„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Vidas Morkūnas: „Mūsų literatūros vakarai visai kaip mafijos laidotuvės“

Mudvi su Laura atvykome į Žvėryną pas rašytoją ir vertėją Vidą Morkūną, perspėjusį, kad įėjimas į jo namus – tarp gyvatvorių. Mums toks patikslinimas pasirodė romantiškas, tarsi iš stebuklingo sodo. Svetingai priimti rašytojo ir jo žmonos, taip pat rašytojos ir vertėjos Anitos Kapočiūtės, išgirdome įvairiausių istorijų apie namą ir jo gyventojus.
Vidas Morkūnas
Vidas Morkūnas / Lauros Vansevičienės nuotr.

Tarpukario laikais visas kvartalas priklausė vienam žydų kilmės savininkui, čia gyventa įvairių to ir vėlesnio meto kultūros veikėjų. Gyventojai namui ištikimi, tarkime, 70-metė kaimynė čia ir gimusi. Erdviame, knygų, plokštelių, kino įrašų turtingame bute ant sienų kabo gero V. Morkūno draugo dailininko Antano Adomaičio paveikslai, viename iš darbo kambarių čirškia dvi ryškiaspalvės papūgėlės. Mintyse konstatuoju, kad ši erdvė tarsi perkelta iš literatūrinio kūrinio, todėl net truputį keista klausinėti apie buitį. V.Morkūnas pasakoja:

„Retkarčiais papasakoju šitą istoriją, ji iš dalies pagrindžia mano pasaulėžiūrą. 1980 m. mokiausi vienuoliktoje klasėje, kartu su legendine režisiere Stase Niūniavaite buvome pastatę spektaklį, kurį rodėme ir Vilniuje. Kai su trupe važiavome užsakytu autobusu atgal į Naująją Akmenę, režisierė pasakė, kad lieka Vilniuje. Mūsų autobusas sustojo prie gyvatvorės ir S.Niūniavaitė nuėjo pas savo geriausią draugę Aldoną Liobytę. Negalėjau žinoti, kad kada nors gyvensiu tame pačiame name ir vaikščiosiu pro tą pačią gyvatvorę, kur kadaise nuėjo režisierė. Yra kažkokia akimirka ir negali įsivaizduoti, kad ji po tiek laiko sugrįš ir prisiminsi ją kaip pradinę.“

Jeigu čia gyveno A.Liobytė, tai turbūt ir Mikalojus Vilutis užsukdavo?

– Taip, kai Mikalojus Vilutis filmavosi LRT laidoje „Kelias į namus“, vaikščiojo po mūsų kiemą ir rodinėjo, kas kur. Dar atsimenu, buvome grįžę iš Pietų Prancūzijos ir močiutė iš apatinio aukšto prasitarė girdėjusi, jog pabuvojome Kanuose, jai rūpėjo sužinoti tik vieną dalyką – ar ten alyvos tebežydi? Mat ji mokėsi Sorbonoje. Nors iš tiesų Kanuose alyvų nepastebėjau, atsakiau, kad tikrai žydi, viskas taip gražu. Ji labai nudžiugo.

Atsikraustėte 1995 m., kokie jūsų prisiminimai iš tų laikų Žvėryno?

– Buvo daugiau visokių medinukų, kuriuos paskui nudegino ir pristatė kitokių namų. Taip pat gatvėse sutikdavau man įsiminusių žmonių, kurių jau seniai nebėra. Tarkim, nuolat matydavau prie bažnyčios sėdint tokį žmogelį, dažnai sutikdavau prie Kompozitorių sąjungos gyvenusį senuką pravarde Obuoliukas. Žinojome, kad čia gyvena rašytojai Jurgis Kunčinas, Jonas Juškaitis. Dabar per daugelį metų tarsi kaime susidaręs toks pažįstamų ratas. Būna, pro langą matau šaligatviu einantį žmogų ir žinau, kas toks. Mėgstu pasivaikščioti lygiagrečiomis gatvelėmis ir pasižvalgyti, kaip viskas keičiasi. Ne mano reikalas, kaip žmonės ką pasistato, bet tam tikra nostalgija išlikusi, seniau rajonas atrodė mielesnis.

