Egidijus Aleksandravičius. Mes neturime aiškaus įsivaizdavimo, kaip kalbėsime apie čekų humorą, bet tam tikrą pradžią, manau, padarys Čekijos ambasadorius, kurį dabar ir kviečiu tarti žodį apie čekų humorą.
Čekijos Respublikos ambasadorius Bohumilas Mazanekas. Atvirai pasakysiu, kad nežinau, kaip turėčiau Jums apibūdinti čekų humorą. Atvažiavau tiesiai iš Ruklos, taigi čia ne humoras. Atsiprašau, kad nepaisau diplomatinio protokolo ir apsirengiau ne taip, kaip diplomatas turi rengtis – neapsivilkau kostiumo. Apsirengėme šiltai, nes Rukloje buvo šalta. Prasidėjo tarptautinė čekų kareivių misija Lietuvoje, ir, kadangi visą popietę praleidau tarp karininkų, matau netiesioginį tiltą su Šveiku. Bet drįsčiau teigti, kad Šveiko laikais ta kariuomenė buvo kitokia – daug linksmesnė. Tad dėkoju visiems susirinkusiems, tęskime diskusiją, dėkoju pašnekovams ir dar tik norėčiau pasakyti, kad šiandien to humoro Čekijoje mažiau, bet jo vis tiek esama.
E. A. Išties būtų labai juokinga, jei mes pernelyg rimtai pradėtume kalbėti apie humorą. Kaip jums skamba kadaise Algirdo Juliaus Greimo pasakyta mintis, kad po Albert’o Camus ir Jeano Paulio Sartre’o į ką nors per daug rimtai žiūrėti, ypač į save, yra šitaip juokinga?
Nėra gero humoro tradicijos tenai, kur nėra geros racionalistinės literatūros.
Almis Grybauskas. Aš galiu tik pritarti. Ginčyti šitos tezės neketinu.
E. A. Šiemet minime Algirdo Juliaus Greimo metus. Tie, kurie jį pažino, sakydavo – jo humoro jausmas buvo išskirtinis: keliems suprantantiems keldavo juoką, o kitiems visai ne. Kaip turėtume pradėti kalbą apie čekų humoro suvokimą? Įvadinė pastaba galėtų būti tokia – skirtingos tautos skirtingai supranta humorą. Jei kas pasako „humoristas kaip vokietis“, visi pradeda juoktis. O ar dideli humoristai yra lietuviai? Ypač pastaruosius dvidešimt metų! Mūsų humorui būdingas truputį traumuotas, sadomazochistinis polinkis, pvz. Juozo Erlicko, ar gal dėl to ginčytųsi Jurgis Gimberis, gal Rimantas Klusas, išleidęs savo naują poezijos knygą, kurioje linksmumas ir humoras yra greta. Man humoras visada siejasi su gaivališku linksmumu. O priespaudos laikotarpiais tas mūsų linksmumas būna lyg pro ašaras, panašesnis į tragikomediją. Ir dar vienas pastebėjimas – nėra gero humoro tradicijos tenai, kur nėra geros racionalistinės literatūros. Geras romanas sukuria pamatą, ant kurio ir atsiranda humoras. Kaip, tarkime, britų humoras. Jis išsyk suprantamas. Tai jau literatūros teorija. Ar galima sakyti, kad ir čekams tai tinka, turint galvoje Jaroslavą Hašeką ir mus visus labai stipriai formavusį romaną „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“? Ar šis romanas gali būti pamatinė laiptų pakopa pradedant kalbėti apie čekų linksmumą, humoro jausmą?
Kita vertus, jei be jokio juoko pažiūrėtume į Šveiką – tai liūdna knyga, labai liūdna knyga.
