Šie liudijimai aprašyti „Vox Altera“ leidyklos išleistoje knygoje „Be užuolankų“. 15min turi išskirtinę teisę skelbti knygos ištraukas.
J.V.Žukas lemtingąjį 1991 metų sausį tarnavo Krašto apsaugos departamente, kurio pagrindu buvo atkuriama Lietuvos kariuomenė.
„Visur ir visais įmanomais būdais ieškojome ginklų. Ne kartą kildavo mintis apiplėšti kokį nors muziejų ar mokyklą, bet žinojau, kad ten visi ginklai pragręžtais vamzdžiais. Na, skyles dar galima užtaisyti, bet iš kur gauti šaudmenų, nežinia“, – prisimena J.V.Žukas.
Ir tada iš tuometinio Krašto apsaugos departamento vado Audriaus Butkevičiaus jis su bendražygiais gavo užduotį vykti į Minską.
„Ten turėjome susitikti su kažkokiais žmonėmis, kurie turėjo parduoti mums partiją šiuolaikinių šaunamųjų ginklų ir šaudmenų. KAD finansų skyrius išdavė nemenką sumą grynais ir vieną naktį išvažiavome į Minską dviese – aš ir Petras Pumputis. Pinigus sukišome po mašinos kilimėliais“, – prisimena J.V.Žukas.
Patikrino pasus ir iškratė mus bei mašiną. Jautėme didelę įtampą, nes vežėme stambią sumą pinigų. Tikrino visur – sėdynes, daiktadėžę, bagažinę, bet pakelti grindų kilimėlius proto neužteko.
Tačiau jau išvažiuojant iš Lietuvos sostinės kelionė galėjo baigtis.
„Išvažiuojant iš Vilniaus, patikrinimo poste mus sustabdė sovietų kareiviai. Stabdydavo ne visus, pasirinktinai, bet tąsyk pakliuvome mes. Patikrino pasus ir iškratė mus bei mašiną. Jautėme didelę įtampą, nes vežėme stambią sumą pinigų. Tikrino visur – sėdynes, daiktadėžę, bagažinę, bet pakelti grindų kilimėlius proto neužteko. Taip laimingai ir prasprukome“, – rašo J.V.Žukas.
Kitos dienos anksti rytą būsimasis Lietuvos kariuomenės vadas su bendražygiu jau buvo Minsko centre ir ėmė laukti sutartoje vietoje.
„Netrukus pasirodė kažkoks pagyvenęs tipas, aiškiai ne kariškis, ir paklausė, ar turim pinigų. Gavęs teigiamą atsakymą, pasakė, kad reikia važiuoti į nuošalią vietą už Minsko, – ten esą bus galima apžiūrėti prekes ir susitarti. Išvažiavę iš miesto, sustojome kažkokioje pamiškėje“, – prisimena J.V.Žukas.
„Senis pasiūlė paimti pinigus ir eiti su juo kartu apžiūrėti prekių. Sutarėme, kad vienas kartu su juo eina apžiūrėti prekių, o kitas su pinigais kol kas lieka mašinoje. Aš likau mašinoje“, – pasakoja knygos autorius.
Praslinko pusvalandis, tuoj bus valanda, o draugo kaip nėra, taip nėra. Staiga J.V.Žukui į galvą toptelėjo mintis, kad čia gali būti pasala.
„Galbūt Petro jau ir gyvųjų tarpe nebėra, o banditai netrukus bus prie mašinos. Kad ir kaip būtų, nusprendžiau, kad reikia eiti draugo ieškoti. Kurį laiką broviausi pro krūmus, kol išvydau priešais atbėgantį Petrą“, – prisimena J.V.Žukas.
Dingstam greičiau iš čia, tai – banditai.
„Dingstam greičiau iš čia, tai – banditai“, – paskubomis tarstelėjo jis.
„Skubiai sėdome į mašiną ir išspaudėme atgal į Vilnių. Pakeliui jis papasakojo, kas nutiko. Atėjus į kažkokią laukymę, senis liepė jam palaukti, kol atnešiąs prekes. Po kažkurio laiko aplink jį pasigirdo įtartinas šlamesys, ir Petras suprato, kad kelių žmonių yra supamas iš skirtingų pusių. Nieko nelaukęs dėjo į kojas ir laimingai ištrūko. Džiaugėmės, kad pavyko išsaugoti pinigus ir sėkmingai išnešti kailį...“, – dalijasi prisiminimais J.V.Žukas.
J.V.Žukas 1990 metais paskelbus Lietuvos nepriklausomybę atėjo dirbti į Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrių, vėliau tais pačiais metais perėjo į Krašto apsaugos departamentą.
Departamente jis iš pradžių dirbo II žvalgybos skyriuje, vėliau tapo Kadrų skyriaus viršininku.
1991 metais J.V.Žukas baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, tapo Krašto apsaugos departamento Mokomojo junginio vado pavaduotoju.
Karinėje tarnyboje aukštumą jis pasiekė 2014-2019 metais, kai buvo Lietuvos kariuomenės vadas.
Jo knyga bus pristatyta vasario pabaigoje Vilniaus knygų mugėje.