Ar lankotės Žvėryno bibliotekoje?

– Jos nebėra. Bet esame daug knygų jai atidavę.

Mat kaip! Apskritai mėgstate lankytis bibliotekose?

– Nelabai, esu nuosavybės šalininkas.

Lengvai atsisveikinate su nereikalingomis knygomis?

– Nors ir mėgstu įsigyti knygų, žinau, kad kai kurių neskaitysiu, ypač senų, išklibusių. Knygos man labiau patinka tvarkingos, neišdraskytos. Kad ir kaip vertinu irimo estetiką, savo daiktams šiuo požiūriu esu atlaidus.

Jums svarbu lankytis kavinėse? Ar turite mėgstamiausių?

– Žmonai kavinių galėtų nebūti, o man reikia pasižmonėjimo, galiu su niekuo ten nebendrauti, bet norisi, kad kažkas judėtų, eitų pro šalį. Dažnai lankausi „Mint Vinetu“, ten susidariusi savotiška mūsų bendrija – Marius Burokas, Rimas Užgiris, Mantas Balakauskas, Markas Aurelijus Piesinas, Aušra Kaziliūnaitė... Visų ir neišvardysiu. Kartais ten tokių diskusijų užverda! Taip pat labai patinka Pilies gatvėje esanti „Pilies kepyklėlė“. Nostalginė vieta priešais buvusią „Vaivą“, ten kadaise veikė nemažiau garsi „Ledainė“, atsimenu visą jos interjero raidą ir tų laikų atmosferą. Dar nebloga vieta prie Nacionalinio dramos teatro – „Draugystės“ knygynas, ten jauku. Užupyje patinka užsukti į „Coffee 1“, tada jaučiuosi tarsi J.Kunčinas, sujungęs Užupį su Žvėrynu.

Baigėte aukštuosius kino scenaristikos kursus, ar neateina minčių parašyti kino scenarijų?

– Esu labai užsiėmęs, kartais minčių debesėliai plauko, bet konkrečios idėjos neturiu. Be to, nėra laiko rašyti į stalčių ir tada ieškoti, kas mano scenarijaus norėtų. Rašyčiau, jeigu būtų konkretus režisierius ir didelė tikimybė, kad filmas bus pastatytas.

Lauros Vansevičienės nuotr./Vidas Morkūnas
Lauros Vansevičienės nuotr./Vidas Morkūnas

Įdomus faktas, kad esate sukūręs du trumpo metro filmus.

– Kartu su bendramoksliu Džiugu Juodkaziu esame sukūrę „Civilį“ – žiauriai stiprūs atsiminimai iš to laiko. O šiaip šalia scenaristikos buvome įsimylėję avangardinį kiną, mėgindavome kurti filmus, bet dažniausiai nebūdavo vieno konkretaus autoriaus, kiekvienas iš mūsų grupelės galėjo vadintis bendraautoriu.

Koks jums atrodo šiandieninis lietuvių kinas? Pritariate minčiai, kad pastaraisiais metais jis išgyvena atgimimą?

– Tiesą pasakius, neseku. Gal ir nelabai gerai elgiuosi, bet viską užgožia tie baisūs komerciniai filmai, gal todėl komiškai skamba „atgimimas“. Jeigu į pigias komedijas ir prisirenka pilnos salės žmonių, argi čia atgimimas? Nelabai žinau, ką veikia iš Akademijos išeinantys jaunuoliai, gal jie ir labai perspektyvūs.

O pasaulinį kiną sekate?

– Turiu bėdą – nepasiveju šiuolaikinio kino. Labai mėgstu nebylųjį kiną. Kai pradedi domėtis, atsiveria įdomių detalių. Juk daugelio garsių filmų šaknys yra nebyliajame kine. Tarkime, Jeanas-Lucas Godard’as buvo giriamas už filmavimą „nuo rankos“, bet tie metodai jau seniai buvo išbandyti nebyliajame kine.

Lauros Vansevičienės nuotr./Vidas Morkūnas
Lauros Vansevičienės nuotr./Vidas Morkūnas

Ar sekate literatūrą, tarkime, jaunųjų kūrybą?