A. G. Nežinau. Visų pirma, jei jau kalbėsime apie čekišką humorą, tai reikėtų alaus ant šito stalo. O mes čia turime tokį skaidrų vandenėlį, kad liūdna į jį žiūrėti. Visiškai nejuokinga ir nelinksma. Vis tiek bandyti? Gal užplūs kokia juoko banga. O ką kalbėti apie Šveiką, nežinau, gal – kadangi turėjau vargo su tuo Šveiku, man jis dėl to didelio vargo neatrodo toks juokingas. Kita vertus, jei be jokio juoko pažiūrėtume į Šveiką – tai liūdna knyga, labai liūdna knyga. Ar įsigilinote, kas tas Šveikas? Ir koks jo gyvenimas? Taigi žmogus, kad išvengtų bjauriausio savo gyvenimo galo, turi būti kvailys arba bent jau tą kvailį vaidinti. Tai nežinau, ar čia labai linksma? Ar labai juokinga? Romane sukurta juokingų situacijų, jos savaime atsirado. Kita vertus, ar pats Šveikas toks jau linksmas? Na, kai jis atsiduria kebliose situacijose, tai skaitytojui gan juokinga. Bet ar jam pačiam juokinga? Ypač įsiminiau vieną epizodą, kuris privertė mane susimąstyti, kas per vienas tas Šveikas? Yra ten toks epizodas, jeigu pamenate. Du kareiviai turi nuvesti Šveiką į daboklę ar pas leitenantą, gerai neprisimenu, svarbu, ne kur nuvesti, bet kaip visa ta istorija baigiasi. Jie Šveiką veda per linksmą Prahos miestą, miestas tikrai linksmas, tai aš jums galiu paliudyti, nes tą miestą gerai pažįstu, o kareivių gyvenimas vis tiek sunkus, todėl Šveikas nusprendžia juos pralinksminti. Jie užeina į vieną užeigą, užeina į kitą ir taip pasilinksmina, kad jau nebe kareiviai Šveiką veda, o jisai tuos kareivius veda, kad jie nenugriūtų. Ir kaip visa ši smagi istorija baigiasi? Kitą rytą kareiviai pasikeičia su Šveiku vaidmenimis, ir nebe jie saugo Šveiką, jie nuginkluoti, o Šveikas kaip sargybinis su ginklu stovi prie jų. Tai kas per vienas tas Šveikas, pasakykite?
E. A. Man atrodo, kad Šveikas yra sutelktinis herojus. Priespaudos metu, kuris mums yra žinomas ir skaitančiajam suvokiamas vienintelis būdas atsilaikyti – silpnojo išmonės. Mano galva, Šveikas yra toks gaivalingas, bet jo linksmumas kyla daugiau iš desperacijos ir išminties, o ne dėl kokios kitos priežasties. Matant visą tą pasaulio ribotumą ir Austrijos–Vengrijos imperijos politinės struktūros beviltiškumą priešpriešinamas triukšmingas klegesys – man tai yra stiprybės ir gaivalingumo požymis.
A. G. Taip, tai jėgos, vis dėlto kažkokios vidinės jėgos arba bent kažkokios kūrybingos išmonės, padedančios iš situacijos išsisukti, išraiška.
E. A. Kiek galėtume mes šitai priartinti prie tam tikrų socialinės ir kultūrinės antropologijos įžvalgų? Jei gilintumės į patį kūrinį, atrastume paslėptų dramatinių linijų, galėtume nueiti tikriausiai labai toli, Jūsų vedami, bet čekams, skaitančiųjų auditorijai, patys Šveiko nuotykiai kėlė juoką? Jie pasiekė populiarumo viršūnes Čekoslovakijoje po Pirmojo pasaulinio karo. Jaroslavas Hašekas to nebesulaukė, mirė jaunas. Bet tas dvidešimties metų žydinčio krašto ir labai įdomaus krašto laikotarpis, kai pasirodė knyga, iš tikrųjų buvo žavingas.
A. G. Tai tą patį galima pasakyti ir apie Pirmąją Lietuvos Respubliką. Manyčiau, žmogaus pastangos išvengti bjauriausio varianto yra būdingos ne tik Austrijai–Vengrijai, bet turbūt bet kuriai sistemai. Knygos tekste galima rasti pavyzdžių, tinkančių dabartinei Lietuvai, dabartinei epochai, mūsų kasdieniam gyvenimui. Aš matau labai ryškių analogijų.
E. A. Bet jei kalbame apie čekus, norėčiau atkreipti dėmesį į čekų tautinį charakterį. Galbūt šiais laikais nebemadinga kalbėti apie tautinius charakterius, bet humoras yra toks tautinio charakterio bruožas, kuris jokiais liberalios demokratijos ir politinio korektiškumo laikais niekam neturėtų užkliūti. Ar po J.Hašeko Čekoslovakijoje, po Antrojo pasaulinio karo dar gyvavo panaši tokio linksmo, besipriešinančio humoro tradicija? Ar buvo kitų autorių? Ar paties Šveiko ir Jaroslavo Hašeko tradicija per tuos praėjusius šimtą metų buvo pastebėta kitų autorių kūryboje?
