istorinius skaudulius. Matyt, dar nesijaučiame tokie saugūs, kad negandas išgalvotume.
Man dar atrodo, kad atšiauri Norvegijos gamta ir niūrus klimatas labai pritinka detektyvinėms istorijoms.
– Kokias bendras literatūros tendencijas stebite norvegų literatūroje?
– Šiuo metu populiarėja negrožinė literatūra, ypač gamtos temomis. Neseniai lietuvių kalba pasirodė „Vabzdžių planeta: kodėl žmonija be jų neišgyventų“ (vertė Eglė Išganaitytė-Paulauskienė). Ir grožinėje, ir negrožinėje literatūroje imamasi šiuolaikiniam žmogui aktualių temų – ekologijos, lyčių lygybės, psichikos sveikatos, pavyzdžiui, vis dažniau sutinki knygos veikėją autistą.
– Ar yra lietuvių autorių kūrinių, kurie Norvegijoje būtų skaitomi ar net populiarūs? Kiek apskritai dėmesio norvegai skiria literatūros vertimams?
– Nieko keisto, kad kalbant apie literatūros vertimus Norvegijoje daugiausia verčiama kūrinių iš anglų kalbos, antrą vietą užima vertimai iš švedų. Lietuvių literatūros, deja, išversta mažai, daugiausia poezijos (J. Marcinkevičius, S. Geda, M. Martinaitis, kelios antologijos), iš prozos pavyko rasti tik du R. Granausko kūrinius, o iš naujesnių – G. Radvilavičiūtės esė. Mūsų literatūra Norvegijoje galėtų būti ir įdomi, ir aktuali, tad akmuo krinta į atsakingų organizacijų daržą, joms tikriausiai nepavyksta užtikrinti sėkmingos mūsų literatūros sklaidos. Bendraudama su norvegais pastebiu, kad jiems atrodo egzotiška sovietinio gyvenimo realybė, tačiau tas egzotiškumas kyla iš menko supratimo, todėl jie ir šių dienų lietuvius mato kitaip, nes remiasi ribotomis ar klaidingomis žiniomis. Kūriniai, kalbantys apie tą laikotarpį arba apie pastangas išgyti jam pasibaigus, būtų įdomūs ir norvegams, nuolat diskutuojantiems apie savo tapatybę.
– Ką šiuo metu verčiate ir kokia jūsų vertimo kasdienybė?
– Visai neseniai išverčiau Jono Fosse trumposios prozos rinkinį „Vaizdai iš vaikystės“. Šiek tiek keista, kad tik dabar šio autoriaus kūryba pasirodys lietuvių kalba, nes tai vienas iš garsiausių Norvegijos rašytojų – ir prozininkas, ir poetas, ir viso pasaulio scenose vertinamas dramaturgas. Labai smagu, kad netrukus su juo susipažins ir lietuviai.
O šiuo metu dirbu su ketvirtąja „Mano kovos“ dalimi, kurią tradiciškai planuojama išleisti Vilniaus knygų mugei. Mano kasdienybė chaotiška – kartais ištisas dienas neprisėdu versti, nes atrodo, kad tekstas visiškai nesiklijuoja, o kartais einasi taip sklandžiai, kad nesinori teksto paleisti ir vienu prisėdimu dirbu 12–13 valandų. Ypač intensyvus metas būna prieš atiduodant vertimą, tada jau ir naktimis nemiegu, nes taisydama vis galvoju, kaip dar patobulinti. Tai, ko gero, būdinga visiems vertėjams – neapleidžia jausmas, kad galėjai padaryti dar geriau.
