– Vertėjo krėslo premija jums skirta už meistriškai įveiktus įvairiapusius originalo teksto iššūkius verčiant Noros Ikstenos romaną „Motinos pienas“. Kokie didžiausi iššūkiai kilo dirbant prie šios knygos, kuri vadinama geriausiu latvių romanu, vertimo?
– Pastebėjau, kad kuo geresnis rašytojas, tuo lengviau jį versti, nes tekstas skaidrus, jame nėra nereikalingų žodžių, viskas tikslinga, apgalvota ritmika, išraiška. Sunkiausia, kai originalo tekstas rašytas paskubomis, nesuredaguotas. N.Ikstena buvo tas pirmasis variantas, dovana vertėjui.
Sunkiausia buvo atpažinti kultūrines aliuzijas, autorines metaforas. Todėl vertėjas privalo gerai pažinti tą kultūrą ir knygoje vaizduojamą laikotarpį. Vertimas nėra tik kalbos, bet ir kultūros vertimas. Esi tarpininkas, ištransliuoji ne tik kito žmogaus požiūrį, bet ir kitą kultūrą, jos reikšmes. Man atrodo tiesa, kad kitos tautos mentalitetas yra užkoduotas kalboje.
Pati savo gyvenimu dar esu šiek tiek užgriebusi sovietmečio, o ir šiaip dėl analogiškos istorinės situacijos turime reikalingą terminologiją.
Pažįstu vertėją Ayumi Kurosawa, kuri vertė N.Ikstenos romaną į japonų kalbą – jai tai tikrai buvo iššūkis! Sakė, kad sunkiausiai sekėsi rasti atitikmenis skirtingiems grybų pavadinimams, kurių knygoje minima per dešimt.
Būna, kad prasminei kūrinio visumai labai svarbus koks nors žodis, o kita kalba jis neturi to prasminio niuanso. Verčiant N.Iksteną taip atsitiko su pavadinimu Paukščių Takas, kuris latviškai yra vadinamas Pieno taku ir prisideda prie pieno simbolikos romane. Aš pasirinkau tą skirtumą paaiškinti išnašoje, o „Motinos pieno“ vertėja į italų kalbą Margherita Carbonaro, susidūrusi su ta pačia problema, nusprendė paimprovizuoti ir parašė „Paukščių pieno takas“.
Be to, jaučiuosi palaiminta gavusi redaktorę Bronę Balčienę, kuri moka latvių kalbą. Idealiu atveju visi verstinės literatūros redaktoriai turėtų mokėti tą kalbą, iš kurios versta knyga.
– Kaip jūs atradote šią N.Ikstenos knygą? Kokios emocijos užplūdo, kai ją perskaitėte pirmą kartą, o kokios emocijos – kai šis romanas pasiekė lietuvių skaitytojus? Kūrinys išties pasižymi išskirtine atmosfera.
– N.Iksteną atradau žymiai anksčiau nei ji tapo populiari pasaulyje, esu skaičiusi ir ankstesnes jos knygas. Beje, Latvijoje N.Ikstena jau ilgą laiką yra žinoma rašytoja, pirmasis jos romanas „Gyvenimo šventimas“, kuriame irgi gvildenami komplikuoti santykiai su motina ir kuris ją išgarsino, pasirodė 1998 m., kai autorei buvo 28-eri.
Paradoksalu, kad lietuvių leidyklos autore ir jos romanu „Motinos pienas“ susidomėjo tik po jos pasaulinės sėkmės, kai buvo išversta į anglų kalbą Londono knygų mugei. Artimiausi kaimynai gali sudominti tik tada, kai juos pastebi pasaulis…
Knyga tikrai slegianti, emociškai pažadinanti ir dar ilgai paskui tvyranti emocinėje atmintyje. Joje daug mūsų tautas palietusių istorijos perturbacijų, išorinės ir vidinės nelaisvės sovietmečiu, sąmonės tamsos, komplikuoto motinos ir dukros ryšio, bet yra ir nušvitimų, vilties pasireiškimų, pro geležinę uždangą įspįstančios šviesos.
Pirma mano emocija knygai pasirodžius Lietuvoje buvo netikėtumas. Niekada nemaniau, kad mažos literatūros atstovė gali sulaukti tokio pasisekimo, juolab kad N.Ikstenos knyga „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ dar 2004 m. išversta į lietuvių kalbą ir net graudu buvo žiūrėti, kaip tuštindama sandėlius leidykla ją išpardavinėjo po 1 litą (dabar, beje, vėl „pabrango“ – kainuoja 3 eurus).
Antra emocija buvo džiugesys. Visada norėjau priartinti lietuviams latvių literatūrą, kuri ilgą laiką mums buvo lyg tamsioji mėnulio pusė. Ir štai pirmas žingsnis padarytas – ir ne šiaip koks, o septynmylis žingsnis. Įskaitant pakartotinius tiražus Lietuvoje jau išleista 10 000 N.Ikstenos romano egzempliorių. Tai tikras pasakų tiražas vis mažiau skaitančioje šiuolaikinėje visuomenėje.
– Ar teko apie romano vertimą bendrauti su pačia N.Ikstena? Pernai ji lankėsi Vilniaus knygų mugėje, kur sutraukė didelę skaitytojų minią.
– O taip, minias ji sutraukia visur – nuo Londono iki Tokijo, nuo Lietuvos iki Amerikos. Turbūt nedaug kas prisimena, kad ji lankėsi Vilniaus knygų mugėje ne tik pernai, bet ir užpernai, diskutavo su Danute Kalinauskaite apie moteriško rašymo subtilybes, bet jos vardas tada dar nedaug kam buvo girdėtas.
Dar vertimo etape bandžiau N.Ikstenai rašyti, konsultuotis, bet po Londono knygų mugės ji jau buvo spėjusi išgarsėti ir visur kviečiama autorė, todėl sureagavo tik vienu sakiniu, kad manim pasitiki ir susitiksime Vilniaus knygų mugėje. Supratau, kad autorė net ir labai norėdama neįstengtų pakomentuoti vertimo niuansų kokiems penkiolikai užsienio vertėjų, kurie tuo metu vertė jos knygą. Užsienyje tokio masto autoriai jau turi savo literatūrinius agentus.
N.Iksteną atradau žymiai anksčiau nei ji tapo populiari pasaulyje, esu skaičiusi ir ankstesnes jos knygas.
Įdomesnis klausimas būtų, kodėl ir kaip N.Ikstena sutraukia tokias auditorijas. Man atrodo, svarbu tai, kad ji pasakoja savo pačios ir savo šeimos istoriją, kurią išgyvena savimi, todėl skaitant nesijaučia emocinės distancijos. Ir tai, kad N.Ikstena yra patyrusi rašytoja, žinanti, kaip reikia verpti naratyvą, kad neliktų palaidų galų. Įpinta ir konjunktūriškai svarbi androgino (Jesės) istorija, ir pasakojimas apie žiurkėną, kuris narve suryja savo vaikus, ir visokiausių universaliai atpažįstamų kultūrinių intertekstų. Be to, tai nedidelio formato knyga, parašyta gan paprastu stiliumi, neilgais, bet neprimityviais sakiniais. Tiesiog laimingas ingredientų santykis – ir literatūriškai vertinga, ir ne per sudėtinga, ir tematika aktuali – tiek mūsų šalims, vis neįstengiančioms išsigydyti posovietinių traumų, tiek eksportui į tolimesnius kraštus, kuriems sovietmetis atrodo įdomus tuo, kad jie patys nieko panašaus nepatyrė. Tai, ką mes atpažįstame kaip sava, tapatinamės, užsieniečiai vertina kaip egzotiką.
– Grįžtant prie Vertėjo krėslo apdovanojimo. Ar tikėjotės šio įvertinimo? Kiek jums, kaip vertėjai, svarbi ši paskata?
– Absoliučiai nesitikėjau! Kai pamačiau, kas ankstesniais metais yra gavę šią premiją ir kokioje garbioje profesionalų plejadoje atsidūriau, pasijutau dar labiau įvertinta. Girdėdama skaitytojų komplimentus dėl vertimo tiesiog džiaugiausi, o profesionalų skirtu apdovanojimu pasitikrinau save. Čia kaip kokia oficiali iniciacija į vertėjų bendruomenę, panašiai kaip mokslininkas pripažįstamas tikru mokslininku tik apgynęs disertaciją.
Niekada nesu specialiai studijavusi vertimo, visada versdama eidavau apgraibomis, daug skaičiau gerų vertėjų verstų knygų ir pokalbių su jais, dalyvavau keliose vertėjų dirbtuvėse. Pastebėjau, kad labai praverčia ir lingvistinės studijos, nors universitete atrodė gan beprasmiška kalti indoeuropiečių prokalbės kamienus, lotyniškus linksnius ar mokytis senovės gotų ar prūsų kalbų. Niekada nemaniau, kad šitos studijos pravers, o dabar matau, kad jos buvo esminės kalbos pajautimui. Bet turbūt svarbiausia – intuityvus kalbos jausmas, glūdintis genuose. Mano tėvas Juozas Laurušas buvo puikus vertėjas iš rusų kalbos, o filologinė gija tęsiasi jau per tris kartas. Einu, apčiuopomis prisilaikydama jos kaip Ariadnės siūlo. Kaip rodo Vertėjo krėslo premija, tas siūlas veda teisinga kryptimi.
Tiesą sakant, gavusi premiją, jaučiuosi taip, lyg nuo taburetės staiga būčiau persėdusi į krėslą. Bet, žinoma, tokio masto įvertinimas ne tik sustiprina pasitikėjimą savimi, bet ir padidina atsakomybę.
– Jokia paslaptis, kad skaitytojai vertėjus dažnai nustumia į šalį, nors jų dėka turime galimybę skaityti garsiausius kūrinius lietuvių kalba. Ar jaučiate, kad ši situacija keistųsi? Ar vertėjai sulaukia pakankamai dėmesio?
– Dabar tarptautinė vertėjų asociacijas vienijanti organizacija kovoja už tai, kad vertėjo pavardė atsirastų ant knygos viršelio greta autoriaus pavardės, bet man ir tas pilkojo kardinolo vaidmuo visai priimtinas. Vertėjas yra tik mediumas, ir kuo mažiau jo įtakos jaučiasi – tuo jis geresnis vertėjas. Jis ir turi būti nematomas – kad skaitytojas skaitytų tekstą taip, tarsi jis būtų parašytas lietuviškai.
Žinau žmonių, kurie renkasi skaityti užsienio autorių knygas pagal tai, kas jas išvertė, nes save gerbiantis vertėjas niekada nesiims prasto kūrinio. Tad vertėjo pavardė irgi yra savotiškas knygos kokybės garantas, jau nekalbant apie sklandžiai plaukiantį vertimą. Ar tai nepakankamas įvertinimas?
Kaip tik blogus vertėjus rašyčiau ant viršelio, kad tas išviešinimas būtų jiems kaip gėdos stulpas.
– O kokia vertėjo diena? Papasakokite, ko mes, skaitytojai, nematome – kaip gimsta tokios knygos lietuvių kalba?
– Vertėjo diena yra neribota, neturinti fiksuotų darbo valandų, kai užsiprogramuoji, smegenų malūnėlis sukasi 7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą. Tinkamas išraiškos sprendimas gali šauti į galvą ir einant per tiltą, ir prausiantis duše, ir gaminant arba gulint ant akupunktūros stalo, esu reikiamą žodį netgi susapnavusi. Visada ieškau, „kaip lietuviai sako“, todėl įdarbinu ir visus aplinkinius, klausinėju. N.Ikstenos knygoje buvo ir poezijos fragmentų, kuriuos pasišoviau sueiliuoti, net pasitelkiau kolegas, kurie yra rašę poeziją.
Kai pamačiau, kas ankstesniais metais yra gavę šią premiją ir kokioje garbioje profesionalų plejadoje atsidūriau, pasijutau dar labiau įvertinta.
Šiaip jau stengiuosi daug skaityti klasikos vertimų, nes jie į „aktyviąją atmintį“ grąžina daugybę gražių lietuviškų žodžių, kurių nėra kasdienybės apyvartoje. Kai platesnis žodynas, sklandžiau formuluojasi, todėl lengviau rašyti, lengviau versti. Reikia save kuo labiau prisodrinti. Žodžiai, tekstai, knygos yra vertėjo gyvybės eliksyras. Visada perskaitau knygas, kurios kaip nors figūruoja vertime – citatomis ar paminėjimais. Versdama N.Ikstenos romaną perskaičiau Hermano Melville’o „Mobį Diką“, George’o Orwello „1984“, Vladimiro Majakovskio poemą, Friedricho Nietzche’ės „Taip kalbėjo Zaratustra“, Rainio pjesę „Ugnis ir naktis“, Anos Saksės „Pasakas apie gėles“, gerą gabalą Biblijos.
Esu visų pirma mokslininkė, vertimas man tik gretutinė veikla, todėl dažnai verčiu laisvalaikiu, vakarais, savaitgaliais, per atostogas. Man patinka dirbti prie stalinės lempos, kuri sukoncentruoja šviesą į konkrečią vietą, ir taip tarsi sukoncentruoja dėmesį. Beje, mokslinis darbas labai padeda vertimui ir atvirkščiai, nes abiem atvejais tai yra darbas su žodžiais.
Neseniai pagalvojau, kokia gera minčių ir atminties treniruotė yra vertimas – bandydama rasti tiksliausią lietuvišką atitikmenį aktualizuoju po dešimt sinonimų, frazės variantų, kol po ilgų pastangų ateina tikrasis. Čia geresnė proto mankšta nei spręsti kryžiažodžius! Ir geresnė koncentracijos treniruotė nei kokia meditacija, nes kai įsijaučiu, galiu išsėdėti prie teksto ištisas valandas, nė nepajutusi, kaip ištekėjo laikas. Suprantu, kodėl vertėjai tokie išsilavinę ir guvaus proto.
O būna ir taip, kad tenka brautis per vertimą kaip per tankymę, bet galiausiai apima dvigubas pasitenkinimas, kai pavyksta pasiekti tos dienos pamiškę.
– Esate puikiai susipažinusi su latvių literatūra. Kuo ji įdomi, lyginant su lietuvių literatūra? Į kokių kaimyninės šalies autorius turėtume atkreipti dėmesį?
– Latvių literatūra dėl daugelio priežasčių turi stipresnę tradiciją – dėl to, kad jie turėjo didmiestį Rygą, kur klestėjo kultūra, buvo daugiau raštingų žmonių, Latvija nepatyrė spaudos draudimo. Latvių romano istorija prasideda 1879 m., kai išėjo brolių Kaudzyčių romanas „Matininkų laikai“, kuris laikomas pirmuoju latvių romanu. Iki šių dienų latvių autoriai parašė apie 2000 romanų. Nesu tikra, ar Lietuvoje yra kas padaręs tokią statistiką, bet neabejoju, kad ji būtų skurdesnė. Neseniai latviai įgyvendino valstybingumo šimtmečiui skirtą solidžią idėją – išleido 13 istorinių romanų seriją „Mes. Latvija, XX amžius“, kurią rėmė valstybės programa „Nacionalinis identitetas“. N.Ikstenos romanas „Motinos pienas“ yra vienas iš šios serijos kūrinių.
Matau tendenciją, kad rimtoji proza plėtoja fundamentalias temas, netgi ir už serijos ribų latvių autoriai yra atidūs tautos istorinių įvykių refleksijai. Latvių literatūra įdomi savo įvairove – gerai išvystyti netgi tokie žanrai, kuriais lietuviai ilgą laiką negalėjo pasigirti – fantastinė proza, detektyvai, siaubo romanai. Latviai geriau moka regzti siužetą, racionaliai konstruoti nuoseklų ir įtraukiantį naratyvą.
Iš lietuviškai pasirodžiusių autorių labai rekomenduočiau Marą Zalytę ir jos romaną „Penki pirštai“ (vertė Erika Drungytė). Taip pat jau minėtą N.Ikstenos romaną „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ (vertė Veronika Adamonytė), pernai išleistą Arno Jundzės „Raudonasis gyvsidabris“, verstą Jurgio Banevičiaus.
– Galbūt ir šiuo metu verčiate knygą į lietuvių kalbą? Pasidalinkite savo planais – ką norėtumėte pristatyti lietuvių skaitytojams?
– Šiuo metu baigiu versti Laimos Kotos (buv. Muktupavela, lietuviams pažįstama kaip „Pievagrybių testamento“ autorė) romaną „Kambarys“ apie vėlyvąjį sovietmetį ir chaotišką perestrojkos laikotarpį, kai suklestėjo įvairūs versliukai, žmonės pradėjo svajoti apie privačią nuosavybę. Dar eilėje laukia Inesės Zanderės knyga paaugliams apie per Holokaustą žydus slėpusią šeimą, paremta tikrais įvykiais ir pasakojama mažo berniuko lūpomis.
Kai versti tik pradedi, nelabai turi galimybę rinktis, renkasi leidyklos – ir vertėjus, ir verčiamas knygas, o latvių literatūros tuose sąrašuose iki šiol beveik nebuvo. Gal N.Ikstenos sėkmė atvers daugiau kelių latvių literatūrai, o premija suteiks man daugiau laisvės pristatyti reprezentatyvius latvių rašytojus – Guntį Berelį, Marį Bėrzinį, Andrą Manfeldę, Paulą Bankovskį ir kt. Nors ant N.Ikstenos viršelio rašoma, kad tai „Garsiausia šiuolaikinė Latvijos rašytoja“ ir „Geriausias latvių romanas“, tikrai yra ir daugiau garsiausių ir geriausių.
– Ačiū už pokalbį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Knygos recenzija. Laiko ir pieno upės N.Ikstenos romane „Motinos pienas“