Ar daugelis iš čia esančių žino, kad J.Hašekas buvo bolševikų komisaras? Kad jis dalyvavo komunistiniame internacionale, buvo didelis veikėjas?
A. G. Aš nesu toks didelis būtent šitos srities žinovas. Man atrodo, tokio ryškaus autoriaus, galinčio Jaroslavui Hašekui prilygti, nebuvo. Gal yra kai kurių aspektų, tarkime, Bohumilo Hrabalo prozoje, Josefo Škvorecky’io prozoje arba Milano Kunderos ankstyvojoje kūryboje, gal netgi režisieriaus Milošo Formano filmuose. Ankstyvieji Milošo Formano filmai gal paveikti Jaroslavo Hašeko dvasios. Tie filmai, kuriuos jis sukūrė dar gyvendamas Čekoslovakijoje. Manau, kad vėliau J. Hašekui prilygintinų nebuvo. Pats J.Hašekas – įdomi asmenybė, gana kontroversiška. Nežinau, kaip būtų, jei visi su jo biografija būtų nuodugniai susipažinę. Ar daugelis iš čia esančių žino, kad J.Hašekas buvo bolševikų komisaras? Kad jis dalyvavo komunistiniame internacionale, buvo didelis veikėjas? Tai jo biografiniai faktai, bet vis dėlto gyvenimą jis baigė ne kaip koks komunistų partijos sekretorius, nors tam turėjo visus duomenis, o kaip paprastas čekų girtuoklis. Baigė savo laimingą gyvenimą nusigerdamas, įsikūręs šalia aludės, kad iš kambario, kuriame rašė „Šveiką“, galėtų matyti tos aludės vidų. Ir taip nuodugniai stengėsi tą alų mylėti, kad net neįstengė pabaigti „Šveiko“.
E. A. Mąstant apie Jaroslavo Hašeko kairumą, man rodos, šiandien, ypač mes, istorikai, labai supaprastiname savo pasakojimą manydami, kad tie žmonės, kurie gyveno 1920–1930 metais, žinojo, kas bus paskui. Kai mes žinome, kas buvo paskui, mums visi tie kairieji atrodo ritmingai žengiantys į Maskvą, į stalininį komunizmą. Mes primetame tiems žmonėms kaltę, kad jie žinoję. Jie nežinojo. Jie nežinojo, į ką gali išvirsti bolševikinė revoliucija. Jie tikrai tikėjo pačia gražiausia pasaulio utopija, o pati gražiausia utopija po krikščionybės buvo Markso utopija. Mes ją ištvėrėme ir pamatėme, kuo jinai virto gyvenime. Mėginu įsivaizduoti Jaroslavą Hašeką: jo humoras, negailestingai išjuokiantis sistemą, išjuokiantis toje sistemoje subrendusių ir veikusių asmenų charakterius ir tipažus, rėmėsi socialinės politikos kritika. Ar gali būti, kad didžiausias humoras, prisodrintas socialinės kritikos, apskritai gali atsirasti tik kaip priespaudos padarinys? Ir kai dėliojosi Čekoslovakijos likimas, net komunistinės diktatūros sąlygomis, pats Jaroslavo Hašeko kūrinys buvo funkcionalus, nes supo tie patys biurokratai, tas pats nepasitikėjimas, slapti agentai. Jaroslavas Hašekas buvo aktualus ir 1968 metais.
Ar gali būti, kad didžiausias humoras, prisodrintas socialinės kritikos, apskritai gali atsirasti tik kaip priespaudos padarinys?
A. G. Ir dabar tebėra, nes kalba apie universalius dalykus. Jis mat turėjo galimybę bolševikinę esmę patirti savo kailiu. Nors buvo kairuolis dar anksčiau, Prahoje jį pagavo avangardinis kairuoliškumas, aludėse, kavinėse, vyninėse jis avangardinius spektaklius rengdavo. Garsi Ančia Revoliucija, tada buvusi tokia kavinių dainininkė ir aktorė – jo draugė. Tokie hepeningai vykdavo Prahoje dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jisai dalyvaudavo. O paskui tą kairuoliškumą turėjo progą įgyvendinti ir pamatė, kuo jis kvepia. Sibire buvo miesto komendantas, darė didelę politinę karjerą, bet viską metė ir grįžo į Čekiją, į Prahą. Jei būtų bandęs viską racionaliai analizuoti, gal mes dabar skaitytume kitokius tekstus. Bet gerai, kad jis nebandė racionalizuoti, viską gaivališkai išliejo.
