Mada – turėti knygą
„Neidealizuok visko“, – sako vienintelio knygyno Panevėžio rajone savininkė Žaneta Dangveckienė, tačiau tai daryti tikrai norisi. Ramygalos centre stovintis knygynas „Šviesva“ atrodo kvepia istorija, o už kasos, prie židinio, sėdinti moteris – mąsliai stebi kiekvieną parduotuvėlės kampelį. Ne veltui tas žvilgsnis taip gerai pažįsta šias sienas – čia praleista daugiau nei 30 metų.
Ne tik Ž.Dangveckienė turi daug prisiminimų šiame, kitiems atrodytų paprastame žaliame namelyje. Knygynas gyvuoja kartu su brangia istorija – tai senas žydų namas, kuriame, sakoma, kažkada buvo kepykla, o prieš daugiau nei šimtą metų pirmąjį Ramygalos knygyną įkūrė Benediktas Masiokas. Tačiau istorijos kartais neužtenka.
Moteris teigia, kad pardavinėjant knygas uždirbti sunku: „Žmonės dabar turi kitokių prioritetų, kitokių norų. Atrodo, esu savo vietoje, o ta vieta neduoda pinigų“. Pradžioje valstybiniame, o vėliau kartu su kolege Erika Baltuškaite įkurtame privačiame knygyne ne visada trūko žmonių: „Buvo labai daug norinčių skaityti. Žmonės buvo pikti ir norėjo knygų. Buvo mada – turi turėti knygą“. Bėgant metams minėtoji mada rimo, tačiau parduotuvės savininkė sako, kad tai buvo linksmas metas, nes niekas lentynose nelikdavo ilgai.
Daug kalbi – mažai gyveni
Kaip pasakojo Ž.Dangveckienė, pradžioje sunkiausia buvo prisiminti klientus ir jų vardus: „Sugalvojom su kolege pravardes, nes negalėjau prisiminti žmonių. Vienas buvo virintas, kitas – medžiaginis. Žodžiu, kiek fantazija leisdavo. Tai buvo mūsų su Erika kodai“.
„Šviesva“ savininkė sako, kad dabar pažįsta visus, o miestelio gyventojai – ją. Tie patys gyventojai moka ir stebinti. „Kartais eina žmogus pro parduotuvę ir galvoju „tik neužeik, tik neužeik“. Jis ateina, o tada taip nustebina, taip pakalba, tokias knygas žiūri, kad niekad nebūtum pagalvojęs. Daug šioje vietoje kalbama, nors yra sakoma: jei daug kalbi – mažai gyveni“, – juokauja darbuotoja.
Pasak moters, kiekviena knyga suranda savo skaitytoją, o kartais tam prireikia net dešimt metų: „Buvo filosofo Spinozos rinktinių raštų tomas, kurį aš visada skaitydavau. Kažkodėl jis man labai patiko. Vieną dieną atėjo klientas ir nupirko, o man teko ieškoti to tomo apie penkerius metus. Reikia pelno, bet ir gaila atiduoti“.
Prekiavo ne tik knygomis
Ramygaloje įkurtas knygynas ypatingas ir tuo, kad čia galima ne tik nusipirkti knygų, bet ir išsinuomoti jų už nedidelį mokestį. Knygyno šeimininkė pati niekada to nepasakys, bet idėja žmonėms nešti šviesą užkoduota jos genuose. Ž. Dangveckienė – Ramygalos krašto šviesuolio, Panevėžio rajono Garbės piliečio Virmanto Velikonio dukra.
Ž.Dangveckienė galėtų būti apdovanota ir už originaliausią verslo idėją, tačiau moteris kukli. Ji nesureikšmina nei savo idėjų, nei savo darbo.
„Esu paprasta knygų pardavėja ir nieko ypatingo nedarau. Knyga anksčiau buvo ypatinga prekė, bet dabar ji guli šalia kitų dalykų“, – sako moteris.
Ž.Dangveckienė puse lūpų prasitaria jaučianti, kad šis knygynas skaičiuoja paskutines dienas: „Nežinau, bet man taip atrodo. Matau, kaip klesti elektroninė prekyba knygomis ir jaučiu, kad viskas eina į pabaigą“.
Moteris įsivaizduoja savo gyvenimą be knygyno, tačiau be knygos – ne. Anot jos, be skaitymo gyventi būtų labai sunku. O paklausta, ką veiks, kai neliks knygyno, moteris atsakymo ilgai neieškojo: „Viskas priklauso nuo žmogaus, tikrai rasiu, ką veikti, nors konkrečių planų ir neturiu. Nes, tiesą sakant, visada, kai kažką suplanuoju, niekas neįvyksta. Savaime leisiu tekėti gyvenimui“.
Ž.Dangveckienė neplanavo įkurti ir šio knygyno. Atėjus Nepriklausomybei, knygynas perėjo Panevėžio rajono savivaldybės žinion, o vėliau, kai nuostolingą įmonę susiruošta uždaryti, Ž.Dangveckienė su bendraminte E. Baltuškaite nutarė nenuleisti rankų ir taip įkūrė knygyną. Jame ne tik parduodamos knygos, bet ir kanceliarinės prekės, teikiama knygų nuomos paslauga. „Buvo laikas, kada vienu metu knygynėlyje prekiavome ir maistu, ir kaliošais“, – prisimena pašnekovė.
Save rado mažame miestelyje
Tiesa, Ž.Dangveckienė ne visada savo gyvenimą siejo su knygynu – studijavo žurnalistiką, tačiau studijų taip ir nebaigė. Vis dėlto moteris nesigaili nebaigusi studijų: „Labai greitai supratau, kad nebūsiu gera žurnalistė“.
Knygyno savininkė prisimena, kad tuo metu žurnalistika buvo prestižinė profesija, bet ją labiau žavėjo sostinė – Vilnius: „Pirmais studijų metais važinėjau visais troleibusų maršrutais. Atsisėdu ir iki galo važiuoju pažiūrėti, ką tai reiškia, pavyzdžiui, Naujininkai – kur jie yra, kurioje pusėje“.
Pravaikščiojusi Vilniaus gatvėmis ir net gyvenusi Užupyje pas vienuolę, moteris savo kelią rado mažame mieste ir to nesigaili: „Neidealizuok visko. Gal darbas knygyne ir yra tiesiog plaukimas pasroviui, pasiduodant likimui, bet man čia labai patinka“.
Nors Ž.Dangveckienė kilusi iš Kėdainių, save ji vadina ramygaliete. Juk čia praleista daugiau nei keturiasdešimt metų, čia užauginti trys vaikai, o namų laimę puošia net šeši anūkai.
„Paskutiniu metu slaugau savo mamą ir prižiūriu anūkus. Tarp šių dviejų polių – tarp seno ir mažo, blaškausi ir jaučiuosi labai reikalinga, bet atsigaunu vis vien tik su knyga“, – sako moteris.
Knygyno savininkės paklausus, ar būna jai neįdomių knygų, atsakymas sklinda vienareikšmiškas: „Visada skaitau su viltimi, kad kiekviena knyga kažką duos, ir visada skaitau iki pabaigos. Paskutiniu metu perskaitinėju senas knygas. Skaitau ir antrą, ir trečia kartą. Atrandu Tolstojų, Čechovą, vėl perskaičiau Senkevičių. Pasiilgstu klasikos, nes dabartinės parašytos literatūros tempas ypatingai greitas, nebėra vaizdo. O į seną knygą įlindusi kažkaip kitaip jaučiuosi, bent jau man taip pasiseka. Kartais“, – sako Ž.Dangveckienė.
