Bene garsiausia vestuvių planuotoja Lietuvoje pasakoja, kad turi keistenybių, susijusių su knygomis, o skaito visur, kur tik gali.
„Skaitau kiekvieną vakarą – daugiau ar mažiau, bet skaitau“, – pasakoja ji.
Tad kokios knygos domina garsią moterį? Kokių knygų ji negali skaityti? Šį kartą apie viską, kas susiję su knygomis, kalbamės su L.Vagone.
-
Rašytojas Tomas Dirgėla: „Kuriant vaikams reikia didesnės atsakomybės“
-
Istorikas Tomas Vaiseta: „Knygų skaitymas yra tam tikro socialinio statuso ženklas“
-
R.Šakalytė-Jakovleva: apie Pepę Ilgakojinę, ašaras skaitant A.Šlepiko knygą ir skaitymą vaikams
-
Aušra Kaziliūnaitė: apie įsimintinas knygas, poezijos vietą šiandienoje ir pradėtą rašyti romaną
-
Miglė Anušauskaitė: „Knygynuose kavinių ir kvepiančių žvakių vietą galėtų užimti knygos“
– Kas jus supažindino su knygomis ir ką skaityti vaikystėje?
– Esu tarybinių laikų vaikas, mano vaikystė buvo dar tada, kai bananų nelabai lengvai gaudavom. Turiu pasakyti, kad jei žmonės kalba, kad tais laikais drabužių buvo sunku gauti ir visi vaikščiojom vienodai apsirengę, tai panašiai, deja, buvo ir su knygomis. Man atrodo, kad visi vaikai, bent jau berniukai, savo bibliotekose turėjo Aloyzo Každailio knygą „Laivai ir jūrininkai“. Tai buvo mano pirmoji knyga, kurią aš skaičiau. Bet pamatinė vaikystės knyga – Astridos Lindgren „Ronja plėšiko duktė“. Man atrodo, kad iš dalies esu tokia, kokia esu, nes vaikystėje šią knygą skaičiau ir, tikėtina, ne kartą. Viršelį iki šiol atsimenu.
Nuo tada pradėjau „ryti“ knygas. Tais laikais buvo populiaru vaikų bibliotekose turėti visų pasaulio šalių pasakas, nesvarbu, kad jos kartodavosi, kartais persipindavo – jas visas esu skaičiusi.
Mes turėdavome pildyti tokius popamokinio skaitymo sąsiuvinius, kuriuos reikėdavo iliustruoti, išrašyti iš perskaitytų knygų citatas. Aš tai dariau pakankamai ilgai, net pradėjusi studijuoti išsirašinėdavau citatas. Šiek tiek turiu knygų ligą ir to nepaneigsi (šypsosi).
– Daug kas pasakodami apie vaikystės knygas prisimena, kaip skaitė naktimis pasišviesdami žibintuvėliu, kad tėvai nematytų. Teko taip skaityti?
– Taip, aš labai daug skaitydavau. Man atrodo, kad mano karta yra ta, kuri visus intymius dalykus sužinojo iš knygų, nes dar nebuvo interneto. Anuomet visose bibliotekose buvo sveikatos enciklopedija – taip buvo ištyrinėti visi paveikslėliai su lytiniais organais (juokiasi). O dar tokia intymesne tema perskaitytas pirmas kūrinys buvo, žinoma, Colleen McCullough „Erškėčių paukščiai“ – kai perskaičiau, atrodo, dar neturėjau keturiolikos metų.
– O kokias knygas renkatės dabar?
– Yra tokių autorių, kurių visas knygas, netgi ne tas, kurios yra pasauliniu mastu išliaupsintos, aš atsiverčiu bet kada. Bet stengiuosi neskaityti to paties autoriaus knygų vienos po kitos. Mano mėgstami rašytojai yra Erichas Maria Remarque'as, Ernestas Hemingway'us, kurie, lyginant su dabartiniais autoriais, yra prirašę nemenkai. Aš skaitau labai įvairią literatūrą ir, tiesą pasakius, studijavau lietuvių filologiją ir nesibodžiu akademinės literatūros.
Renkuosi pagal nuotaiką. Jeigu man yra itin intensyvus laikotarpis darbo prasme ir man reikia poilsio, skaitau ką nors paprastesnio kaip Kristinos Sabaliauskaitės arba Herbjorg Wassmo knygos, kur yra tiesiog malonumas skaityti gražiai sukurtą ir parašytą tekstą. Mėgstu ir tokius lėtesnius autorius kaip Virginia Woolf arba Haruki Murakami.