E. A. Ar yra žinoma, kaip sekėsi rašyti Šveiko nuotykius? Kuriuo metu rašė, kur jis tada buvo, į kokias to meto tikrovės aplinkybes tas tekstas apeliavo?
A. G. Pagal visus literatūrologinius šaltinius, tas sumanymas atsirado gerokai anksčiau, dar prieš Jaroslavui Hašekui išeinant į frontą. Yra užfiksuotas pirmosios jo žmonos pasakojimas, kad, vieną kartą grįžęs iš kažkokios kavinės, kaip visada jau gerokai įkaušęs, jisai kažką užrašė ant lapelio ir nuėjo miegoti, o lapelį išmetė, laimė, žmona paėmė tą lapelį. Ten buvo parašyta „Durnius kuopoje“. Tas kvailys kuopoje – tai Šveikas. Visi literatūros tyrinėtojai ir mano, kad tai buvo pirmoji užuomina apie šitą personažą – tą kvailį.
E. A. Ar neatrodo,kad ši užuomina apeliuoja į klasikinę – satyros ir humoro tradiciją. Trečiojo brolio tradiciją. Tas kvailys kuopoje. Kiek tai yra čekiška visą fabulą papasakoti per kuopos kvailio personažą? Kiek tai galėtų būti čekiška, kad tos priespaudos atmosferoje, kur politinio režimo slėgis yra toks didelis, per kuopos kvailio personažą galima išreikšti savo egzistencinį riksmą?
A. G. Manau, čia nėra koks specifinis čekiškas reiškinys. Čia turbūt universalus dalykas, ir pasaulio literatūroje daug yra tokių atvejų, kad ir, pavyzdžiui, Tilis Oilenšpygelis. Svarstau, ką iš lietuviškų pavyzdžių būtų galima rasti, mums su humoro jausmu visada būdavo sunku.
E. A. Gal Palangos Juzė šiek tiek? Aišku, jis ne kvailys, bet linksmas ir išmoningas veikėjas.
A. G. Dar prisiminiau Jurgį Paketurį, kurį Kazys Boruta buvo stilizavęs.
E. A. Sakėte, kad kito tokio sukurto personažo kaip Šveikas čekai neturi. Tarkim, kalbant apie britų humorą, britų tikrovės įsivaizdavimą, jų kultūros formos yra, man regis, tokios dosnios, kad jie gali įsivaizduoti ir turėti net Šerloko Holmso muziejų. Žinome, kad tai fiktyvus literatūrinis personažas, ir žinome, kad karaliaus Arturo ar Robino Hudo buvimo jokie istorikai neįrodė. Bet pats vaizdinys – taip pat tikrovės dalis ir gali būti traktuojamas kaip muziejus. Ar yra Šveiko muziejus? Ar tik aludė? O tas įsivaizdavimas, kad literatūrinis personažas gali būti tikras? Juk vaizdinys gali būti tikresnis už tuos, kurie iš tiesų gyvena.
A. G. Kaip čekai sako, ir bolševikų laikais Prahoje buvo čekų aludė. Teko ir man joje būti. Prahoje veikia šveikologų draugija. Prieš keletą metų buvo išleista Šveiko enciklopedija – du pagrindiniai tomai ir dabar išėjo trečias, papildomas tomas. Gaila, kad enciklopediją pavėlavo išleisti. Man ji būtų buvusi labai naudinga, kai verčiau. Bet jūs klausiate apie šveikišką tradiciją. Buvo toks čekų teatras – panašus į commediadell’arte, yra čekų lėlių teatro personažas Kašparekas, kai kurie to personažo bruožai galbūt perimti ir iš Jaroslavo Hašeko.