– Seku, gal tik nelabai domiuosi moksleiviais, nes turiu tokią nuojautą, kad moksleiviška kūryba apgaulinga. Tas, kuris dabar atrodo supertalentingas, galbūt daugiau neberašys, o tas, kuris atrodo nieko vertas, gal ištobulės. Tad nelabai drįstu iš visai jaunų spręsti ir juos klasifikuoti.

Įdomu stebėti jaunų autorių raidą?

– Nesijaučiu kaip Valdas Kukulas, kuris buvo rimtas šios srities specialistas. Bet savo malonumui seku.

Yra tokių autorių, iš kurių daug tikėjotės, bet jie toliau neberašė?

– Iš senų laikų labai gaila, kad Kazys Jonušas, debiutavęs 1980 m., daugiau neberašė. Man jis labai patiko, kai ką iš jo kūrybos statėme studijuodami Klaipėdoje. Buvo tokia istorija. Įsėdu vėlų vakarą į 7 troleibusą, matau, kad važiuoja K. Jonušas, pasisveikinu. Palinkstu prie jo ir klausiu: „Ar žinai, ko labai trūksta lietuvių literatūrai?“ Jis atsako: „Žinau. Vido Morkūno ir Anitos Kapočiūtės kūrinių.“ Kone atsisėdau priblokštas. Tikėjausi, kad Kazys paklaus: „Ko?“ Ir aš galėsiu atsakyti: „Kazio Jonušo.“ O jis kad vožė, tai vožė...

Lauros Vansevičienės nuotr./Vidas Morkūnas
Lauros Vansevičienės nuotr./Vidas Morkūnas

Ar pamenate pirmą sutiktą, didelį įspūdį palikusį rašytoją?

– Rašytojų į mokyklą gal ir atvažiuodavo, bet jie įspūdžio nedarė, nieko iš tų laikų neatsimenu. Gal studijų laikais Klaipėdos koncertų salėje vyko įsimintinas Marcelijaus Martinaičio ir Vytauto Kernagio vakaras. Anuomet labai mėgau M.Martinaitį, man jaunystėje jis buvo vienas esminių lietuvių poetų. Pamenu Justino Marcinkevičiaus vakarą, jo niekada nemėgau ir vargu, ar bepamėgsiu, susitikimas didelio įspūdžio nepadarė, bet buvo gražus momentas, kai J.Marcinkevičius po vakaro pasirašinėjo knygas, ir mano draugas jam ištiesė seną, 6-ojo dešimtmečio vaikišką knygutę „Daina prie laužo“, autorius labai susijaudino ją pamatęs, nes visi pasirašyti nešė naujas knygas, tuo metu kaip tik buvo išėję jo „Dienoraščiai be datų“.

Mėgstate lankytis literatūriniuose renginiuose?

– Lankausi dažnai, bet su atranka. Einu, jeigu domina pats renginys arba jeigu dalyvauja kuris nors bičiulių ir noriu juos palaikyti. Susiklostė tokia tradicija, kad mūsų literatūros vakarai visai kaip mafijos laidotuvės, į kurias nuėjęs susitvarkai daug kitų reikalų. Pažadi kam nors publikaciją, susitari dėl vertimų ir t.t.

Jūsų pirmoji knyga „Manekeno gimtadienis“ išėjo 2001-aisiais. Pamenate tų laikų atmosferą ir labiausiai įsidėmėjusius momentus?

– Atsimenu, kad labai daug su Vytautu Girdzijausku važinėjome pristatinėdami knygą. Matyt, jis, norėdamas kuo plačiau paskleisti mano kūrybą, tuo pasirūpino. Dar prisimenu šiltą bendravimą su knygos dailininku Romu Orantu, nes jis kaip galėdamas stengėsi priartinti mano neįgyvendinamą viršelio idėją prie leidybinės realybės.

Keistai jautėtės tapęs rašytoju?

– Neatrodė, kad norint vadintis rašytoju užtenka išleisti. Kai „Manekeno gimtadienis“ išėjo, V.Girdzijauskui kliuvo kritikos, kam peržengiau Pirmosios knygos serijos amžiaus ribą, bet jis žinojo, kad rinkinyje esančius tekstus rašiau būdamas 18–21 metų. Ilgai nenorėjau viešintis, rašiau į stalčių, tik retkarčiais publikuodavau spaudoje.