Išnešti į konteinerį ir išmesti knygą – man yra neįmanoma, nepaisant to, kad ji būtų bloga.
Man labai patinka poezija. Jeigu vieniems smegenų mankšta yra kryžiažodis arba lygties sprendimas, man – eilėraščiai. Ir man patinka Sigito Parulskio poezija.
Labai džiaugiuosi pažintimi su Gabija Grušaite. Jos romanas „Neišsipildymas“ buvo mano magistrinio darbo vienas iš šaltinių. Labai laukiu jos trečios knygos.
– Yra tokių knygų, kurių negalite skaityti?
– Labai nemėgstu saviugdos knygų – nesuprantu, kas jas skaito. Vienas buvęs draugas yra man padovanojęs Barbaros de Angelis knygą „Paslaptys apie vyrus, kurias turėtų žinoti kiekviena moteris“ – baisesnės dovanos negali būti. Daug draugų žino, kad aš skaitau, ir stengiasi man dovanoti knygas – aš tuo džiaugiuosi. Man patinka knygos. Patinka jas turėti, jas liesti, pabaigus knygą naktį ryte eiti prie lentynos ir galvoti, kurią dabar skaityti. Bet būna, kad man pridovanoja tokių savotiškų knygų, kurių aš neatsiversti galiu ir visą gyvenimą.
Esu knygų kaupikė – kai kurias knygas turiu ir originalo, ir lietuvių kalba. Tas, kurias gaudavau dovanų, bet gyvenime tikrai niekada neskaitysiu, irgi kaupdavau. Dabar Dovilės Filmanavičiūtės įkvėpta tokias knygas pradėjau nešti lauk – pradėjau dėti laiptinėje ant palangės ir labai džiaugiuosi, kad kaimynai šią iniciatyvą priėmė ir aš nuo tos palangės jau vieną knygą anglų kalba pati parsinešiau paskaityti.
Dar nemėgstu sunkių knygų, bet gal jos tik man yra sunkios. Mano buvę dėstytojai ant manęs gal pyktų, bet Jameso Joyce'o „Ulisas“ yra tragiška knyga, jos neįmanoma skaityti. Ar mano gyvenimas vertas šitos kančios? (juokiasi). J.Joyce'o knygas išnešiau ant tos palangės, gal kam pravers.
– Jei reikėtų išskirti kelias labiausiai įsiminusias skaitytas knygas, kokios tai būtų knygos?
– E.Hemingway'us „Kam skambina varpai“ yra viena mano gyvenimo knygų. Kai visą knygą perskaičiau mane apėmė supratimas, kaip viskas yra laikina ir kaip reikia džiaugtis tuo, kas yra. Man atrodo, kad tą pačią temą gvildena ir E.M.Remarque'o kūriniai.
V.Woolf „Orlandas“ yra geniali knyga – skaitai ir nesupranti, kaip galima taip sugalvoti.
Ir Antano Škėmos „Balta drobulė“, kurios visiškai neįvertinau mokslo metais, bet turėjau labai puikią dėstytoją Loretą Mačenskaitę, kuri mane išmokė universitete atidaus skaitymo ir atvėrė man A.Škėmą. Jis yra genialus – negalime sakyti, kad geros lietuviškos literatūros nėra.
– O kaip sudominti kitus skaitymu, turite savo receptą?
– Labai gaila tų žmonių, kurie neskaito. Man pačiai gaila, kad mano sūnus neskaito ir aš nežinau būdo, kaip parodyti, kad su knyga atsiveria šimtas milijonų skirtingų pasaulių. Žmogui, kuris atras formulę, kaip atverti neskaitančiam žmogui literatūros grožį, turėtų būti suteikta Nobelio literatūros premija (šypsosi).
Jeigu vieniems smegenų mankšta yra kryžiažodis arba lygties sprendimas, man – eilėraščiai.
– Kokie jūsų skaitymo įpročiai?
– Labai dažnai visur būnu su knyga. Studijų metais didžiausia dalis perskaitytos literatūros buvo troleibusuose, nes tuo metu važinėdavau iš Vilniaus Karoliniškių mikrorajono iki centro, iš darbo į darbą – turėjau skaityti visur, nes būčiau negalėjusi mokytis. Mėgstamiausia vieta skaitymui – ilgieji skrydžiai skrendant lėktuvu, kai trukdo nebent stiuardesė, atnešdama vyno ar arbatos. Skaitau kiekvieną vakarą – daugiau ar mažiau, bet skaitau.