E. A. Dar epizodas, susijęs su prisiminimais iš sovietų invazijos „Prahos pavasario“ metu. Mano draugas, lietuvis – o lietuviai daug parsivežė iš Čekijos vaizdinių, nes juos buvo mobilizavusi sovietų kariuomenė, – pasakojo, kad čekų pasipriešinimo aplinkos žmonės dalijo rusų kareiviams mažytes knygutes su Šveiko citatomis. Ar jūs ką nors apie tai žinote?
A. G. Esu girdėjęs, bet daugiau nežinau.
E.A. Tai įdomus atvejis, – net apkaltinti būtų neįmanoma, nes dalijamos populiariausio literatūros kūrinio citatos. Ir dalijamos kaip pasipriešinimo forma – juokas.
A. G. Tai ir būtų čekiškas bruožas, kurį vis bandome užčiuopti. Kai pakalbėjote apie tą invaziją, papasakosiu autentišką dalyką, susijusį ne tiek su Šveiku, kiek su Lietuva. Ir aš apie tai ne kartą iš pačių čekų esu girdėjęs, matyt, tai tikras dalykas. Taigi invazija prasidėjusi, kažkokio mažo miestelio aludėje čekai, vakare susirinkę, linksminasi, atsidaro durys ir įeina sovietų kareivis. Prieina prie baro ir paprašo alaus. Visų pirma, čekas niekada prie baro alaus neprašys. Jisai atsisės ir lauks, kol prie jo prieis. Tokia ta tikroji autentika. Kareivis priėjo prie baro, paprašė alaus. Tada kažkuris drąsesnis iš čekų sušuko: „Dazdravstvujetsvobodnaja Čekoslovakija“. Kareivis paėmė bokalą, atsisuko ir pasakė: „DazdravstvujetsvobodnajaLitva“.
E. A. Didelė dalis 1972 m. „Kauno pavasario“ aplinkos žmonių gyveno čekų „Prahos pavasario“ aidais ir vaizdiniais. Taip jau nutinka, kad invazijos metu tie, kurie ją matė ir grįžo, jie grįžo prisisodrinę to rezistencijos maišto ir patoso daugiau, nei buvo prieš tai. Istoriniai tyrimai iki šiol negali šito paaiškinti, bet akivaizdu, kad čia gali būti to saito. Ir prisimenu Čekijos prezidento Vaclavo Havelo ryžtą 1996 m. nueiti iki Romo Kalantos memorialo. Jam tai buvo simboliškai svarbu, jis pastūmė visus protokolo ekspertus į šalį. Jūsų pasakojimas yra labai gera gairė, kur link mūsų tyrimai galėtų būti nukreipti.
A. G. Aš pradėjau domėtis Čekoslovakija nuo „Prahos pavasario“. Čekų kalbos nemokėjau, bet tuo metu laidas transliuodavo radijo stotis „Radio Praginternational“. Po vidurnakčio būdavo laida vokiečių kalba. Kadangi tada vokiečių kalbą geriau mokėjau negu kokią slavų kalbą, tai klausydavausi tų laidų ir viską labai įdėmiai sekiau. Paskui pradėjau ieškoti čekiškos spaudos, o dar vėliau pamažu pradėjau mokytis čekų kalbą.
E. A. Jei mes nuo literatūrinio reiškinio judėtume bendresnių kultūrinių socialinių plotmių link, galbūt ir nerastume išskirtinio kūrinio, bet vis tiek ateiname prie kažkokios aludės slenksčio ir sakome: šitas humoras yra kažkoks specifinis bruožas. Norėtųsi iš Jūsų išpešti kokių nors charakteristikų. Kaip pavyzdį pateiksiu, ką esu sau atradęs apie lietuvius. Žinoma, labai juokinga sakyti, kad lietuviai turi gerą humoro jausmą, kad yra labai linksma tauta. Ypač pastaruoju metu. Kas mane ironizuojant lietuvių humoro jausmą yra nustebinę – Merkelio Račkausko, Tomo Venclovos senelio, memuarai, kuriems kadaise rašiau įvadą. Man tai gražiausi lietuviški memuarai. Įstrigo vienas epizodas, kurį atsimena autorius, kilęs iš deklasuotų bajorų giminės. Jis kalba apie tuos nustekentus žemaičių bajorus tarp Kurtuvėnų ir Šiaulių. Jie nuskurę – iš jų juokiasi aristokratai, iš jų juokiasi turtingi valstiečiai, bet jie vaikšto po karčemas, šurmuliuoja, skaito laikraščius, diskutuoja, kada kils karas, kada vėl reikės iškelti savo vėliavas, ir, kaip sako autorius: „Aš jų niekada nemačiau nusiminusių“. Visą laiką jie pilni linksmybės, visą laiką – su humoru. Neegzistuojantis tipažas, atrodo, visiškai užmiršta fikcija, ne literatūrinė, čia – visas klodas. Mes galime jausti – yra valstietiškas humoras, valstietiškos bendruomenės, kurios 85 procentus sudaro tiesiog dirbantys žemę, humoras. Tai nėra labai sofistikuota kultūra, nėra individualizuota kultūra. Skaitant tokius gražius etnologų kaip Aleksandras Pakalniškis tekstus, matai, kad humoro jausmas toje valstietiškoje aplinkoje nėra labai didelis, nėra išmoningas. O miesto bruožas – individualizmas, miestietis yra nuo seno laisvas, individualistas, ir jo aludėje ar karčemoje visai kitoks elgesys. Čekai seniai urbanizuoti, miestų kultūra seniai susiformavusi, aiškiai išsiskirianti. Ar šita socialinė ekonominė jų skirtybė iš tikrųjų suteikė kokių nors ypatingų bruožų?
Bet man įdomu, kad tas humoras yra gyvas ir dabar. Man epizodas, kaip virš Prezidentūros buvo iškeltos kelnaitės, patvirtina: čekų humoras yra labai gyvas.
A. G. Sociologinė analizė tinka visiems. Čekų visuomenė tuo panaši į lietuvių, kad ji taip pat prarado savo aristokratus. Pas mus jie sulenkėjo, pas juos daugiausiai kalbėjo vokiškai. Ir savo humorą patys čekai vadina plebėjišku. Dažniausiai – tai miesto plebso humoras. Bet man įdomu, kad tas humoras yra gyvas ir dabar. Man epizodas, kaip virš Prezidentūros buvo iškeltos kelnaitės, patvirtina: čekų humoras yra labai gyvas.
E. A.Papasakokite daugiau, kaip su tom kelnaitėm buvo?
A. G. Ne taip seniai buvo. Praėjo gal kiek daugiau nei metai.
Jie sako, kad gali tik pajuokauti prie alaus bokalo – jie man taip aiškindavo savo nacionalinį charakterį.
Čekijos Respublikos ambasadorius Bohumilas Mazanekas. Tie žmonės, kurie iškėlė kelnaites virš Prezidentūros, yra menininkų grupė, pasivadinusi „Ztohoven“. Jei šį žodį rašysime kaip vieną – galime ir neversti, o jei atskirai – „ztohoven“, tai „zto“ yra šimtas ir „hoven“ – šūdų! Arba galime dar kitaip atskirti „ztoho“ ir „ven“, būtų „iš to išeiti“.
A. G. Jie tiesiog čekai. Jie mums pavydi, kad mes tokie karingi, kad mūsų partizanai kovėsi, lenkams pavydi, kad lenkai tokie drąsūs Solidarnošč laikais buvo, o pas juos nieko nebuvo. Jie sako, kad gali tik pajuokauti prie alaus bokalo – jie man taip aiškindavo savo nacionalinį charakterį. Bet tai nėra visai taip. Jie ne tik geba iš savęs pasijuokti, bet geba ir pasiekti savo.
E. A. Tai gal galėtume pabaigti mūsų renginį čekišku anekdotu?
A. G. Nežinau, ar mūsų pokalbis čia pavyko. Vienu metu, žinote gal, Šveikas prekiavo visokiais gyvūnėliais. Jo specifika buvo šunys. Kartą pas jį atėjo viena garbinga ponia ir sako: „Žinote, aš norėčiau nusipirkti gražią papūgėlę.“ Šveikas sutelkė visus savo prekybinius gebėjimus, ir ponia išėjo, vedina aklu buldogu. Tai ir mes čia bandėme kalbėti apie čekų humorą ir jūs gal tikėjotės spalvotos papūgėlės, o gavot aklą buldogą.
Pokalbis vyko 2017 m. vasario 7 d. Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje – muziejuje. Spaudai parengė Rasa Matulevičienė.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Hieronymus“ (Nr. 3)