Lauros Vansevičienės nuotr./Vidas Morkūnas
Lauros Vansevičienės nuotr./Vidas Morkūnas

Kodėl?

– Sunku paaiškinti. Atrodė, knyga nebūtina. Ir dabar laikausi šios nuostatos, ji tinka bet kuriam meno kūriniui. Jeigu mano namuose kabėtų Picasso lygio genialus kūrinys, nejaugi jis nuo to, kad yra nematomas minių, pablogėtų? Ir jeigu rašytojo stalčiuose guli genialus tekstas, jis toks ir yra, nė kiek ne blogesnis ir ne geresnis. Jeigu knygą skaito masiškai, ką tai garantuoja? Pačios knygos tai nepakeičia, ji išėjo tokia, kokia išėjo.

Kaip keitėsi buvimas rašytoju per pastaruosius 20 metų?

– Kažkiek pasikeitė, dabar truputį atpažįsta, būna ir malonių, ir trikdančių momentų. Aną vasarą sėdėjau Bernardinų bažnyčios šventoriuje, ant suoliuko po obelėle, ir kažką mąsčiau. Besižvalgydamos į bažnyčią priartėjo dvi moterys, jau lyg ir norėjo nueiti, bet tada viena atsisuko: „O, čia sėdi rašytojas!“ Priėjo prie manęs, o man taip nepatogu, nes neatsiminiau, kas jos tokios, – buvo akivaizdu, kad iš provincijos, gal mokytojos, gal bibliotekininkės. Smagiai kalbėjomės, o kadangi mane kalbino moterys, atsistojau nuo suolo, obels šakos atsidūrė ties skruostu. Viena tų moterų ir sako: „Kaip smagu jus sutikti, taip gražiai atrodote po ta obelėle.“ O aš akies krašteliu matau, kad tos obels lapeliai susiraitę, ji serga kaži kokia obelų liga. Padėkojau, kad pakalbino, nors pats apie tuos lapelius galvojau, kad kaip tik man juos, tokius pasiligojusius, tiktų aprašyti. Arba, atsimenu, buvo labai nepatogu, kai važiavau traukiniu į gimtinę su persėdimu Šiauliuose ir sėdėjau kabinoje priešais jaunutę merginą, o ji staiga išsitraukė „Manekeno gimtadienį“ ir pradėjo skaityti. Buvo taip nepatogu, jaudinausi, kad tik neatpažintų manęs iš nuotraukos. Paskui pats stebėjausi, kodėl nė kiek nesididžiavau.

Esu skaičiusi, kad baigęs mokyklą, vos nepasukote į biologiją. Suprantu, kad gamta jūsų gyvenime svarbi?

– Taip. Dabar atrodo, kad jeigu būčiau turtingas, visus pinigus atiduočiau „Sengirės“ projektams. Gyvenime man labai svarbūs paukščiai, matyt, todėl ir namuose auginame papūgas.

Lauros Vansevičienės nuotr./Vidas Morkūnas
Lauros Vansevičienės nuotr./Vidas Morkūnas

Atpažįstate paukščius iš balsų?

– Šiek tiek atpažįstu, bet nesu specialistas. Tiesa, jutube stebiu tiesiogines paukščių lizdų transliacijas, ten tokių istorijų galima pamatyti! Esu kai kuriuos sekęs nuo kiaušinio, kol lieka tuščias lizdas. Jeigu kasdien įsijungi transliaciją, galima žiūrėti lyg šeimos gyvenimą, tik tam reikia stiprių nervų. Savo akimis mačiau vieną istoriją. Stebėjau tiesioginę erelių lizdo transliaciją iš Estijos. Du paukščiukai augo, jau plunksnavosi, tada atskrido du varnai, išviliojo iš lizdo ir užpuolė motiną, ji susižeidė, nukrito ant žemės ir, kol ten blaškėsi, atbėgo lapė ir ten pat ją sudraskė. Kameros viską fiksavo. Iš pradžių vienas varnas iš lizdo išsinešė pusę žuvies, maniau, tuo ir pasitenkins, bet paskui vėl atskrido ir užkapojo ereliukus. Vengrijoje augo pelėsakaliai, žmona karčiai juokavo, kad anais metais „neužauginau“ nė vieno – visi penki vienaip ar kitaip žuvo. O šįmet pavyko užauginti visus – išsirito šeši ir galų gale išsiskraidė laimingai.