Dabar pradėjau Johno Steinbecko „Mūsų nerimo žiema“ – puikus rašytojas. Prieš tai skaičiau Milano Kunderos „Nepakeliama būties lengvybė“. Šiais metais sekasi su kūrinių pasirinkimu – neskaitau nieko nefaino.
Vienu metu prie lovos turiu daug knygų. Esu pradėjusi skaityti ir E.M.Remarque'o, E.Hemingway'us biografijas – vienu metu skaitau daug knygų. O kitoje lovos pusėje turiu poezijos knygų – savaitgalį prabudusi pasiimu knygą, verčiu puslapį, išsirenku eilėraštį ir tai būna mano dienos moto.
Turiu tokių keistų įpročių, bet visi mes šiek tiek keisti, tik ne visi drįsta papasakoti.
– Skaitote elektronines knygas ar spausdintas?
– Vienareikšmiškai spausdintas. Buvo tų diskusijų, kad elektroninės knygos išstums spausdintines, bet, nepaisant to, kad technologijos labai greitai keičiasi, jei iki dabar neišstūmė, tai, tikėtina, kad ir neišstums. Pirmą kartą dar neatverstos knygos kvapas... čia koks nors fetišas gal?
Aš galiu nepirkti drabužių, su švarku vaikščioti ketverius metus ar kol pradils alkūnės, bet negaliu praeiti pro knygyną. Iš užsienio kad aš negrįžčiau su knyga – taip nebūna.
Nepaisant to, kad mano vaikas neskaito knygų, aš savo poreikį pirkti knygas teisinu pirkimu jam – bandau, gal pavyks sudominti.
– Esate skaičiavę, kiek namų bibliotekoje yra knygų?
– Tai būtų bergždžias darbas. Kiekvieną kartą, kai reikia ką nors patvarkyti, bandau knygas rūšiuoti. Miegamajame laikau knygas, kurias labai mėgstu skaityti, nes kai kurias knygas skaitau po kelis kartus. Tai jas laikau miegamajame, noriu matyti ten pačias mylimiausias. Lietuvių literatūrą esu išnešusi į svetainę. Esu atskyrusi albumus, žodynus, labiau akademinę literatūrą.
Man yra tekę kraustytis ne vieną kartą, tai su knygomis kraustynės, jei nepasikvieti vyrukų į pagalbą, yra didelė kančia (juokiasi). Bet tuomet praretindavau knygų. Galbūt vėl reikia kraustytis.
Vieniems gaila gyvūnėlių, o man gaila kambarinių gėlių ir knygų. Išnešti į konteinerį ir išmesti knygą – man yra neįmanoma, nepaisant to, kad ji būtų bloga. Turiu tokių knygų sukaupusi. Pavyzdžiui, bandžiau save nuteikti, kad vieną dieną skaitysiu Fiodorą Dostojevskį rusiškai – nė velnio neskaitysiu, nes tai būtų kančia ir baigtųsi kaip su „Ulisu“ (šypsosi).
– Ar yra tikimybė, kad vieną dieną išvysime Lauros Vagonės parašytą knygą?
– Aš tą knygą rašau, bet tam reikia laiko. Jei aš galiu skaityti bet kur, rašyti – ne. Buvau G.Grušaitės knygos „Stasys Šaltoka“ anglų kalba pristatyme ir ji pasakojo, kad didžiąją dalį knygų parašo viešbučiuose arba lėktuvuose, oro uostuose. Man reikia susikaupimo. Mano darbe yra daug streso, aš negaliu apimta streso rašyti.
Pasiūlymą rašyti knygą girdžiu labai seniai. Ilgai nežinojau, ką rašyti. Yra prirašyta daug gerų knygų, kodėl aš turėčiau rašyti bet ką arba tik dėl to, kad Laura Vagonė būtų parašiusi knygą? Nesąmonė. Bet vieną dieną darant valgyti virtuvėje ant žemės ištiško grietinėlė ir tą momentą aš supratau, ką noriu pasakyti. Pradėjau rašyti tai, bet procese viskas gali pasikeisti. Daug kas iš manęs tikisi su vestuvėmis susijusio teksto, o aš norėjau žūtbūt apie tai nerašyti. Bet ten bus nuotykių. Nebūsiu ta rašytoja, kuri sukuria fantastinį laiką ir erdvę.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą „15min knygos“ remia Kultūros taryba.
