T.Różyckis pelnė kone visus svarbiausius literatūrinius Lenkijos apdovanojimus, jo knygos verčiamos į užsienio kalbas. Jis jau pažįstamas ir lietuvių literatūros mėgėjams, – dar 2000 metais jis viešėjo Lietuvoje kartu su Europos literatūriniu ekspresu, vėliau dalyvavo Poezijos pavasario renginiuose. Tuomet jis garsėjo kaip poetas, tačiau nuo to laiko išbandė save ir kituose žanruose – ėmė rašyti ir prozą. Būtent jo prozos kūriniui – romanui „Bestiarumas“ – ir buvo skirta daugiausia dėmesio susitikime su juo Thomo Manno festivalyje.
Šį jo romaną renginio moderatorius Laurynas Katkus apibūdino kaip sykiu ir komišką, ir baisų, kalbantį apie prigimtinius dalykus, apie gimines, apie gimtąjį miestą, kuriam gresia katastrofa – Opolę. Šiame mieste, kuris iki Antrojo pasaulinio karo priklausė Vokietijai, o vėliau atiteko Lenkijai, augo rašytojas. Beje, kalbėdamas apie šį miestą autorius sako, kad jaučia jam prieštaringus jausmus – meilę, sumišusią su neapykanta.
Svarbiausia autoriui tai kalba
„Svarbiausi dalykai man yra kalba, jos dinamika, stilius, melodija. Ritmas veda mane“, – viename interviu yra teigęs šis rašytojas.
Tai galima buvo jausti ir susitikimo metu perskaitytoje ištraukoje iš rašytojo romano „Bestiariumas“, kuris kol kas dar neišleistas lietuvių kalba. Kaip šios knygos stilių apibūdino renginio moderatorius Lurynas Katkus, labai aiškiai matyti, kad knyga parašyta poeto kalba – ji labai lakoniška, joje daug žodžių žaismo, vietomis netgi pagauname rimą. Tačiau, skirtingai nuo kai kurių poetų, kurie, rašydami romanus, pernelyg nuklysta į vaizduotę ir galvoja, kad galima rašyti viską, kas šauna į galvą, kūrinių, čia pasakojimas yra konkretus, aiškus, suprantamas. Pats T.Różyckis sako, kad jis yra labiau poetas nei prozos autorius.
„Rašytojai, rašydami romaną, turi planą, kaip veiksmai vyks vienas po kito. Jei paskaitytume Thomo Manno biografiją, pamatytume, kad jis atsibudęs suvalgydavo kiaušinio trynį, paskui, padirbėjęs kelias valandas, suvalgydavo kiaušinio baltymą, tada vėl tęsdavo darbą. Aš nesu toks. Prieš pradėdamas romaną, žinoma, buvau numatęs kryptį ir istoriją, tačiau rašydamas turėjau pakeisti sumanymą ir kryptį. Taigi, knygos rašymą galima pavadinti nuotykiu – nes iš vienos pusės tai yra sunkus darbas, iš kitos pusės nežinia, kuo tai baigsis“, – sakė festivalio svečias.
Taigi, knygos rašymą galima pavadinti nuotykiu – nes iš vienos pusės tai yra sunkus darbas, iš kitos pusės nežinia, kuo tai baigsis.
Kelionė per sapną
Daugelis kritikų kaip vieną išskirtinių šio autoriaus kūrybos bruožų pažymi ironiją, humorą, tai, kad sudėtingus dalykus jis sugeba įvilkti į komišką rūbą. L.Katkus lygino jo humorą su Charlie Chaplinu, galbūt su Šveiko humoru, o pats autorius teigė, kad šio humoro pagrindas yra parodija, jis parodijuoja ir labai rimtus tekstus.
Kalbėdamas apie literatūrines nuorodas jis pirmiausia paminėjo, kad tiesiogiai šis romanas galėtų būti siejamas su jo tautiečio Witoldo Gombrowicziaus kūriniu „Ferdydurkė“. Kaip ir W.Gombrowiczius, jis rašo apie sapninę būseną. Beje, W.Gombrowiczius savo kūriniui įkvėpimo sėmėsi iš Dantės „Dieviškosios komedijos“, taigi visi šie kūriniai tarpusavyje susiję.
„Tai knyga apie sapną – apie tai, kaip pabundi sapne ir turi save rasti, – sakė autorius. – Tai kelionė sapne per kelis lygmenis. Iš pradžių viskas vyksta rūsyje, kurį galima sutapatinti su pragaru. Paskui viskas kyla aukštyn, lyg į dangų“.
„Šios knygos veiksmas vyksta Opolėje, Lenkijos mieste, nors pačioje knygoje nėra įvardintas miesto pavadinimas. Tame mieste apsigyveno asmenys, kurie pagrinde buvo deportuoti iš Rytų Europos – tuo metu miestas priklausė Vokietijai, – apie knygos siužetą pasakojo rašytojas. – Miestas išgyveno dvigubą istoriją – iš vienos pusės lyg ir viskas buvo aišku, iš kitos pusės daug dalykų buvo nutylėta. Ir tos neišpasakotos istorijos augo, didėjo, kol išaugo į kažką neapsakomo. Knygoje numatoma, kad įvyks didelis potvynis – ir iš tiesų Opolėje įvyko labai didelis potvynis. Numatomas potvynis turi ir psichoanalitinį aspektą – juk teigiama, kad jei sapnuoji vandenį, kažkas viduje tavęs išsilaisvina“.
Papasakojo šeimos istoriją
Viens garsiausių šio autoriaus kūrinių yra „Dvylika stočių“. Jame autorius pažvelgė į istoriją, pasakodamas apie savo giminę, jos tradicijas. Knygoje jis savo šeimą aprašė nepakeisdamas nei vardų, nei pavardžių.
„Su didele meile aprašiau kiekvieną savo šeimos narį, nes labai gaila, kai tavo giminės istorija ima tolti, nes žmonės miršta, norėjosi tai įtvirtinti knygoje. Pavyzdžiui, aprašyti, kaip močiutė gamino koldūnus arba kaip vykdavo tradicinės šeimos šventės. Žinau, kad negalėjau to padaryti labai rimtai. Kadangi tada tokia istorija taps labai nuobodi, sentimentali, arba pernelyg niūri. Atradau būdą, kaip išlaikyti atstumą, ir parašiau tą knygą. Po šios knygos išleidimo kai kurie mano giminaičiai labai pyko ant manęs, kiti labai džiaugėsi“, – sakė rašytojas.
Jis pabrėžė, kad norint parašyti apie kažką iš labai arti, reikia rasti atitinkamą atstumą, iš kurio žvelgtum į tą aprašomą dalyką.
Knyga atspindi ir dabartinę Lenkiją
Vienas iš autoriaus kūrybos bruožų yra ir siekis parodyti, kaip istorija, praeitis gali būti atsimenama, interpretuojama visiškai skirtingai. Jo knygoje „Bestiariumas“ du dėdės visiškai skirtingai kalba apie praeities įvykius. Lygiai kaip skirtingai jie suvokia dabartį – vienas sako, kad reikia išsaugoti tradicijas, o kitas – kad reikia nukirsti gijas. Kaip renginio metu sakė, L.Katkus, perskaičius knygą lieka įspūdis, kad aiškiai ir nepasakoma, kuri kryptis teisinga.
„Šioje knygoje du dėdės pasakoja apie senelės palikimą, tas palikimas labai svarbus – ji turėjo Rytuose turto. Tą palikimą reikėtų traktuoti metaforiškai – tai buvo skerdykla. Vienas dėdė pasakoja, kad toje skerdykloje buvo daroma mėsa, kumpiai, kurie buvo žinomi visame pasaulyje. Kitas dėdė nesutinka, sako, kad toje vietoje buvo skerdžiama, žudoma, ir ne tik gyvuliai, bet vienu metu ir žmonės. Ir iš tiesų tai kalba apie pačią Lenkiją, apie sukilimus, karus, kurių metu žūdavo žmonės, – pasakojo rašytojas. Jo manymu, tai atspindi ir tai, kas šiuo metu vyksta Lenkijoje. – Pastebiu, kad lenkai mato viską labai skirtingai – viena dalis labai didžiuojasi Lenkija, o kita dalis labai smerkia. Žinoma, šie požiūriai labai skiriasi, tačiau visgi galima rasti ir bendrą taką, vidurį“.
Pastebiu, kad lenkai mato viską labai skirtingai – viena dalis labai didžiuojasi Lenkija, o kita dalis labai smerkia.
Autorius sako, kad tas skirtingas praeities vertinimas jį persekioja nuo vaikystės. „Kai kurie giminės pasakodavo, kad ten būdavo nuostabu, jei žiema – tai temperatūra būdavo 40, 50 laipsnių šalčio, jei vasara, tai tikra vasara. Jei banditas, tai tikras banditas, jei vagis, tai tikras vagis. Dėdžių personažai perlenkia lazdą lygiai taip, ką aš pats išgyvenau vaikystėje. Kai giminaičiai pasakodavo apie labai nuostabų kraštą, kurio nuolatos ilgisi. Savo vaizduotėje kurdavau labai gražius vaizdus. Tai buvo tarsi skraidanti tėviškė, bet kai nuvažiuoji ten, pamatai, kad viskas ten visai ne taip, kaip įsivaizduodavai“, – sako jis.
Sąžinės graužatis
Aiškindamas pavadinimo kilmę autorius sakė, jog čia reikėtų ieškoti metaforiško lygmens.
Beje, kai Lenkijoje knyga buvo išleista, dėl pavadinimo ji buvo dedama greta siaubo romanų.
„Knygoje kartas nuo karto pasirodo žvėreliai, kurie nežinia iš kur atsiranda, bet jie bando įkąsti žmonėms. Kai knygoje prasideda potvynis, kuris pirmiausia užlieja rūsį, šie gyviai ima kilti į viršų, – pasakoja autorius. Knygai jis panaudojo ir realių įvykių. Kuomet 1997 metais Opolėje kilo potvynis, užtvindęs ir zoologijos sodą, ne visi gyvūnai buvo evakuoti, ir upėmis virtusiose gatvėse pasirodė hipopotamas. – Deja, jis neišgyveno, tačiau kurį laiką jis plaukiojo miesto viduryje. Hipopotamas yra ir šioje knygoje. Dėl pavadinimo – „Bestiariumas“ yra tarsi sąžinės graužatis. Kaip ir tie žvėreliai, kurie netikėtai išlenda, sąžinės graužatis nepalieka ir kaip žiežirbos vis iškyla. Beje, kai Lenkijoje knyga buvo išleista, dėl pavadinimo ji buvo dedama greta siaubo romanų“.