Ar karas pakeitė žvilgsnį į kasdienybę, meno kūrinius?

– Į meno kūrinius turbūt nepakeitė. O šiaip negali žmogus būti marmurinis, kad nieko nepaveiktų, kaip ir visiems, ir man lygiai taip pat. Pirmomis dienomis jautėsi didelis visuotinis noras, kad ukrainiečiai kuo greičiau sudorotų rusus, o kai susivoki, kad karas gali užsitęsti dar trejus ar penkerius metus, norom nenorom imi svarstyti, kaip toliau reikės gyventi. Atkreipiau dėmesį, kad visi pradėjo vartoti karo sąvoką („po karo“, „prieš karą“), lyg jis vyktų ir pas mus. Tam tikra prasme ir vyksta.

Ką manote apie tai, kad reikėtų atšaukti Rusijos kultūrą, nebeskaityti rusų rašytojų?

– Išeina, kad prieš imant knygą reikėtų studijuoti autorius, jų laikyseną ir požiūrius, tai užimtų daug laiko, ir nežinau, ar būtų prasmės. Keista, kad visuomet minimos tos keturios pavardės – Fiodoras Dostojevskis, Josifas Brodskis, Levas Tolstojus ir Aleksandras Puškinas. Kažkodėl neminimas Antonas Čechovas, lyg neegzistuotų, o gal kaip tik jį ir būtų galima įsileisti? Arba, tarkime, XX a. oberiutai – Daniilas Charmsas, Aleksandras Vvedenskis, jie buvo pražudyti pačios Rusijos, nejaugi ir jų mums nebeskaityti? Arba postmodernistas Andrejus Bitovas, kuris nieko blogo nepadarė, priešingai, pasisakė prieš Krymo okupaciją? Be galo mėgstu Andrejaus Tarkovskio filmus, man jis svarbus. Arba, va, yra toks savo pažiūrų neslepiantis nacionalbolševikas Zacharas Prilepinas, Vilniuje gali kiek nori jo knygų nusipirkti, nors tokį aiškų rašytoją derėtų be dvejonių atmesti. Bet šiaip, jeigu žmogus gyvena Rusijoje, nebūtinai jis valdžiai pritaria. Garsi lietuvių rašytoja yra sakiusi, kad jeigu kiti rašytojai viešai nepasisako Ukrainos naudai, vadinasi, yra už Rusiją. Absurdas! Dar sukursime tokią atmosferą, kai ką nors naudingo padaręs, bet apie tai nepasiskelbęs, liksi kaltasis. Esu introvertas, manau, apie nuveiktus gerus darbus nedera skelbtis ir jais didžiuotis.

Turite širdžiai mielų buities darbų?

– Mielai suplaunu indus, tai man padeda susikaupti. Apskritai buity darau viską, ką moku. Bet nesu iš tų vyrų, kurie gali pakeisti elektros instaliacijas, stalo taip pat nesusikalčiau. Manęs buitis negąsdina, ypač kai likome su žmona vieni, vaikai išsikraustė.

Užauginote tris vaikus, ar sunku buvo suderinti darbą ir vaikų auginimą?

– Buvo kadaise toks laikais, kai jie įbėgdavo į mano darbo kambarėlį ir šokdavo ant kelių, o aš būdavau supersudėtingame sakiny, bet niekada nesu draudęs vaikams vaikščioti pas mane, kai dirbu. Ir šiaip jie buvo ir tebėra labai geri vaikai, tad šiuo požiūriu mums pasisekė. Kartais norisi atrasti „atmazą“, neva kažkas sutrukdė rašyti: mažas honoraras, vaikai, prairę vamzdžiai, naktiniai girtų poetų skambučiai... Bet iš tiesų, jei kas ir trukdo rašyti, tai tik tu pats sau, o ne aplinka.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs