Diskusiją su vertėjais moderavo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vadovas Matas Baltrukevičius, jo pašnekovais tapo trys žinomi Lietuvos vertėjai – Irena Aleksaitė, Rūta Jonynaitė ir Laimantas Jonušys.
Pokalbis prasidėjo nuo ašimi tapusio klausimo: koks vertėjo vaidmuo yra šiandien?
„Sakoma, kad dabar gyvename informacijos amžiuje, o informacija be vertimų yra niekinė. Be vertėjų nebūtų tokio pasaulio, kokiame gyvename“, – teigė I.Aleksaitė.
R.Jonaitytė kolegei pritarė, kad vertėjo vaidmuo – svarbus ir nepakeičiamas. Svarbus tam, kad „kuo daugiau minčių, idėjų, kurios sklando pasaulyje, ateitų į mūsų galvas ir širdis“.
„Kitas dalykas – kad visa tai prabiltų lietuviškai, kad mūsų gimtoji kalba tuo pačiu vystytųsi, perteikdama mintis, idėjas, kad jos būtų perteiktos mūsų kalba“, – sakė vertėja. „Tai praturtina mūsų kultūrą apskritai“, – antrino L.Jonušys.
Pasigenda noro versti ne naujausias knygas
Vertėjai pripažino, kad daugelis darbų šiandienėje vertėjo kasdienybėje palengvėjo. Štai L.Jonušys atsimena, kaip kadaise vertimus surašydavo... šratinuku. „Kompiuteris man buvo išganymas“, – juokėsi jis. „Yra ir daugiau bendravimo su kolegomis“, – pridūrė R.Jonynaitė.
Anot L.Jonušio, vienas maloniausių jausmų šiame darbe aplanko tada, kai knyga, kuri jam padarė didelį įspūdį, tačiau nėra komerciška, yra pasiūloma versti paties leidėjo.
Vis dėlto dažniau pasitaiko, kaip vertėjas įvardijo, nevykusi praktika, kai rašytojas jau yra populiarus užsienyje, tačiau leidėjas siūlo versti tik naujausią jo leidinį: „O dažniausiai geriausios knygos yra tos, kurios išėjo anksčiau.“
R.Jonynaitė buvo linkusi antrinti kolegai dėl išsakytų pastabų. Ji teigė taip pat pastebėjusi, kad pastaruoju metu atsigręžiama ne tik į komerciškai populiariausius tekstus, tačiau užmirštamos anksčiau pasirodžiusios knygos – leidyklos nenori imtis ne tik ankstesnių kūrinių, bet ir ankstesnių autorių: „Į lietuvių kalbą yra neišversta ir labai daug XX a. antros pusės autorių.“
Dar vienas klausimas, į kurį buvo atsigręžta diskusijos metu, – vertėjų amžius. Kaip pastebėjo pokalbio moderatorius, Šv. Jeronimo premija atiteko vos keletui asmenų iki 50-ies. Ar tai reiškia, kad anapilin iškeliavus esamiems geriems vertėjams turėsime gerokai suprastėjusią vertimų kokybę?
„Kad reikia subręsti, tai šventa teisybė. Tik su laiku, išverstomis knygomis ateina supratimas ir mokėjimas dirbti su tekstu. <...> Dėl jaunimo – bet kokio menininko profesija anksčiau buvo prestižinė. Dabar vertėjas iš tokio darbo nelabai gali išgyventi, tai daugiau laisvalaikio užsiėmimas. Kad vertėjų trūks, nemanau, juos reikia rengti kaip ir bet kokį kitos profesijos žmogų“, – dalijosi I.Aleksaitė.
R.Jonynaitė pastarajai nuomonei buvo linkusi nepritarti. Kaip teigė ji, jaunas vertėjas yra nelygus kitam jaunam vertėjui: „Yra jaunų vertėjų, kurie yra išvertę pirmą ar antrą knygą, ir skaitydama jų vertimus pamatau, kad jau yra gerai, nors, tarkim, šis vertėjas ir nėra asas.“
L.Jonušys atkreipė dėmesį, kad jauniems vertėjams paskatinti yra skiriama Dominyko Urbo premija. Anot vertėjų, viena problemų yra ir tai, kad trūksta žodynininkų, o tai gerokai pasunkina ir vertėjų darbą.
Vis dėlto, nepaisant nei atlygio, nei kitų srities problemų, visi pašnekovai mato prasmę šiame darbe.
„Kai verti vertingą knygą, atsiranda neišvengiamai intymesnis santykis su literatūros kūriniu nei skaitant. Jeigu ji yra talentingai parašyta, tai suteikia didelį malonumą, ypač jei sugebi tai perteikti gimtąja kalba“, – sakė L.Jonušys.
